Keturis dešimtmečius Salė Harison kiekvieną liepos 11-os vidurnaktį į lentyną padeda po knygą, skirtą dukrai. Tai vienintelis jos būdas palaikyti ryšį su Ele, su kuria nesikalba jau daugiau nei dvidešimt metų. Tačiau vieną dieną dukra grįžta namo. Ir tuomet visos tos knygos tampa neišvengiamu susitikimu su praeitimi.
„Nežudyk strazdo giesmininko“, „Rugiuose prie bedugnės“, „Didysis Getsbis“, „Mažosios moterys“ – ką tik lietuviškai pasirodęs britų rašytojos Kate Storey romanas „Širdies puslapiai“ ne tik jautri ir išmintinga istorija, bet ir įtraukianti kelionė po pasaulio literatūros lobyną.
Kas nutinka, kai tiesa nutylima
Artimiausius žmones – motiną ir dukrą – skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir dviejų dešimtmečių nuoskauda. Po didžiulio konflikto Ela išvyko į Australiją. Tuo tarpu motina liko Anglijoje – vietoje, kuri yra jos tikrieji namai. Čia ji jaučiasi sava ir mylima kaimynų, tačiau ne iki galo laiminga, nes trūksta to, kas svarbiausia.
Elai netikėtai sugrįžus namo, tai, kas buvo užgniaužta dešimtmečius, neišvengiamai atsiveria. Pamažu aiškėja, kad tiesa nėra tokia paprasta, kaip atrodė, o ilgai saugotos nuoskaudos gali būti paremtos klaidingais įsitikinimais.
Tad istorija pasakojama dviem balsais – motinos ir dukros. Ela iš pradžių pasirodo itin kategoriška: ji linkusi teisti, skuba daryti išvadas, tarsi jau viską žinotų apie motiną dar jos nepamačiusi. Akivaizdu, kad už praeities ir senų nuoskaudų slepiasi du pažeidžiami žmonės, ieškantys kelio vienas pas kitą.
Labai laiku
Kai kurios istorijos ateina tada, kai jų labiausiai reikia. Švelnus, emociškai sodrus ir kartu lengvai skaitomas romanas „Širdies puslapiai“ kviečia sustoti, įkvėpti ir prisiminti, kas gyvenime iš tiesų svarbu.
Nors knygos siužetas gali pasirodyti paprastas – dukra grįžta slaugyti motinos – iš tiesų tai daugiasluoksnis psichologinis romanas. Ar įmanoma po dvidešimties metų tylos atkurti prarastą ryšį ir rasti bendrą kalbą? Kartais didžiausia drąsa yra ne išvykti, o sugrįžti.
Biblioteka, kuri saugo ne tik knygas, bet ir jausmus
Didžiausias romano „Širdies puslapiai“ unikalumas – su didele meile aprašyta biblioteka, kurioje telpa pasaulio literatūros lobynas. „Nežudyk strazdo giesmininko“, „Rugiuose prie bedugnės“, „Mažosios moterys“, „Didysis Getsbis“ – ką tik lietuviškai pasirodžiusi knyga tampa ir puikiu gidu po literatūros pasaulį.
Žinoma, tai ne šiaip knygų kolekcija. Literatūra šiame romane tampa tiltu. Tarp praeities ir dabarties. Tarp žmonių. Tarp to, kas buvo pasakyta, ir to, kas liko nutylėta.
Tai tylus dialogas, kuris niekada neįvyko. Meilės archyvas. Motinos bandymas kalbėti su dukra per istorijas, kai realiame gyvenime žodžių nebeliko. „Širdies puslapiai“ dar sykį įrodo, kad knygos ne tik pasakoja istorijas – jos padeda mums suprasti savąsias.
Ką čia veikia katė
„Širdies puslapiai“ kupini šilumos ir jautrumo, tačiau tai tikrai nėra vien saldi istorija. Joje netrūksta sudėtingų temų – vienatvės, kaltės, klaidingų įsitikinimų, neišsakytų tiesų. O kartu – ironijos ir šviesaus humoro.
Tokią atmosferą kuria ir daugybė charakteringų veikėjų – draugiški vietiniai, Salės kaimynai ir… katė. Katė Hadrona tampa svarbiu ir charakteringu romano veikėju.
Tad „Širdies puslapiuose“ skaitytojas atras visko. Ir svarbiausia – priminimą, kad tiltai tarp žmonių neatsiranda savaime – juos reikia statyti iš tiesos, atleidimo ir noro išgirsti. Kokių žodžių mes patys dar nepasakėme kitiems?
