Esu Toma, man 25-eri. Pastojau būdama 24-erių, tačiau mano kelionė iki šio stebuklo nebuvo lengva.
Viskas prasidėjo prieš daugiau nei metus, kai netikėtai užklupo nepakeliamas pilvo skausmas. Skausmas buvo toks stiprus, kad teko vykti į priėmimo skyrių – namuose jo ištverti nebepajėgiau, nepadėjo net vaistai. Kentėjau apie penkias valandas, kol pagaliau sulaukiau pagalbos.
Iš pradžių gydytojai įtarė apendicitą arba stiprų apsinuodijimą. Buvo lašinami vaistai nuo skausmo, tačiau tik vėliau nuspręsta atlikti išsamesnius tyrimus. Rentgeno nuotraukoje pastebėtas neaiškus darinys vienoje iš kiaušidžių. Tuomet manęs paklausė, kada paskutinį kartą lankiausi pas ginekologę. Atsakiau – prieš porą metų.
Netrukus buvau išsiųsta į Moters ir vaiko kliniką Šiauliuose. Ten paaiškėjo, kad turiu dvi cistas – vieną didesnę, kitą mažesnę. Kadangi buvo vėlus vakaras, man rekomendavo kitą dieną susisiekti su savo gydytoja ir planuoti tolesnius veiksmus.
Nusprendžiau kreiptis privačiai į gerų atsiliepimų sulaukusią ginekologę. Po išsamesnio echoskopinio tyrimo ji patvirtino – tai ne paprastos, o endometrioidinės cistos. Buvo rekomenduotas MRT tyrimas, kuris atskleidė visą situacijos rimtumą: vienoje kiaušidėje – beveik 10 cm dydžio cista, kitoje – dar dvi mažesnės, taip pat keli folikulai.
Po šių rezultatų tapo aišku – reikalinga operacija.
2024 metų lapkričio 28 dieną Telšiuose man buvo atlikta laparoskopinė operacija. Ją atliko gydytojas Tomas Lūža, kuriam iki šiol jaučiu didžiulį dėkingumą. Operacija praėjo sklandžiai – buvo pašalintos didelės cistos abiejose pusėse ir visi endometriozės židiniai, išplitę net iki kepenų srities. Liga buvo pažengusi – ketvirtos stadijos.
Svarbiausia – viskas buvo išsaugota.
Tuo metu nėštumo neplanavome. Po operacijos gydytojas rekomendavo arba bandyti pastoti, arba vartoti kontraceptines tabletes. Pasirinkau pastarąjį variantą – dar nebuvome pasiruošę vaikui.
Praėjus daugiau nei pusmečiui, pradėjome galvoti kitaip. Esame jauni, turime savo namus, abu dirbame – supratome, kad galbūt jau atėjo laikas šeimai. Be to, po visų išgyvenimų kilo ir baimė – ar pavyks pastoti, jei dar delsime?
Nutraukus kontraceptines tabletes pradėjome planuoti. Pirmi bandymai buvo nesėkmingi, tačiau trečią ciklą viskas pasikeitė.
Rugsėjo 22 dieną pasidariau nėštumo testą. Menstruacijos vėlavo vos vieną dieną, bet viduje jaučiau – galbūt dabar. Ir nuojauta nemelavo. Teste išryškėjo dvi ryškios juostelės.
Apsiverkiau iš laimės.
Apie tai iš pradžių žinojome tik mudu su mylimuoju. Kai jis vakare grįžo iš darbo, pasidalinau žinia – jis taip pat negalėjo patikėti, džiaugėmės kartu.
Nedelsdama įsiregistravau pas tą pačią ginekologę, kuri lydėjo mane ligos metu. Nenorėjau jos keisti – ji man tapo artima ir svarbi. Iki šiol prisimenu jos žodžius: „Prieš metus atėjai su liga, o šiandien sugrįžai su stebuklu.“
Šie žodžiai man – neįkainojami.
Dabar kiekvienas vizitas suteikia ramybę. Kiekviena gera žinia – tarsi mažas patvirtinimas, kad viskas eina tinkama linkme.
Nors mano kelias į motinystę buvo kupinas iššūkių, šiandien širdyje – tik dėkingumas ir viltis. Tikiu, kad po gimdymo organizmas atsigaus ir daugiau nebereikės kovoti su liga.
O svarbiausia – labai noriu įamžinti šį laikotarpį. Savo mažą stebuklą po širdimi. Kad ateityje turėtume ką prisiminti.
***
Fotografės Dalios projektas „Stebuklas po audros“ skirtas padovanoti besilaukiančiai mamai ypatingą patirtį. Dalia sako: „Norėjau sukurti erdvę, kurioje moteris galėtų trumpam sustoti, pasijusti graži, rami ir ypatinga. Fotosesija su profesionaliu makiažu ir parinkta apranga tampa tarsi maža švente šiuo jautriu laukimo etapu.“
Nuotraukos studijos „Dami Fotografija“
Susiję straipsniai
