Nėštumas – tai virsmas, po kurio užgimsta ne tik vaikelis, bet ir mama! Apie tai, kaip nėštumas veikia besilaukiančios moters emocijas, kalbamės su Krizinio nėštumo centro (toliau KNC) konsultante Jūrate Gritėniene ir psichologe Rūta Mickevičiene.
Moters virsmą vienaip mato gydytojas ginekologas, kitaip jūs, psichologai. Tad koks gi tas virsmas?
Jūratė: Motinystės virsmą galima palyginti su paauglystės virsmu. Kaip ir paauglystėje, nėštumo metu, taip pat ir po gimdymo, vyksta stiprūs hormonų pokyčiai. Anglų kalboje net įvestas specialus terminas tapimo mama procesui nusakyti – matrescence (aliuzija į paauglystės virsmą – adolescence). Tai labai jautrus laikotarpis moteriai, kai vyksta akivaizdūs ir kūno, ir biocheminiai pokyčiai, kurie stipriai lemia emocinį foną. Moteris tampa itin jautri, pažeidžiama. Jos kūne ir psichikoje vykstantys procesai veikia visą asmenybę bei gyvenimą, kuris jau niekada nebus toks, kaip iki šiol. Nesvarbu, ar tai pirmas, ar trečias, lauktas ar neplanuotas nėštumas.
Rūta: Naujos gyvybės išnešiojimas yra labai gilus ir daugialypis patyrimas, susijęs su visa apimančiais pokyčiais. Fiziniais, biologiniais, kognityviniais, hormoniniais, neurocheminiais, socialiniais, psichologiniais, psichiniais ir pan.
Pirmąjį nėštumo trimestrą moteris pastebi, kad po truputį keičiasi jos kūnas, kai kurios jo dalys tampa jautresnės, gali pasireikšti stipriau ar silpniau išreikštas pykinimas, galvos svaigimas, nuovargis energijos stygius, miego ir poilsio poreikis ir pan. Moteris bando suvokti ir jaukinasi žinią – „aš laukiuosi“.
Antrąjį trimestrą, daliai fizinių negalavimų atsitraukus, moteris pasijunta turinti daugiau jėgų ir energijos, o tai paskatina kurti, norą užsiimti malonia veikla ar atrasti naujų pomėgių. Padidėjęs pilvelis tampa vis labiau matomas jai pačiai ir kitiems. Pajutusi vaikelio judesius, moteris stipriau pajaučia ryšį su vaikeliu bei gilėja jos motinystės suvokimas – „aš tampu mama“.
Trečiasis trimestras kviečia moterį tausoti jėgas, labiau save saugoti, susitelkti ties vaikelio atėjimu. Ji išgyvena vadinamąjį lizdo sukimo metą: ruošia kraitelį, dairosi kūdikiui reikalingų daiktų, higienos priemonių.
Kiekvienos moters nėštumo patyrimas yra individualus ir autentiškas. Vienoms jis vyksta lengviau ir natūraliau, kitoms prireikia daugiau pastangų ir pagalbos.
Dirbate tokioje vietoje, kur moterys kreipiasi ne pasidžiaugti, o pasitarti, pasiguosti. Kokios dažniausios jų problemos?
Rūta: Besilaukiančios moterys kreipiasi į Krizinio nėštumo centrą dėl įvairių priežasčių, susijusių su netikėtais sunkumais, nelauktais iššūkiais ir krizėmis nėštumo metu.
Pavyzdžiui, dalis moterų kalba apie neplanuotą ar nelauktą nėštumą bei svarstymą jį išsaugoti ar nutraukti. Joms reikia psichologo pagalbos, kad suprastų, ką joms pačioms reiškia nėštumas.
Kitos moterys nuogąstauja, kad gali pasikartoti ankstesnė patirtis (persileidimas, priešlaikinis ar negyvagimio gimdymas, sunkus ir komplikuotas gimdymas, pogimdyminė depresija ir pan.).
Moterys ieško pagalbos ir dėl įvairių užklupusių ligų besilaukiant ar dar įsčiose esančio vaikelio raidos sutrikimų. Kita dalis besilaukiančių moterų, net jei planavo nėštumą ir jis yra kliniškai sveikas, ieško pagalbos dėl suintensyvėjusių emocijų ir jausmų nėštumo metu, teiraujasi būdų, kaip stiprinti savo emocinę ir psichikos sveikatą.
Jūratė: Gana dažnai moterys kreipiasi dėl santykių su partneriu krizės, kai trūksta palaikymo iš jo ar lieka be partnerio nėštumo metu. Dalį moterų slegia santykių su tėvais ar artimaisiais, darbdaviais ar kolegomis problemos, kurios kyla ar paaštrėja nėštumo metu.
Kartais moterys taip bijo artimųjų, kolegų, draugų pasmerkimo ar nepriėmimo, kad slepia, ilgai nesako ar net svarsto rinktis nėštumo nutraukimą. Dar kitos besilaukiančios moterys susiduria su sunkia materialine padėtimi ir kreipiasi dėl kūdikio kraitelio, socialinės pagalbos, daiktinės ar kitos paramos.
Rūta: Teikdama psichologines konsultacijas besilaukiančioms moteris pastebiu, kokia plati išgyvenamų emocijų ir jausmų įvairovė, skirtingas jų intensyvumas, stiprumas, išreikštumas, trukmė ir pan.
Pavyzdžiui, jei moteris pastojo jauna, kai dar vaikų neplanavo, ar vyresnė, kai jau nebeplanavo, ji sutrinka, išsigąsta, sudvejoja, susigėsta, jaučiasi taip, lyg pasaulis sugriuvo, o kaip atstatyti, – nežino.
Galbūt moteris turėjo kitų planų, kuriuos neplanuotas nėštumas sujaukė, o ją pačią ši žinia išgąsdino, sukėlė daug įtampos, ašarų, nemigos. Moteris kaltina save, kad nestebėjo vaisingų dienų, pyksta ant partnerio, kodėl jis nesisaugojo. Pasijunta aklavietėje, išgyvena daug nerimo, jai sunku priimti nėštumą.
Jei besilaukianti moteris nejaučia saugumo ir palaikymo iš partnerio ar artimųjų, ji pasijaučia vieniša, apleista, išduota, nesvarbi, palikta. Ji įsitempia, suabejoja savo galimybėmis, jai kyla daug baimių. Jaučia, kad atsakomybės našta tampa per sunki, bet nėra su kuo ja pasidalinti.
Jei moteris išgyvena depresijos požymius nėštumo metu, tada pastebima nuotaikų kaita, miego ir valgio pokyčiai, nepasitikėjimas savimi, nežinomybės ir ateities baimės, verksmingumas.
Naujos patirtys ją gąsdina. Moteris jaučia nerimą, dirglumą, susirūpinimą. Jai kyla abejonių ir neramių minčių, ar sugebės pagimdyti, būti gera mama, ar pavyks žindyti, užmegzti ryšį su vaikeliu ir juo rūpintis.
Jūratė: Vis daugiau besilaukiančių moterų, kurios kreipiasi specializuotos pagalbos, patiria stiprų nerimą.
Dažnai moterys dar iki pastojimo patiria nemažai streso ir įtampos, nes daug dirba, aktyviai siekia karjeros bei įsitvirtinimo visuomenėje. Būtent tai pareikalauja daug psichinių bei fizinių resursų, tad jau nėštumo pradžioje jos jaučiasi pervargusios. Akivaizdu, kad kiti svarbūs veiksniai, lemiantys moters psichoemocinę būklę yra: spartus šiuolaikinio gyvenimo tempas, intensyvus socialinių tinklų srautas bei nėščiąją pasiekianti prieštaringos informacijos gausa.
Net ir labai lauktą, planuotą nėštumą gali lydėti ne tik euforijos ar džiaugsmo būsenos, bet ir mintys, keliančios nerimą. Moterys jaudinasi, ar pajėgs išnešioti vaikelį, ar jis sklandžiai vystysis, ar kūdikis gims sveikas.
Dalis besikreipiančių moterų išgyvena stiprią gimdymo baimę. Kitos abejoja savo, kaip būsimos mamos, gebėjimais. Ar mokės elgtis su kūdikiu, ar pavyks būti gera mama. Kyla susirūpinimas dėl didžiulės moralinės bei finansinės atsakomybės už gimsiantį žmogutį. Kad nuo šiol jau nebus atsakinga tik už save. Prisideda gailestis dėl gyvenimo, kuris jau nebus toks, koks buvo iki nėštumo, ir nerimas dėl ateities nežinomybės, atidėtų ar pasikeitusių planų. Dažniau nerimastingumą išgyvena tos, kurios sunkiai priima žinią apie nėštumą. Taip pat tos, kurios linkusios viską savo gyvenime kontroliuoti.
Didelę įtaką moters emocinei būklei turi tai, ar nėštumas netikėtas ar lauktas, ar ji nusiteikusi priimti naują gyvybę. Tyrimais nustatyta, jog apie pusę nėštumų yra neplanuoti, tokiu atveju gali kilti daugiau negatyvių emocijų. Abejonių, nerimo, nesaugumo, liūdesio, pykčio ar nusivylimo ir kt. Labai svarbu, ar besilaukianti moteris sulaukia palaikymo iš savo artimųjų ir aplinkos.
Koks partnerio vaidmuo moters nėštumo laikotarpiu?
Rūta: Partnerio palaikymas, išklausymas, padrąsinimas ir buvimas kartu bet kokiomis aplinkybėmis moteriai suteikia saugumo, ramybės, pasitikėjimo. Tarkime, jei pora vaikelio neplanavo, bet moteris pastojo, ji labiau norėtų iš antros pusės girdėti: „esu sutrikęs, bet mes kartu pajėgsime, juk gyvybė užsimezgė iš meilės, ir jos užteks mums visiems“ arba „būsiu šalia, mes susitvarkysime, net jei ne viskas bus lengva“, o ne „spręsk tu pati“ arba „aš nebenoriu (dar nenoriu) vaikų“.
Moteriai itin svarbu žinoti, kad gyvybė ne tik pradedama dviese, bet ir toliau vaikelis bus laukiamas bei auginamas kartu. Tuomet ji išgyvena „mes kartu“, o ne „aš viena“ jausmą. Tačiau, jei vis dėlto besilaukianti moteris nesulaukia pagalbos iš partnerio (jis miršta, jam pačiam reikia medikų pagalbos, lieka atsiribojęs ar nusprendžia skirtis), svarbu moteriai nelikti vienai, o nežinomybės pilną laikotarpį išgyventi artimųjų bei kitų ją palaikančių žmonių globoje.
Jūratė: Nereikėtų gėdytis ar jausti kaltės dėl savo emocinio nestabilumo ir baimintis, kad šios emocijos pakenks kūdikiui. Verčiau sau ir partneriui ar kitiems įvardyti kylančias emocijas, leisti išgyventi ir priimti nemalonius jausmus. Labai svarbu turėti artimą ryšį bent su vienu žmogumi, su kuriuo būtų galima pasidalinti išgyvenimais ir stebėti, kaip šie jausmai keičiasi. Drąsinu moteris kreiptis į specialistus, valstybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios rūpinasi besilaukiančių ir pagimdžiusių mamų emocinės gerovės ir psichikos sveikatos stiprinimu.
Kas padeda sušvelninti nemalonias emocijas laukiantis?
Jūratė: Ką gali mama padaryti dėl savo vaikelio, tai stengtis būti sąmoninga ir išmokti palaikyti psichinę pusiausvyrą, kad ramiau reaguotų į kasdienybėje kylančius iššūkius. Kadangi įsčiose augantis kūdikis yra tiesiogiai susijęs su mamos mintimis ir emocijomis, būsimai mamai būtų naudinga kasdien rasti laiko atsipalaiduoti ir praktikuoti įvairius būdus vidinei įtampai mažinti. Taip didinti atsparumą stresui ir nuolat papildyti savo vidinius resursus, pasitelkiant jai tinkamiausius būdus.
Tai galėtų būti gilus kvėpavimas, meditacija ar malda, muzikos klausymas, apsikabinimas su mylimu žmogumi ar augintinio glostymas, buvimas gamtoje, pasivaikščiojimas ar sportas, malonūs kvapai, masažas ar vandens procedūros, bendravimas su bendraminčiais, kita maloni veikla.
Labai svarbu atkreipti dėmesį ir įvardinti savo poreikius, kadangi pyktis, liūdesys ar kitos nemalonios emocijos dažnai kyla dėl nepatenkintų poreikių. Kartais reikėtų tiesiog atkreipti dėmesį, ar pakankamai vartojama skysčių, valgoma įvairaus spalvingo bei kvapnaus maisto.
Rūta: Nėštumo metu bent minimalius minčių, emocijų, kūno ar elgesio pokyčius patiria kiekviena mama. Kitoms slogi emocinė savijauta ar stresas gali užsitęsti ir sunkėti.
Tyrimai rodo, kad streso valdymas ir emocijų reguliavimas nėštumo metu daro teigiamą poveikį mamos ir vaikelio ryšiui bei saugiam prieraišumui, vaikelio kognityvinei sričiai, emocinei raidai, mąstymo ypatumams ir pan. Tad, siekiant savo ir vaikelio sveikatos stiprinimo, svarbu reguliariai pasitelkti savipagalbos ir prevencines priemones, pradedant nėštumo metu ir tęsiant pogimdyminiu laikotarpiu.
Be jau minėtų būdų, veiksminga dainuoti, niūniuoti, skaityti sau ir vaikeliui, kalbėtis su juo nėštumo metu, glostyti pilvelį, klausytis miško garsų ar raminančios muzikos. Atpalaidavimo pravartu siekti per kūno praktikas: dėmesingus judesius, masažą, mankštą, jogą ir pan. Rekomenduojama atlikti dėkingumo, meilės ir gerumo bei atjautos praktikas, rašyti pozityvių patirčių dienoraštį, kartoti įkvepiančias ir gydančias afirmacijas ar prasmingus ir save stiprinančius žodžius.
Padeda ir dedamos pastangos nėštumo laikotarpyje įžvelgti kuo daugiau pozityvumo, sąmoningai kurti mažas ir malonias patirtis kasdien.
Buvimas lanksčioms besikeičiančiose aplinkybėse irgi padeda taupyti jėgas ir atsiverti naujoms galimybėms.
Mūsų vidinius resursus atkuria bei papildo bendravimas su šviesiais bei gera linkinčiais žmonėmis.
Jei tik galime rinktis, patartina vartoti sveiką ir praturtinantį maistą su atida, pajaučiant jo skonį, užuodžiant kvapą, regint spalvas bei tekstūrą.
Ir pabaigoje – emociškai sunkesniu nėštumo laikotarpiu svarbu prisiminti, kad visada galime padaryti pauzę. Sulėtinti tempą, pailsėti, švelniai ir su meile save apglėbti, gyventi čia ir dabar. Šiame momente, dėkojant už tai, ką turime, kas yra šalia mūsų ir kas gražaus mūsų kūnuose užgimsta.
Neila Ramoškienė
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4 800 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.30.
