Skaitykite, kaip jauna mama Greta Kondrataitė-Paleckienė (27 m.) sukūrė socialinį projektą „Tylūs balsai“, kaip pati sako, – apie mamų kelionę per pogimdyminę depresiją. Projekto metu moterys ir žinomos mamos dalinasi savo istorijomis.
Pirmakarčių mamų jautrumas
Esu žurnalistė bei dviejų berniukų mama. Pogimdyminės depresijos tema man labai artima, nors pati šios būklės neišgyvenau. Tačiau skaudi patirtis po pirmojo gimdymo man, pirmakartei mamai, paliko psichologinę gimdymo traumą, kuri ilgam įsirėžė į atmintį. Mano gimdymas iš planuoto ir skatinto, staiga baigėsi nepaprastai skubia cezario pjūvio operacija, teko gelbėti tiek mane, tiek sūnų, vėliau laukė sunkus atsigavimo laikotarpis.
Tad puikiai žinau, su kokiais jausmais susiduria pirmakartės mamos. Vis dėlto, nors man ir teko patirti įvairių fizinių ir psichologinių sunkumų, tačiau pačios pogimdyminės depresijos aš išvengiau – dėl artimųjų ir draugų palaikymo. Deja, ne visos moterys jaučia palaikymą iš artimiausios aplinkos. Atvirkščiai – dažnai jos patiria spaudimą ir ne tik iš visuomenės, bet ir iš kitų moterų, o ypač – iš kitų mamų.
Puikiai žinau, kaip tas spaudimas žaloja pirmakarčių mamų emocinę būklę. Tik vienetai spaudimą atlaiko. Dauguma tiesiog ima ir palūžta. Bijo kreiptis pagalbos, nes žino, kad atsiras tokių, kurie jas pasmerks.
Būtent todėl nusprendžiau imtis projekto „Tylūs balsai“. Noriu, kad moterys, juolab mamos, nebijotų garsiai kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus, nebijotų prašyti pagalbos, o svarbiausia, kad jos nebūtų smerkiamos dėl vienokių ar kitokių savo pasirinkimų motinystėje. Tik taip išvengsime nelaimių, kurios įvyksta, nes dabar dauguma mamų tiesiog nedrįsta kreiptis pagalbos, nes „baisu, ką pagalvos kiti“.Nors
projektas jau pasibaigė, moterų istorijos vis dar pasiekia mane, galbūt ateityje projektą tęsiu, tik jau kiek kitokiu formatu. Matau, kokia ši tema yra aktuali ir kaip svarbu apie ją kalbėti, nes tik dalinandamosi savo patirtimi galime padrąsinti kitas moteris ieškoti pagalbos, nelikti su savo skausmu ir sunkumais vienoms.
Traumuojantis gimdymas
Savo patirtimi liudiju, kad nėštumo ir gimdymo patirtis turi labai didelės įtakos mamos nuotaikoms ir emocinei būsenei auginant kūdikį.
Nėštumas besilaukiant pirmojo sūnaus buvo sunkus emociškai, nes fizinė sveikata buvo labai komplikuota, mane visus 9 mėnesius kankino nėščiųjų toksikozė (per dieną vemdavau po 10–20 kartų, net ir nuo vandens), tad ne kartą teko gulėti ligoninėje.
Vėliau atsirado preeklampsija, gestacinis diabetas. Nuo 6 mėnesio spaudimas darėsi nevaldomas, jį sukontroliuoti net ir vaistais tapo sudėtinga.
Buvau įspėta, kad sūnus gali gimti pirma laiko. Vis dėlto man pavyko sulaukti 39 savaitės. Spaudimas tiesiog šokinėjo nuo kritiškai žemo iki itin aukšto, tad buvo nuspręsta gimdymą skatinti. Skatinimas rezultatų nedavė, visiškai nesivėrė kaklelis. Nors jutau sąrėmius, tačiau veikla (net nuleidus vandenis!) taip ir nevyko. Dėl nevaldomo spaudimo buvo nuspręsta taikyti epidūrinę nejautą – kad gimdymo metu spaudimas nepakiltų dar daugiau ir nesukeltų komplikacijų širdžiai.
Su viskuo sutikau, maniau, taip bus geriau. Tačiau po epidūrinės nejautros ėmė blogėti mano būklė. Įprastai po epidūrinės nejautros moterims palengvėja sąrėmių skausmas, šiek tiek atleidžia kojas, tačiau aš kojų nebevaldžiau visiškai. Ėmė trikti mano sąmonė, sulėtėjo kalba.
Baimindamiesi, kad man į smegenis išsiliejo kraujas, medikai skubiai atliko tyrimus, kvietė neurologą. Nors didžiąją dalį visko prisimenu, tačiau buvo momentų, kurie tarsi išsitrynė.
Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad pavojaus dėl kraujo išsiliejimo į smegenis nėra, tačiau mano būklė blogėjo kas minutę, tad buvo nuspręsta daryti skubią cezario pjūvio operaciją. Gelbėti abu.
Personalas nepalaikė
Atsigavimas po tokios patirties užtruko. Sveikti trukdė ir tai, kad iš medicinos personalo nebuvo jokio palaikymo ar padrąsinimo, tik smerkimas dėl žindymo, dėl bendros būklės ir pan. Buvo labai sunku, nes patyriau ne tik traumuojančią gimdymo patirtį, bet dar sulaukiau ir patyčių iš personalo.
Grįžus namo palengvėjo, bet labiausiai dėl, to kad mane supo mylintys ir rūpestingi artimieji. Net žindyti namie sekėsi kur kas sklandžiau. Būtent dėl artimųjų palaikymo man pavyko išvengti pogimdyminės depresijos. Nors tikrai buvo laikotarpis, kai kaltinau save dėl to, kad nesugebėjau pati pagimdyti ar dėl to, kad sunkiai sekėsi žindyti. Tačiau supratau, kad ne visuomet viskas priklauso nuo mūsų norų ar planų.
Vis dėlto girdėjau ir tokių atvejų, kuomet šiurkštus medicinos personalo elgesys su mama (ypač pirmakarte) ,,priveda‘‘ prie pogimdyminės depresijos ar sukelia net savižudiškų minčių.
Antra patirtis
Nors ir labai norėjome susilaukti dar vieno vaikelio, viskas užtruko daugiau nei 3 metus – dėl mano sveikatos būklės (turiu skydliaukės problemų). Žinoma, prieš tai buvusios patirtys irgi nepalengvino situacijos.
Vis dėlto antrasis nėštumas buvo lengvesnis, nekankino nėščiųjų toksikozė, gal vos kelias pirmas savaites, bet ne 9 mėnesius, kaip su pirmuoju sūnumi. Deja, vėl išsivystė gestacinis diabetas ir hipertenzija, ne kartą kilo nervų šaknelių uždegimas, kankino gaktikaulinės sąvaržos skausmas.
Sulaukus 36 savaitės, prasidėjo problemos dėl spaudimo. Buvo nuspręsta, kad jei spaudimas ir toliau bus nevaldomas, 38 savaitę planuos skatinimą.
37 savaitę prasidėjo intensyvūs paruošiamieji sąrėmiai ir plėšiantis skausmas cezario pjūvio vietoje. Medikai buvo įspėję, kad jeigu pradėtų skaudėti rando vietoje, reikia skubiai vykti į ligoninę, nes gali prasidėti kraujavimas.
Nedelsdama kartu su vyru išvykau į ligoninę. Mane paguldė stebėti, o naktį prasidėjo kraujavimas. Medikai nerado priežasties, dėl ko kraujuoju, veikla neprasidėjo, o kraujavimas nesiliovė, tad buvo nuspręsta atlikti planinę cezario pjūvio operaciją.
Per penkerius metus – didelė pažanga
Antroji operacija buvo planuota, tad nepatyriau tokio streso, kaip per pirmąją. O ir atsigavimas buvo daug lengvesnis, medicinos personalas daug malonesnis ir paslaugesnis. Galbūt dėl to, kad per tuos 5 metus tarp mano pirmojo ir antrojo gimdymų atėjo dirbti daugiau jaunų žmonių.
Niekuomet nesitikėjau ir nesitikiu iš gydytojų, kad kiekvieną pacientą glostys, apkabins ir ramins kaip savo artimąjį, tačiau norisi bent jau elementaraus žmogiškumo ką tik pagimdžiusioms mamoms.
Jeigu šiandien man reiktų palyginti abi patirtis, tai jos skiriasi kaip diena ir naktis. Deja, kai kuriose ligoninėse ir toliau gimdyvės žeminamos, smerkiamos dėl to, kad nesiseka žindyti, kad gimdė ne pačios, kad gimdydamos rėkė iš skausmo. Už tokį bendravimą turėtų būti baudžiama ar bent jau įspėjama. Juk ką tik pagimdžiusios moterys yra be galo jautrios, siaučia hormonai, užplūsta daugybė dar nepatirtų emocijų. O joms aiškina, kokios jos blogos mamos, nes joms nesiseka žindyti. Tai nepateisinama, pirmiausiai reikia pasiūlyti pagalbą, o ne grūmoti pirštu.
Patarimai likimo draugėms
Klausykite savo širdies, ji visada jums padės rasti teisingiausius atsakymus. Nebijokite klysti, tačiau pripažinkite savo klaidas ir stenkitės jų nekartoti. Nepamirškite, kad visada bus norinčių jus pakritikuoti, sumenkinti, pamokyti. Neimkite to giliai į širdį, nes tik jūs žinote, kas yra geriausia jums ir jūsų vaikams.
Rasa Grinkevičienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4 800 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.11.
Susiję straipsniai
