Ši žiema Ilkai Adams buvo įsimintina ne tik dėl žemos temperatūros. Sausio 1-ąją gimė antra dukrytė Anika. Vyresnėlei Adrianai – šešeri.
Kaip sekasi iš Namibijos kilusiai Ilkai prisijaukinti mūsų klimatą ir dviejų vaikų mamos vaidmenį?
Ilka, tikriausiai tokio šalčio, koks buvo šią žiemą, dar nebuvote patyrusi?
Kai 2007 metais atvažiavau studijuoti į Lietuvą, oras man buvo vienas iš didžiausių šokų. Aš tokio oro nebuvau mačiusi. Po mokyklos baigimo kelerius metus studijavau Londone, kur žiemos vėsios, bet lietingos. Ten ledo ir sniego pusnių nėra, tiesa, mačiau iš dangaus krentančias snaiges, bet jos iškart ištirpdavo. Prisimenu, buvo ruduo, kai atvykau į Vilnių, labai nemalonus lapkritis. Aš maniau, kad dabar baigiasi žiema ir tuoj prasidės pavasaris. Pradėjau draugėms sakyti, kaip gerai, kad jau tuoj atšils, laukiu nesulaukiu to šilto oro. O jos taip keistai į mane pažiūrėjo, sako: „Ilka, dar net žiema neprasidėjo.“
Su lietuvėmis draugėmis ėjau apsipirkti šiltesnių rūbų, nes tų, kuriuos atsivežiau, neužteko. Atsimenu, kaip iš manęs juokėsi universitete, kai atėjau apsirengusi dvejomis pėdkelnėmis ir kelnėmis, tada dvejomis storomis vilnonėmis kojinėmis, o viršutinę kūno dalį dengė net 5 sluoksniai marškinėlių ir džemperių! Man buvo taip šalta, kad nesupratau, kas čia dedasi. Būdavo, važiuoju autobusu į universitetą ir pusiaukelėje turiu išlipti, pasišildyti kokioje kavinėje ar parduotuvėje, nes iš šalčio nebejaučiu kojų. O universitete išsiaudavau batus ir atitirpdydavau prie radiatoriaus pėdas. Gerai, kad visi suprato, jog mergaitei iš Afrikos šalta. Per 15 minučių kojos sušildavo ir tada vėl galėdavau apsiauti batus. O ledas ant šaligatvių buvo išvis kažkas neįtikėtino! Man labai gražu, bet kaip vaikščioti per tą sniegą?! Aš vaikščiojau kaip pingvinas, bijodama pargriūti, o dar ir nerangi, tiek daug prisirengusi. Prireikė trejų metų, kol kūnas adaptavosi prie lietuviško oro.
Bet paskutinė žiema vis dėlto nustebino. Kadangi ji sutapo su paskutiniais nėštumo mėnesiais, daugiau laiko leidau namuose. Gerai, kad buvo saulėtų dienų, šviesu, tada ir nuotaika geresnė. Nes šiaip esu gamtos vaikas, mėgstu vaikščioti gryname ore. Kartais išeidavau į lauką pasivaikščioti, kai šalta ir šviečia saulė, man taip gera, kad net nejaučiu šalčio.
Jūs abu su vyru Andriumi Pauliukevičiumi esate gamtos žmonės?
Su Andriumi nuo pažinties pradžios supratome, kad buvimas gamtoje mums vienas maloniausių laisvalaikio praleidimo būdų. Jis išmokė mane grybauti. Andrius kilęs iš Ignalinos, kartais nuvažiuodavome į jo gimtuosius namus ir eidavome į Palūšę pasivaikščioti. Pasiimdavome kuprinę su užkandžiais, ir tie kilometrai neprailgdavo – tai būdavo mūsų laikas svajoti kartu, kalbėti apie tikslus, kurių siekiame, arba apie mūsų gyvenimą, kokį norime susikurti. Tas vaikščiojimas yra mums ne tik fizinis aktyvumas, bet ir mūsų dvasinis laikas kartu.
Kai susituokėme, mes iškart supratome, kad nenorime gyventi bute, norime savo namo. Ir kad jis būtų kuo arčiau gamtos, šalia miško. Ta svajonė išsipildė.
Andrius maudosi ežeruose visais metų laikais, kol tik užšąla ledas. Šiemet prieš Velykas jau atidarė maudymosi sezoną. Aš nesu tokia drąsi, bet kartais irgi prisijungiu. Tiesa, šiemet ne, nes laukiausi, o dabar maitinu krūtimi.
Anika gimė pirmąją metų dieną. Papasakokite apie gimdymą.
Buvome suplanavę, kad šiemet Naujus metus sutiksime ramiai, namie. 31 dieną dar išėjau pasivaikščioti, bet jaučiausi kažkokia pavargusi. Aš labai gerai pažįstu savo kūną. Manau, tas jausmas atėjo nuo sporto. Numatytas gimdymo terminas turėjo būti sausio 13-ąją, bet jaučiau, kad neišlauksiu. Paskambinau savo gydytojui ir pasiprašiau konsultacijos – jis kaip tik rado laisvą laiką mane priimti gruodžio 31 dieną. Gydytojas paklausė, kas atsitiko, kodėl aš išsigandau? Juk tik 38 savaitės, dar iki gimdymo toloka. Bet nuojauta sakė, kad gimdymas netrukus prasidės.
Grįžau namo, sutikome Naujuosius, o naktį pajutau, kad nubėgo vandenys. Neskubėjau iš karto į gimdymo namus. Buvau prisikaičiusi apie gimdymą, kad po vandenų dar turi praeiti laiko, kol prasideda tikrieji sąrėmiai. Tik filmuose rodo, kad nubėga vandenys ir iškart gimsta vaikas! Paskambinome Andriaus mamai, kad ji traukiniu atvažiuotų iš Ignalinos į Vilnių. Nebuvome tikri, ar Naujųjų metų dieną tie traukiniai iš viso važiuoja. Bet viskas buvo gerai, ryte Andriaus mama atvyko, palikome jai Adrianą, o patys išvažiavome į gimdymo namus.
Esu patenkinta gimdymą prižiūrėjusiais gydytojais, visi buvo nusiteikę šventiškai, vis dėlto Naujieji metai. Anika gimė tuoj po vidurdienio – jau visiškai išnešiota, svėrė 3200 g. O per dvi dienas, kol gulėjome ligoninėje, ji priaugo iki 3900 g. Man pačiai buvo šokas, kelis kartus perklausiau, ar gerai rodo svarstyklės? Dabar Anikai 3 mėnesiai, ji yra 62 centimetrų ūgio (tai viršutinė riba), puikiai auga maitinama vien mamos pienu. Džiaugiuosi, kad niekam nėra alergiška, o kai žindžiau Adrianą, nuo pieno produktų dukrytę berdavo, tad turėjau tuos produktus išbraukti iš savo raciono.
Kuri dukrytė ramesnė?
Adriana irgi buvo rami, tik naktį būdavo sunkiau, nes iki pusantrų metų atsibusdavo kas porą valandų. Bet ji gerai miegodavo dieną. O Anika dieną užmiega trumpam, bet labai gerai miega naktį. Kartais tik kartą pabunda pavalgyti – man tai tiesiog nuostabu! Kai esi jaunesnė, lengviau nerimą ir nuovargį ištverti, o su amžiumi jau atsiranda maišeliai po akimis, tada norisi kažko saldaus, ir viskas išsiderina.
Mitybai šeimoje skiriate ypatingą dėmesį?
Stengiamės valgyti natūralų maistą, aš ir prieš gimdymą prigaminau patiekalų į priekį, kad su naujagime bent pirmą savaitę užtektų. Su šeima retai valgome ne namie, į kavines einame, tik jei kokia šventė. Mūsų maisto pagrindas – ne daugiau nei 5 ingredientai viename patiekale. Turiu įprotį pusryčiauti sočiai, su daug baltymų, tada būnu soti visą dieną. Vakarienę mėgstu valgyti anksčiau, dažnai 5 valandą jau būna paskutinis valgymas. Dabar, kai maitinu kūdikį, kartais naktipiečiams dar suvalgau graikiško jogurto be jokių priedų.
Praėjus dviem savaitėms po gimdymo jau buvau numetusi 10 kilogramų, paskui nukrito dar pora. Specialiai jokių pastangų nededu, manau, kad tie likę keli kilogramai reikalingi, kol žindau. Per abu nėštumus priaugau vienodai, po 15 kilogramų. Kai nustojau žindyti Adrianą, iškart grįžo įprastas svoris. Manau, taip bus ir šįkart. Bet svoris – dar ne viskas. Reikės įdėti pastangų, kad grįžčiau į ankstesnę fizinę formą, stangrumą. Pilvuką susigrąžinti užtrunka ilgiau.
Kada žadate vėl pradėti sportuoti?
Jau pradėjau, tik ne nuolatos. Negaliu susiplanuoti, kokiomis savaitės dienomis ir kokiu metu sportuosiu, nes viską diktuoja kūdikis. Gal norėčiau pasportuoti su svoriais, o jai tuo metu skauda pilvuką… Dabar kai tik turiu galimybę, iškart bėgu ir sportuoju. Arba einu pasivaikščioti į lauką, stumdama vežimėlį. Pasimankštinti galiu bet kur – lauke, kambary, nesvarbu, paimu svarelį, gumas, ištiesiu kilimėlį ir pasportuoju.
Adriana irgi mato, koks mūsų su tėčiu gyvenimo būdas. Ji auga aktyvi, mėgsta sportuoti, kai tik aš ar Andrius sportuojame namuose, ji visada ateina ir prisijungia. Nuo 4 metukų Adriana turi savo rožinius pusės kilogramo hanteliukus. O kitą kartą jau su guma virš kelių daro pritūpimus, kaip ir aš. Kai tik atšyla orai, Andrius mėgsta su ja išvažiuoti pasivažinėti dviračiais.
O Aniką kol kas mankštinu namuose, laukiu, kol išmoks pati apsiversti. Ji jau bando, tikra stipruolė. Matau, kad kūno tvirtumu bus panaši į tėtį.
Skaičiau straipsnių, kad tos mamos, kurios nėštumo metu sportuoja su svoriais, turi didesnę tikimybę pagimdyti fiziškai stiprius vaikus. Jų vaikai gims didesnės raumenų masės. Tai, ką tu darai, pereina ir vaikui – jei sportuoji, sveikai maitiniesi, tai tikrai daro įtaką ir vaiko sveikatai. Aš per abu nėštumus sportavau su svoriais beveik iki pat gimdymo. Man tai patinka. Jei to nedarau, pradedu prastai jaustis. Mano kūnas jau priprato prie fizinio krūvio, jeigu galėčiau pasirinkti, sportuočiau kasdien.
Sportą atradote jau būdama suaugusi?
Mano abu tėvai buvo sportiški, mama mėgo bėgioti, šokinėti į tolį, tėvas mėgdavo žaisti tenisą ir plaukioti. O mes su broliais vaikystėje daug lakstydavome. Afrikoje visada šilta, tai niekada nesėdėdavome namuose. Būdavo, pareini iš mokyklos, pavalgai, pailsi ir iškart į lauką kokioms 3 valandoms. Tokia buvo mano vaikystė.
O kai baigusi mokyklą nuskridau į Angliją, susidūriau su kitokiu gyvenimu. Su keliais studentais nuomojomės vieną namą. Niekas negamina, visi perka greitą maistą, sumuštinius, saldumynus, mažai juda… Kai po kurio laiko nuėjau į parduotuvę nusipirkti naujų džinsų, nustebau, kad įprasto 8 dydžio net negaliu iki viršaus užsitraukti. Pasiėmiau matuotis 10 dydį – irgi ankštas. Nustebau, galbūt Anglijoje dydžiai kitaip žymimi? O iš tiesų per trumpą laiką mano kūnas padidėjo 3 dydžiais! Tai buvo ženklas susirasti sporto salę ir pradėti judėti. Visi galvoja, kad Andrius Lietuvoje mane nusitempė į sporto salę, bet yra ne taip. Sportu susidomėjau dar iki mūsų pažinties. Be to, ėmiau domėtis sveiku maistu, gilintis į šią temą. Dabar tas žinias taikau ir šeimoje. Džiaugiuosi, kad šiuo klausimu mūsų su Andriumi požiūriai irgi sutampa.
Kada naują jūsų šeimos narę pamatys Afrikos močiutė?
Mano ryšys su mama labai artimas. Kai prieš gimdymą nubėgo vandenys, parašiau savo mamai, nors ir žinojau, kad ji tuo metu miega, bet man buvo svarbu pasakyti. Kai ji atsibudo ryte, iškart atrašė. Jau gulint gimdymo namuose rinkome vardą trise – aš, Andrius ir mano mama. Su pirmąja dukryte viskas buvo paprasta, žinojau, kad ji bus Adriana, nes toks yra antrasis mano mamos vardas. O antrai dukrytei vardo neturėjome. Andrius norėjo, kad vardas būtų ir afrikietiškas, ir europietiškas, kad abiejose kultūrose skambėtų įprastai. Galų gale visi trys nubalsavome už Aniką, gana populiarų vardą Namibijoje. Ir Lietuvoje jis skamba gražiai.
Kai gimė, iškart nusiuntėme nuotrauką mano mamai, o ji pasakė: „Šitas tai mūsų vaikas“. Kai gimė Adriana, ji buvo panašesnė į Andrių. O Anikoje aš matau save, savo vaikystės nuotraukas.
Jei pavyks, norėtume per pirmąjį Anikos gimtadienį nuskristi pas mano gimines į Namibiją. Mes mėgstame tuo metu keliauti, pabėgame nuo lietuviškos žiemos.
Ar Adriana džiaugiasi tapusi vyresniąja sese?
Adriana labai laukė sesės, kiekvieną rytą atsikelia ir turi nubėgti pabučiuoti sesutės, pagulėti su ja. Jai patinka būti vyresniąja sese. Aš pati turiu du brolius ir visada norėjau sesės, manau, tas moteriškas ryšys kitoks, ypatingas. Džiaugiuosi, kad ir antra gimė mergaitė. Andrius irgi labai geras dukrų tėtis. Visa širdimi jaučiu, kad taip ir turėjo būti.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Vitalijos Jakovonienės
Susiję straipsniai
