„Jei jums prognozuoja blogiausią scenarijų, – stenkitės išlikti ramios ir nepasiduokite. Mes, mamos, galime viską“, – sako Brigita, sūpuodama dukrelę. Jos nėštumas buvo, regis, vienas blogiausių, o rezultatas – pats geriausias.
Brigitai 30 metų, ji gyvena Klaipėdoje. Dukrytei Atėnei dabar 1 metai ir 4 mėnesiai.
Mano nėštumo istorija nebuvo lengva ir sklandi. Tai buvo ilgas, daug kantrybės reikalaujantis etapas. Prireikė nemažai pastangų – turėjau ne vieną operaciją, du kartus buvau persileidusi (persileidimus skyrė 5 mėnesiai).
Ieškodama priežasties, kas negerai, sužinojau, kad turiu skydliaukės uždegimą. Pradėjusi vartoti gydytojos skirtus vaistus, pastojau. Net ir po penkių teigiamų testų bei kraujo tyrimo man vis tiek reikėjo gydytojos patvirtinimo, kad pagaliau tikrai laukiuosi. Apėmė nepaaiškinamas jausmas, baimė ir savęs stabdymas, kad „nesidžiauk, kol 100 procentų nepatvirtino visi, kas gali, kad nereikėtų vėl nusivilti“.
***
Iš pradžių viskas klostėsi gerai ir ramiai. NIPT tyrimai buvo geri. Tačiau šeštą mėnesį apsilankius pas gydytoją, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Gydytojos reakcija buvo neraminanti – ji įtarė vaisiaus vandenligę, kuri tokiems mažyliams gali būti pavojinga, taip pat pastebėjo, kad širdelė yra apvalesnės formos. Tą akimirką atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Apėmė didžiulė baimė dėl mano mažosios gyventojos ateities.
***
Man buvo liepta skubiai vykti į Kauno klinikas pas profesorę išsamesniam ištyrimui. Paskambinus į registratūrą, pasiūlė laukti mėnesį, tačiau tiek laukti negalėjau, todėl užsirašiau privačiai. Ten buvau dar labiau išgąsdinta – sakė, kad vandenligė didėja, širdelė apvali, ir tai gali turėti įtakos vaiko motorikai, kalbai ir raidai. Laimei, gydytoja be eilės mus užrašė į Kauno klinikas jau kitai savaitei.
***
Išėjusi iš kabineto per ašaras nemačiau kelio. Patyriau didžiulį stresą. Grįžus namo, pradėjo skaudėti nugarą ir pilvą. Gydytoja sakė, kad dėl didelio streso galiu blogai jaustis, be to, įtarė gresiantį persileidimą, todėl liepė daug ilsėtis ir gulėti. Tačiau skausmas nemažėjo – kasdien darėsi vis blogiau. Po kelių dienų skausmas tapo nebepakeliamas – visą naktį prastovėjau duše. Kitą dieną buvo dar stipriau, todėl nusprendėme vykti į nėščiųjų priėmimo skyrių Klaipėdos gimdymo namuose. Nuo skausmo net temo sąmonė.
Ligoninėje pradėjau vemti. Iš pradžių gydytojai galvojo apie priešlaikinį gimdymą, tačiau paaiškėjo, kad mažoji buvo „užspaudusi“ inkstą. Savaitę gulėjau ligoninėje, vaistai neveikė, uždegimas nemažėjo, todėl buvo nuspręsta atlikti inksto stentavimą. Tai buvo vienas nemaloniausių ir skausmingiausių įvykių mano gyvenime. Man kažkodėl netaikė nejautros, stentavo per šlapimo pūslę du kartus (nes pirmą kartą slaugytoja padavė ne tą stentą).
Po procedūros situacija pagerėjo ir mane išleido namo.
***
Už kelių dienų vykome į Kauną pas genetikę. Buvo siūloma atlikti vaisiaus vandenų tyrimą, tačiau dėl sudėtingos mano būklės ir gresiančio persileidimo nusprendžiau nerizikuoti ir šio tyrimo atsisakiau.
Labai džiaugiuosi, kad Kauno klinikose patekau pas nuostabią, savo darbą puikiai išmanančią profesorę Eglę Machetejevienę. Ji mane ramino, atidžiai stebėjo, niekas nepraslysdavo pro jos akis, todėl jaučiausi saugiau.
***
Draugės surengė man kūdikio sutiktuvių šventę. Labai jos laukiau, tačiau naktį prieš šventę mažoji išspyrė kamštį ir įvyko dalinis placentos atsiskyrimas. Ėjo 32 savaitė. Prasidėjo kraujavimas – išsigandau be galo ir skubiai vykau į ligoninę. Laimei, tiek mano, tiek mažylės tyrimai buvo geri. Gydytojai sakė, kad jei pavyks išnešioti dar porą savaičių, būtų labai gerai. Mane išleido namo, ir vis dėlto nuvykau į šventę. Draugės mane labai saugojo, bijojo, kad tik nieko nenutiktų.
***
Praėjo dvi, trys savaitės – viskas buvo gerai. Sulaukę 37 savaičių, vykome į Kauną apžiūrai. Profesorė nusprendė, kad jau reikia gultis į ligoninę, nes gimdymas gali prasidėti bet kurią akimirką, – jau buvo 4 cm atsidarymas, o aparatai fiksavo sąrėmius, nors pati jaučiausi gerai.
Sulaukus 39 savaičių, gydytojai nusprendė nebelaukti – nuleido vandenis ir skatino gimdymą. Prasidėjo tikri „linksmieji kalneliai“. Pasirinkau epidūrinę nejautrą – situacija šiek tiek pagerėjo, tačiau sąrėmius vis tiek jaučiau. Gydytoja sakė, kad taip nutinka retai.
Gimdyme dalyvavo apie 12 gydytojų, nes nėštumas buvo rizikingas. Tačiau, mano manymu, viskas praėjo gana sklandžiai, nepaisant to, kad mažajai labai nepatikdavo, kai atsistodavau ant keturių ar atsisėsdavau ant kamuolio, – tuomet jos širdelė iškart sureaguodavo. Vis dėlto pamažu viskas stabilizavosi.
Ir štai gimė mūsų princesė – stipri mergaitė. Nebeliko nei vandenligės, o širdelės rodikliai buvo puikūs.
Todėl, jei jums prognozuoja blogiausią scenarijų, – stenkitės išlikti ramios ir nepasiduokite. Mes, mamos, galime viską.
Nuotraukos „Dami Fotografija“
