Eglė Židonytė pasakoja, kaip jie su vyru Liudviku ir pametinukais – 7 mėnesių Gire ir pusantrų metukų Perkūnu – išsiruošė į gyvenimo kelionę, į Panamerikos kelią. Šia istorija su mumis dalinasi „Keliaujančios mamos“.
Maršrutas, kuriam reikia laiko
Yra toks skambus maršrutas ilgalaikėms kelionėms – Panamerikos kelias. Jei sujungtum įvairius plentus nuo Šiaurės Aliaskos iki Argentinos Pietų, gautum ilgiausią sausumos kelią, kuriuo gali pervažiuoti du žemynus: Šiaurės ir Pietų Amerikas. Su trumpa bekelės atkarpa – Darjeno sritimi Panamos sąsmaukoje. Žmonės šį kelią važiuoja kemperiais, motociklais ir kartais dviračiais. Ir paprastai užtrunka bent jau vienerius metus.
Mano vyras – užkietėjęs keliautojas, prieš gimstant vaikams turėjo mintyse šią ekspediciją, norėjo ir mane pasiimti minti kartu. Po poros metų pasiutpolkės su pametinukais atsibudome lyg iš sapno ir žaibiškai nusprendėme: ne, namo mes nestatysime, išleisime pinigus beprotiškam planui – pervažiuosim Amerikos žemynus dviračiais, su vaikais ir palapine.
Beprotiška idėja virsta realybe
Per du mėnesius pardavėme rakandus, metėme darbus, nusipirkome įrangą ir išskridome į Kanadą. Neslėpsiu, esu namisėda, ir toks gyvenimo posūkis man iš pradžių buvo prieš plauką. Gal ta superbūsena ,atėjus antram vaikui, – tarp zombio ir Madonos – privertė patikėti, kad aš galiu viską, nėra nieko neįveikiamo. Ir nebebus tų skalbinių, indų, žaislų kalnų.
Idėja paprasta: gyventi gamtoje, keliauti lėtai, turėti su savimi tik būtinus daiktus, išleisti pinigus tik maistui. Mudu miname, vaikai važiuoja priekaboje. Įrangą susiruošėme nepriklausomam išgyvenimui nuo –5 iki +40 laipsnių. Kalnai, dykumos, vandenynas, uodai, meškos, gyvatės, krokodilai.
Dabar miname jau beveik metus. Vaikai ūgtelėjo: jiems 3 ir 1,5 metų. Apkeliavome dalelę Kanados, skersai JAV, ir įpusėjome Meksiką. Toliau pasidalinsiu su jumis praktiškais mamiškais kelionės aspektais, atsakysiu į dažniausiai man –kaip mamai – kelyje užduodamus klausimus.
Maistas
Kai mini į kalną su 150 kg sveriančiu kroviniu, tai ir obuolys atrodo nereikalingas balastas. Maisto krepšys keturių žmonių šeimai yra vienas sunkiausių mūsų krepšių, tiksliau – visa priekaba. Kartais tarp parduotuvių visa savaitė kelio. Bet dėl savo sunkių dviračių nerangumo mes nenutolstame nuo asfaltuoto kelio, taigi visada esame arti žmonių, visada galime susiveikti pagalbos, maisto ar vandens. Per šiuos metus minėtos priekabos turinys evoliucionavo iš sausų, tankių, kaloringų produktų rinkinio į sandėliuką, kur galima rasti visko: nuo kelių rūšių sviesto iki pilno vaisių ir daržovių skyrelio. Mes vengiame mėsos ir jos patys nesivežame, aktyviai judame visą dieną, todėl ilgainiui norisi valgyti gerą, įvairų ir šviežią maistą. Taigi – tempiame su savimi sandėliuką.
Kaip vaikai išsėdi kelyje?
Girei buvo septyni mėnesiai, kai išvykome. Ji buvo kūdikis – lipdukas, nenorėjo gulėti priekaboje, todėl važiuodavome tik jos miegelių metu ir stengdavomės nepažadinti, kad tik pasiektume kitą stovyklavietę, pavėsį ar upelį. Kartais trumpam įsirišdavau ją į vaikjuostę ant nugaros.
Dabar turime keturias skirtingas sėdynes vaikams, ir jie pasivažinėjimus mėgsta. Vienas važiavimas būna pietų miego metu, o kiti, trumpučiai, pagal situaciją, iš viso dvi–trys valandos per dieną.
Ligos
„O kas, jeigu susirgsite?“ Žinoma, kad susirgsime!
Kanados ir JAV klimate ligos pažįstamos, pats blogumas dažniausiai nesitęsia ilgiau nei keletą dienų. Mes esame linkę gydytis miegu, arbata ir skania sriuba. Ten buvome sveiki kaip ridikai.
Pasiekę dykumas ir tropikus, susiduriame su kitokio tipo susirgimais. Dulkės, karštis, neaiškus maistas ir švaraus vandens stoka. Kūnas bando prisitaikyti: dabar negaluojame kas mėnesį ar du, ilgiau užtrunka, kol pasijaučiame vėl žvalūs. Norisi švaros, lovos ir arbata nebelenda. Tikiuosi, tai tik varginantis etapas, atrasime sau tinkamus vietinius gydymosi ir pasistiprinimo būdus.
Pinigai
Kanadoje ir JAV pragyvenimas šiek tiek brangesnis nei Lietuvoje. O stovyklavimas – LABAI populiarus ir dažniausiai mokamas!
Išvykdami žinojome, kad santaupų mums užteks pusmečiui, o per tą laiką kažką sugalvosime. Po to pusmečio įvažiavom į Meksiką ir besidalindami istorijomis socialiniuose tinkluose surinkome šiek tiek paramos iš žiūrovų. Čia kaimuose žmonės uždirba 200 dolerių per mėnesį ir džiaugiasi gera alga. Tai ir mums surinkta parama staiga tapo reikšminga suma, pakankama tęsti kelionę.
Sauskelnės
Vežamės esminį įrankį – puoduką! Kelyje pasidaro labai akivaizdu, kiek šiukšlių po savęs paliekame, nes jas tempiam kartu su savimi, iki kol rasim, kur padėti. Sauskelnės atliekose užima daugiausia vietos.
Perkūną auginau su daugkartinėmis sauskelnėmis, ir į kelionę jis išvyko jau be sauskelnių. O Girei imti medžiaginių nesiryžau. Tiesiog stengiuosi tualeto reikalus pagauti į puoduką. Dėl paprastesnio apiprausimo, mažesnio kiekio sauskelnių ir mažesnio šiukšlių svorio. Ir minant kartu su vasara, vaikai gali kiaurą dieną gamtoje praleisti nuogais užpakaliais, kartais reikia prisiminti sauskelnes užsegti prieš sėdant ant dviračio.
Šaltis ir lietus
Kai susiduriame su atšiauriomis oro sąlygomis, negalime ten užsibūti per ilgai. Todėl planuojame, kada nusileisime žemiau iš kalnų, nestoviniuojame ir riedame į pietus, ir dėl to orai nuolat kinta.
Daugiau nei 90 proc. naktų praleidžiame palapinėje, turime po vieną pūkinę ir vieną vėjo/lietaus striukę. Kai vaikai sušlampa, išsitepa maistu, įkrenta į purvyną, perrengti juos atsargine striuke – ne išeitis. Tiesiog nesugebėtume vežtis tiek daug drabužių. Taigi mūsų nakvynes šaltyje riboja drabužiai, jei pakeliui yra vandens ir dieną išlenda tiek saulės, kad išdžiovintų striukę, – puiku. Jei oras labai nykus ir niekas nedžiūsta, reikia judėti.
Miegas
Kol išsprendėme įrangos rebusą miego klausimu, praleidome nemažai laiko ir pinigų paieškoms. Esam keturiese, palapinė turi būti lengva, atlaikyti audras, vaikai naktį ridenasi ir migruoja, kaip neprarasti šilumos? Kaip nenukristi nuo kilimėlio? Ir galiausiai – KAIP išsimiegoti?
Pasirodo, galima. Guolis palapinėje tapo pačiu jaukiausiu, savu. Visiems labai patinka vakare lįsti į namelį. Be batų, be uodų, bent sąlyginai švaresni nei lauke, dažniausiai visi „atsijungiame“ labai greitai. Miegame kartu keturiuose kvadratiniuose metruose po išskleidžiamais pūkiniais miegmaišiais, didelė paklodė laiko kilimėlius kartu, o vaikai dar turi po papildomą miegmaišį-kombinezoną šaltoms naktims.
Visko būna, kartais mudu su Liudviku pusiau budime naktį dėl šmirinėjančių aplink žvėrių ar žmonių, – yra tekę miegoti įvairiausiomis aplinkybėmis, bet, sakyčiau, kad jau esam įgiję daktaro laipsnį šeimyninio miego palapinėje srityje.
Žindymas
2024 pavasarį, kai leidomės į šį nuotykį, aš dar žindžiau abu vaikus. Tai buvo toks kaip mano „koziris“ visose situacijose. Vaikas sirguliuoja? Kyla lėktuvas? Tupime visi po lietpalčiu šalikelėje? Šalta? Neramu?
Ir buvo nuostabu matyti mūsų vyresnėlio atsijunkymą, kaip jis tampa vis drąsesnis eiti į pasaulį, ir tuo pat metu pamiršta pienelį. Daug dalykų šioje kelionėje teko palikti aplinkybių valiai. Kad ir kokius planus dėliotume, jie ilgai negalioja, viskas nuolat keičiasi, mes labai retai žinome, kur šiandien miegosime.
Matau, kad tai teigiamai pasitarnavo ir mano motinystei. Iš pradžių atrodė, kad užsikroviau kažkokį per didelį darbą, atitraukiantį mane nuo vaikų, nuo pasirūpinimo jais. Bet prikapsėjus mėnesiams, pusmečiui, metams, liudydama vaikų augimą kelyje, džiaugiuosi perleidusi dalį savo vaidmens mamai gamtai, atpalaidavusi erdvės rizikai, pasitikėjimui pasauliu.
Jaučiu, kad pasidovanojome neįtikėtiną dovaną – laiką kartu. Kiekvieną dieną, kiaurą dieną. Visi šeimos nariai kartu, niekas neišeina į darbą ar darželį. Kas, tikiu, gali skambėti gąsdinančiai – kiek gi galima trintis šonais. O jūs drįskite pasvajoti, kiek gali jūsų tarpusavio ryšiai ir vienas kito pažinimas paaugti, pasikeisti, išgyventi, skyrus tam laiką ir dėmesį.