Žydrė Žilinskaitė-Pleitė – makiažo meistrė ir turinio kūrėja, savo socialiniuose tinkluose kalba apie motinystę, moters savivertę ir grožį. Žydrė pasidalino savo žindymo istorija. Jeigu ir jūs turite ką papasakoti apie tai, – rašykite. Pagalbos ir palaikymo žodžiai labai reikalingi.
Prieš porą dienų pamačiau motinystės pradžioje naudotą pientraukį. Mane net nupurtė. Grįžo sunkūs prisiminimai – kaip bandydavau ištraukti bent kelis pieno lašus. Net dabar, užmerkusi akis, dar galiu girdėti pientraukio garsą.
Praėjo metai nuo mano žindymo kelio pabaigos. Paskutinė žindymo diena buvo mano gimtadienis. Data, kurią lengva prisiminti. Maža data ilgam, beveik dvejus metus trukusiam, keliui įprasminti.
***
Labai norėjau žindyti. Man tai buvo beveik gyvybiškai svarbu. Yra moterų, kurios renkasi žindyti. Yra tokių, kurios renkasi mišinuką ar mišrų maitinimą. Kiekviena žino, kas jai ir jos vaikui geriausia. Aš visu kūnu ir siela jaučiau, kad mums žindymas labai svarbus. Vėliau tai tik dar labiau pasitvirtino – nors tuo metu niekas nieko neįtarė, mūsų dukros laukė sudėtinga operacija ir ilgas adaptacijos laikotarpis.
***
Tačiau gimus dukrai žindyti nepavyko. Pagimdžius palatos duris nuolat varstė įvairios specialistės:
„Tavo speneliai netinkamos formos.“
„Antrame aukšte yra mišinukas – eik paimk.“
„Tu neturi pieno.“
„Nusitrauk rankomis.“
Ir tau rodo, kaip save melžti, – be jokio švelnumo. Kai esi pogimdyminiame laikotarpyje, o per dieną keli žmonės tau kartoja, kad tau nepavyks, – tai palaužia. Viduje auga siaubas. Nori nenori, pradedi tikėti, kad jie teisūs.
***
Bet aš labai, labai norėjau maitinti pati. Pirmas geras patarimas buvo pabandyti pientraukį. Trečią dieną po gimdymo viena seselė atnešė ligoninės pientraukį pabandyti. Nusitraukiau kelis lašiukus. Tada nusipirkome savo. Taip prasidėjo mūsų kelionė „trauk – maitink“. Dukrytės svoris neaugo. Nusitraukdavau vos kelis lašus. Patyriau tokį stresą, kad pieno dar labiau mažėjo. Duše verkdavau kruvinomis ašaromis. Jaučiausi nevykėlė.
***
Mano mama daugybę kartų yra sakiusi, kad manęs nežindė, nes neturėjo pieno. Ir dažnai kartodavo: „Aš neturėjau ir tu neturėsi.“ Net dar tada, kai apie vaikus tik svajojau. Gal ji buvo teisi?
Keldavausi kas dvi valandas ištisas paras. Telefone nusistatydavau žadintuvą, kad galėčiau nusitraukti pieno. Pasiekiau tokią nuovargio ribą, kad kartais nebesuprasdavau vyro sakomų žodžių. Prabusdavau drebėdama iš šalčio – nors buvo vasara – kiaurai permirkusi nuo prakaito.
Dukra nemokėjo gerti iš buteliuko. Bandymai maitinti mišinuku baigdavosi fontanu atpiltu pienu. Kuo labiau daugiau įtampos patirdavau, tuo mažiau pieno pavykdavo nusitraukti.
***
Vėliau į namus pasikvietėme žinomą žindymo specialistę. Ji su mumis praleido beveik pusdienį. Mokė technikų, davė daug patarimų kūdikio auginimo klausimais. Net filmavome jos parodymus, kad galėtume vėliau praktikuoti.
Ji mokė „tinkamų“ pozų. Dukra klykė, o aš verkiau.
Specialistė parodė, kaip maitinti švirkštu. Aš nusitraukinėdavau pieną, vyras jį švirkštu sumaitindavo dukrai. Mėnuo košmaro. Nuolatinis kaltės jausmas, kad nesugebu to, kas, rodos, visoms moterims turėtų būti duota gamtos. Tačiau niekas nepadėjo.
***
Jaučiausi visiškai beviltiškai. Atrodė, kad nuvyliau savo dukrą. Save. Ir visą prieš mane ėjusią moterų liniją. „Nepavyko man, nepavyks ir tau.“ Viskas tęsėsi, rodos, amžinybę. Namai buvo pilni nuovargio ir įtampos.
Iš ankstesnės patirties dirbant su moterimis grožio srityje, iš pokalbių su psichologais, knygų ir tinklalaidžių apie psichologiją žinojau vieną dalyką – net maži ritualai gali padėti rasti stiprybės. Todėl stengiausi bent akimirką skirti sau. Ilgesnis dušas. Bekvapis kūno kremas – nes kūdikiai jautrūs kvapams. Nusiprausti veidą ir pasitepti kremu su spalva, kad šiek tiek paslėpčiau nuovargį. Kartais – jei atsirasdavo minutė – net šiek tiek daugiau makiažo. Tai buvo mažos salelės chaoso viduryje.
Kelias buvo ilgas ir akmenuotas.
***
Svajonė tiesiog lengvai žindyti jau beveik blėso. Bet kažkur giliai savyje radau jėgų pabandyti dar kartą. Ir tada įvyko kažkas neįtikėtino. Pasidalinau savo skausmu su artima moterimi, kuri pati neseniai buvo praėjusi žindymo kelią. Ji man paskambino. Labai švelniu balsu pasakė: „Dabar nusiramink. Tiesiog atsigulk su dukryte taip, kaip jums abiem atrodo natūralu. Leisk viskam tekėti sava vaga.“
Ir mano dukra pradėjo žįsti. Pati. Be taisyklių. Be instrukcijų. Be spaudimo. Tas artumo jausmas buvo nenusakomas.
Nors po gimdymo dar ilgai negalėjau sėdėti, pradėjau žindyti visur – pusiau gulomis, vėliau jau sėdėdama. Prie ežero. Kavinėse. Parke. Man buvo nesvarbu. Man tai buvo stebuklas. Man užaugo sparnai. Nepaisiau visų ribojimų. Ir man pavyko. Aš galiu. Mama, tu gali!
Nuotraukos „Saulės Pieva“
