Akušerės Ramintos Kabelkaitės (35 m.) gyvenimas toks spalvingas, kad ji galėtų užpildyti žurnalą bene visomis temomis.
Dėkime pliusus:
Gimdymas namuose (4 kartai) +
Neplanuotas nėštumas +
Pogimdyminė depresija +
Vaikai nesutrukdė studijoms ir karjerai +
Kelionės su vaikais į pasaulio kraštą +
Daugiavaikė mama +
Netradiciniai mamos hobiai (sutartinių dainavimas, pagoniški rankdarbiai) +
Akušerės patarimai (dirba LSMU Kauno ligoninėje Akušerijos ir ginekologijos skyriuje) +
Ir taip toliau.
Šį kartą su Raminta kalbėsimės apie keturis jos vaikus, kurie įteikė 4 gyvenimo raktus. Kiekvieno gimimas buvo durys, kurias atrakinus atsivėrė naujas pasaulis. Ramintos vaikai: Geistė (15 m.), Aras (13 m.), Ūla (9 m.) ir Jūrė Vera (3,5 m.).
Pirmas vaikas. Lėmė gyvenimo kelią
Kai Ramintai buvo 20 metų, ji pirmą kartą turėjo parodyti charakterio tvirtumą kaip moteris ir mama. Pradėjusi lauktis, ji nuėjo pirmajai apžiūrai pas ginekologę. Buvo 5–6 savaitės. Gydytoja nustebo: „Nejau tu ruošiesi gimdyti?“ Kai Raminta atsakė, kad, be abejo, ji ruošiasi, spaudimas tęsėsi: „Darykis abortą, nes po pusės metų nutrenksi vaiką savo mamai. Aš tokių daug mačiusi.“
„Nutik tu man taip, kad patekau būtent pas tokią gydytoją, kuri pasiūlė abortą. Atsitiktinai bedžiau pirštu į ilgą sąrašą ir pataikiau būtent pas tokią gydytoją. Manau, tą gydytoją man siuntė likimas.
Iki to vizito net nesvarsčiau gimdyti namuose. Bet, gavusi tokį nokautą, nebenorėjau vėl patekti į panašių medikų rankas, kad iš manęs tyčiotųsi, nurodinėtų. Taip prasidėjo kelionė, kuri plėtojosi savaime. Ji buvo be galo graži, išpildyta, įgalinta. Tai, apie ką mes kalbame per konferencijas, ką kalba gimties specialistės, pribuvėjos, dulos. Visų siekis yra įgalintas gimdymas, kai gimdanti moteris jaučiasi puikiai, yra emociškai stipri.
Pradėjau domėtis savo gimdymu, kitų gimdymais. Todėl stojau į akušeriją ir sulig kiekvienu mano vaiku ši kelionė vis labiau vystėsi“, – pasakoja Raminta.
Dėl noro pastovėti už save ir jaustis saugia tokiame jautriame virsme, Raminta nutarė gimdyti namuose. Kaip pati sako, laukė gimdymo kaip Kalėdų ar kaip didelio nuotykio, pavyzdžiui, šuolio su virve. Viską išgyveno labai pozityviai, šviesiai.
Nors gimdymas nebuvo pagal vadovėlį, jis truko ilgiau, negu dažniausiai trunka, – 34 valandas, tačiau ši patirtis tapo kibirkštimi, įskėlusia pašaukimą Ramintai. Per tas ilgas valandas buvo visko: ir pasidavimo akimirkų, ir juoko, ir ašarų, ir netikėtumo, kai greičiau, nei tikėtasi, užgimė vaikelis. Sunkiausiomis akimirkomis jauną mamą palaikė draugė, vyras ir pribuvėja.
Gimdymų trauka buvo tokia didelė, kad po Geistės gimimo Raminta metė chemijos studijas ir pradėjo studijuoti akušeriją.
„Išėjau iš universiteto praradusi du studijų kursus ir pateikiau prašymą studijuoti akušeriją Kaune. Pavyko įstoti į nemokamą vietą. Vis dėlto daug dalykų teko gana sunkiai derinti: gyvenimą Vilniuje ir studijas Kaune, mažo vaiko auginimą ir mokslus. Be to, pirmame kurse vėl pradėjau lauktis“, – prisimena Raminta.
Antras vaikas. Nuėmė nuo motinystės rožinius akinius
Sūnus Aras gimė per 20 valandų panašioje kompanijoje: Raminta, vyras, pribuvėja ir pora draugių. Viena draugė laukėsi ir kartu tapo gimdymo įamžintoja. Kas galėjo pagalvoti, kad dar po devynerių metų ji bus jau profesionali fotografė, įamžins 4-ąjį Ramintos gimdymą ir kartu taps jos jaunėlės krikšto mama.
Po antro vaiko gimimo moteris išgyveno pogimdyminę depresiją, kaip dabar vertina, – labai stiprią.
„Susidėjo tai, kad po gimdymo likau viena: visi labai greitai grįžo į savo gyvenimus, likau su dviem mažais vaikais namie. Vyras grįžo į darbą, jo palaikymo (kokio man reikėjo) negavau. Prisidėjo ir metų laikas: atėjo ruduo, o lemiamu lūžiu tapo tai, kad teko sustabdyti studijas.
Bet dabar sakau, kad net ir tokia nemaloni patirtis praturtina. Kadangi pati patyriau pogimdyminę depresiją, geriau suprantu moteris, kurios įkrenta į šią būseną. Sugriuvo mitas, kad „jei pagimdysiu puikiai, tada viskas klosis kaip iš pypkės.“ Anaiptol. Nors turėjau gražią gimdymo patirtį, tačiau tai neapsaugojo manęs nuo depresijos. Aš ten buvau, ir ten buvo juoda, tamsu. Tai juodžiausios motinystės spalvos. Po to, kai iš šios būsenos išlipi, vėl pradedi matyti spalvas, dienos šviesą, supranti, kaip giliai įklimpusi buvai, ir gali pamokyti kitas, kaip tą būseną atpažinti ir pripažinti“, – pasakoja Raminta.
Tuo metu ji pati savo būsenos nesuvokė, apie tai jai pasakė draugės. Jos pajuto, kad Raminta „neskamba gerai“, kai pasakoja apie sūnaus auginimą. Švelniai ir jautriai patarė Ramintai kreiptis profesionalios pagalbos, lankyti psichoterapiją.
Antrojo vaiko gimimas moteriai parodė, kad motinystė yra visokia. Kad kūdikiai serga, kad auginti vaikus, gimusius vienas paskui kitą, yra sunku.
Trečias vaikas. Neplanuoto nėštumo patirtis
Trečia dukra Ūla supurtė gyvenimo bėgius iš esmės. Pasak Ramintos, šiam vaikui jokiais logikos dėsniai remiantis nebuvo vietos pasaulyje. Bet Dievas žinojo geriau. Netyčiukė, siųsta iš dangaus, kitaip nepavadinsi.
„Pastojau netikėtai – kaip ir kitos netyčiukų mamos, kurios vartoja kontraceptines priemones, seka savo ciklą, planuoja būsimus vaikus, bet vis tiek pradeda lauktis. Tada lieka tik patikėti, kad kai yra didžiulis vaiko noras gimti, tada visos aplinkybės susiklosto palankiai tam vaikui. Žinau ne vieną istoriją, kaip moteris pastojo vos kartą pamiršusi išgerti piliulę.
Kad pastojau, pajutau tą pačią naktį. Atsikėliau 4.30 val. ryte ir išgirdau vidinį balsą – tu nešioji vaiką. Žinoma, vidinį balsą aš tildžiau, neigiau. Pasidariau ne vieną nėštumo testą, kaskart vis prašydama: „Kad tik parodytų tą vieną juostelę“.
Su vaikelio tėčiu buvome nutarę, kad apie bendrus vaikus pradėsime galvoti nebent po metų, kai aš jau įsitvirtinsiu darbo rinkoje. Ir štai – šokas! Išgyvenau visišką desperaciją, nes susijaukė ne mėnesio, ne pusmečio, o kelerių metų planai“, – prisimena moteris.
Tuomet viskas atrodė sudėtingai: du maži vaikai, sudėtingais tapę santykiai su vaikelio tėvu, nebaigtos studijos, visų svajonių ir planų griūtis. Tačiau dabar Ūlos gimimą Raminta vadina geriausiu gyvenimo nutikimu.
Gimdymas namuose? Žinoma. Tik šį kartą Raminta gimdė būdama ir gimdyve, ir akušere: pati galėjo pasitikrinti kaklelio atsidarymą, geriau suprasti savo kūną gimdymo metu, stebėti sąrėmius ir vaisiaus padėtį.
Po šio neplanuoto nėštumo Raminta atrado 3 tiesas, kurios jai pasitvirtino 100 proc.:
- Geriausi dalykai yra tie, kurių neplanuoji.
- Vaikas išlaisvina, o ne sukausto, be to, atveda į gyvenimą naujus žmones.
- Viskas vis tiek baigsis gerai.
Ketvirtas vaikas. Suvokimas, kas yra pilnatvė
Susilaukusi ketvirto vaiko – dukros Jūrės Veros – Raminta suprato, kad pagaliau turi visišką savo genetinę kopiją. Mėlynų akių, geltonų plaukų, drąsią, komunikabilią, ugningą asmenybę. Apie jos nuotykius Raminta gali kalbėti be galo. „Jūrę Verą visi tiesiog vadina „mini me“ – mažąja manimi. Visiška mano kopija, drąsi, savarankiška mergaitė, nuo pirmos dienos darželyje ji nepatyrė jokios adaptacijos. Darbuotojai juokauja – matyt, ji pradėjo lankyti šitą darželį dar iki gimimo, nes visus pažįsta.
Jūrės Veros dėka mūsų namai yra balti – tai vienintelė išeitis kartkartėmis paslėpti tapybą, kuri vyksta ant sienų. Visiems patariu – auginant vaikus geriausia sienų spalva yra balta, o ne „Bahamų saulėlydžio“. Tiesa, be baltų sienų, mūsų namuose yra ir juodoji skylė – tai vaikų kambarys. Jame kitaip veikia fizikos dėsniai, nutinka magiškų dalykų (panašiai kaip Hario Poterio knygose).
Ypatingas buvo ir Jūrės Veros gimimas (be abejo, namuose). Jį norėjo pamatyti tuomet 11 metų sesuo Geistė.
„Geistė, dar būdama mažesnė, norėjo sudalyvauti Ūlos gimime, tačiau iškeliavo pas močiutę laukti gimtadienio. Šįsyk ji buvo mano mažoji dula, pylė ant manęs vandenį, glostė. Paskui sakė, kad yra laiminga, patyrusi šią emociškai sukrečiančią misteriją.
Geistė pirmoji pamatė, kad tai sesė, o ne brolis. Turiu tradiciją, neklausti vaiko lyties per ultragarsinius tyrimus, nes pirma noriu susipažinti su vaikeliu, kaip žmogučiu, o jau po to sužinoti lytį. Tad šiuo atveju visi „statėme“, kad bus tikrai brolis. Ir apsirikome! (Kitus vaikus pataikiau „pajausti“.) Kai vaikai gimsta namuose, į vandenį ir išnyra veidukas, aš „geriu“ tuos veido bruožus, pažindinuosi. Tik po kelių minučių topteli mintis – pažiūrėkime, kokios lyties vaikas gimė.
Vaikai tiek gimimą, tiek mirtį, kol jiems nesuteikiame jokio atspalvio, suvokia, kaip natūralų dalyką. Mano vaikams nekyla klausimas, kaip gimsta vaikai ir iš kur jie. Kai mokiausi akušerijos, žiūrėjau mokomąją medžiagą, vadovėlius, filmukus, o jie per petį stebėdavo. Nieko nesislėpdavau. Atvirkščiai – papasakodavau.
Beje, dabar vyriausia ir jauniausia dukros yra be galo artimos. Geistė yra tas gaivalas, kokia aš buvau 20-ies, o Jūrė Vera, matyt, yra tokia, kokia aš buvau 31-erių. Panašūs charakteriai, abi ugnelės“, – pasakoja Raminta.
Šią dukrą Raminta vadina renesansu. Ji užpildė ir išpildė viską, ko moteris nepatyrė, kai laukėsi trečiosios. Šį kartą buvo didžiulis partnerio palaikymas, ramybė, pilnatvė. Atrodo, kad namas turėjo tris sienas, o kai gimė Jūrė Vera, atsistojo ketvirta siena.
Ramintos išmintis
35 metų moteris, kai bendraamžės dar tik laukiasi pirmagimių, turi solidžią motinystės patirtį – 4 vaikai, du iš jų paaugliai. Ar negaila „jaunų dienelių“? Kaip jausti gyvenimo pilnatvę, kai, atrodo, visas jis yra tik auka vaikams?
Raminta dalinasi savo nuomone: „Auginant mažus vaikus, labai svarbu paisyti savo instinktų, norų ir poreikių. Kokie tie poreikiai – kiekvienos moters reikalas. Jeigu moters poreikis yra geliniai nagai – pirmyn, šis poreikis turi būti išpildytas.
Vienas iš mano poreikių – keliauti ir kas tam tikrą laiko tarpą visiškai pakeisti aplinką. Gimus trečiajai dukrai, subyrėjo santykiai, likau su kūdikiu ant rankų. Buvo didžiulė emocinė įtampa. Intuityviai nuo streso bėgau ten, kur man geriausia, – į kelionę. Susikroviau kuprinę, nusipirkau paką sauskelnių, įsidėjau į nešynę kūdikį ir išvykau į Italijos kalnus. Keliavau 2 savaites. Paskui mudvi nukeliavome net į Ameriką. O kur dar festivaliai „Debesų pieva“, „Mėnuo Juodaragis“, „Yaga“, „Gaja“, „Žaltytis“.
Panašiai nutiko ir gimus jaunėlei. Visa šeima nutarėme išvykti į vakariausią Europos tašką. Nusipiešėme kelią nuo Vilniaus iki Portugalijos. Pajudėjome tokia kompanija: du suaugusieji, keturi vaikai, du šunys. Nakvojome kempinguose palapinėje. Matėme labai daug šeimų su mažais vaikais. Persidarę autobusiukus į kemperius. Su trims, keturiais vaikais. Žiūrėdavau ir galvodavau – kaip norėčiau turėti tokį kemperiuką, su tinkleliais nuo uodų, lovomis, viryklėmis. Ir tai įvyko – dabar nusipirkau autobusiuką ir stogo palapinę, galima sakyti, turiu namus ant ratų. Šiemet su vaikais ir tuo autobusiuku važiavome į Norvegiją, šiauriausią Europos tašką. Labai mėgstu tokio tipo keliones, kurias kai kurie vadina bastymusi.“
O dėl „prarastų dienelių“ irgi yra atsakymas. Dabar gyvenu pačias geriausias dieneles. Jos pilnos ne lengvabūdiškumo, o pilnatvės. Nesijaučiu nieko praradusi. Savo gyvenimą gyvenu pilnai. Su didele meile važiuoju į darbą. Kiekvienas budėjimas atneša savo jausmų. Rašausi priimtus gimdymus, įsimintinus budėjimus, galbūt kažkada tai sudėsiu į knygą. Vasaromis keliaujame su vaikais po festivalius. Su draugėmis turime sutartinių trio. Turiu savo amatų dirbtuves „Spalvota saulė“ ir vedu įvairius amatų mokymus: batikos, šiaudinių sodų rišimo, mandalų pynimo. Mokau stovėti ant vinių – ši terapija labai padėjo man, kai mirė tėtis. O Vaikai? Jie tikrąja to žodžio prasme yra mano gyvenimo pamatas.“
Tekstas Gintos Liaugminienės ir Marijos Mozūrienės
Nuotraukos Veronikos Gendrikienės „VeronikaGen Photography“ ir iš asmeninio albumo
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 10 000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.04.15.
Susiję straipsniai
