Vilnietė Aina (35 m.) pagalbinio apvaisinimo keliu ėjo du kartus. Abu kartai pavyko! Pirmagimiui Adui dabar 5 metai. Antrasis IVF įvyko šiemet, ir dabar moteris laukiasi jau 26 savaites.
„Eidama IVF keliu antrą kartą, viską protokolavau ir pradėjau dalintis savo kelione socialiniuose tinkluose. Mano tikslas – netylėti šia jautria tema ir įkvėpti kitas moteris būti drąsiomis ir tuo didžiuotis“, – sako Aina.
Aina, papasakokite kodėl gana greitai pasirinkote pagalbinį apvaisinimą?
Ši kelionė prasidėjo, kai man buvo 28 metai.
Kaip ir dauguma porų bandėme susilaukti vaiko. Po metų pradėjome galvoti, kas ne taip? Pradėjome varstyti privačios klinikos duris, atlikome įvairių tyrimų. Galvojau, kad problema būsiu aš. Mano ginekologinės bėdos prasidėjo Amerikoje, kur buvau išvykusi pagal „Work and travel“ programą. Ten, būdama 23 metų, dėl cistos operacijos likau be kiaušidės. Problema atsinaujina kas kelerius metus – ginekologai, gydymas, laparoskopinės operacijos. Paskutinė buvo praėjusių metų kovą.
Taigi, tyrimai po tyrimų, sąskaitos po sąskaitų. Nebuvo nustatytas konkretus nevaisingumas. Išvados abstrakčios. Lyg vyro spermatozoidai galėtų būti judresni. Rekomendavo vartoti hormonų. Jaučiau, kad ši klinika nori pririšti prie savęs.
Nutarėme ramiai pagyventi dar pusmetį, o tada pradėjau rimčiau domėtis pagalbiniu apvaisinimu, kiek finansuoja valstybė, kokios sąlygos.
Pamenu, per patį kovidą, 2020 metais, atvykome į pirmąją konsultaciją Santaros klinikose. Vėl skyrė daug tyrimų ir iš esmės pasakė tą patį – vyro spermatozoidų judrumas žemas, matyt, tai ir yra priežastis.
Nusprendėme pabandyti pagalbinį apvaisinimą. Taip prasidėjo pirmoji kelionė.
Ar tai sudėtinga, skausminga procedūra?
Svarbiausia, kad ji buvo labai sėkminga. Pastojau iš pirmo bandymo, ir 2021 metų kovą gimė sveikas sūnus. Tai stebuklas, nes esu girdėjusi kitokių istorijų, kai poros bando po 2–3 kartus, ir nieko.
Taip visata sudėliojo.
Ar tai fiziškai sunku? Pirmasis įspūdis nebuvo blogas. Kai tave už rankutės veda gydytojai, tau baisu, tau skauda, bet galvoji – viskas dėl gero tikslo. Mačiau vaisingumo centre brošiūrų dėl kreipimosi į psichologą. Jaučiausi taip, kad turiu tikslą, kurį reikia pasiekti, tai nėra silpnybė, o atvirkščiai, stiprybė. Tuo tarpu brošiūrose visur buvo rašoma, kad pagalbinis apvaisinimas – tai sunkus psichologiškai kelias, palaužiantis moteris, kad psichologas turi būti tame kelyje.
Po kurio laiko pradėjome svarstyti – man 34-eri, vyrui 37-eri. Jeigu norime antro vaiko, tai reikia daryti dabar. Nutarėme pabandyti. Natūralaus pastojimo laukėme trumpiau, tik 6–7 mėnesius, nes žinojome, kad turime problemą. Žinoma, vylėmės, kad pavyks pastoti natūraliai. Juk yra daug istorijų, kai po pagalbinio apvaisinimo moterys pastoja natūraliai, nes pasikeičia hormonų fonas. Bet stebuklas neįvyko.
Gal antrasis IVF buvo lengvesnis, paprastesnis?
Pirmąjį ir antrąjį pagalbinį apvaisinimą skyrė 6 metai. Medicinoje tai yra daug. Pasikeitė net įstatymo pataisos. Kai mes atlikome šią procedūrą pirmąjį kartą, kriterijai gauti finansavimą buvo tokie: turime būti Lietuvos piliečiai, santuokoje gyventi ne mažiau nei metus, negalime turėti biologinių vaikų.
Remiantis šiuo įstatymu, mums nepriklausytų antras IVF bandymas, nes juk turime biologinį vaiką. Bet jeigu šis biologinis vaikas atsirado po pagalbinio apvaisinimo? Gal yra išlygų? Nuvykome su vyru į Santaros klinikas, pasirinkome tą pačią gydytoją. Ji po tyrimų pasakė, kad mums priklauso dar vienas pagalbinis apvaisinimas, finansuojamas valstybės. Nes valstybė finansuoja du bandymus. Išties buvau maloniai nustebinta.
Beje, po antrojo mūsų IVF pasikeitė įstatymo pataisos (pokalbio metu dar nebuvo priimtos, tik pateiktos), ir dabar šeimoms, kurios ketina pasinaudoti šia paslauga, bus daug paprasčiau. Nebeliko taisyklės, kad negalima turėti biologinio vaiko. Pradžiugino, kad pasikeitė embrionų šaldymo įstatymas (anksčiau likusius embrionus reikėjo saugoti vos ne iki gyvenimo pabaigos). Atsirado galimybė pasinaudoti finansuojamu pagalbiniu apvaisinimu Lietuvoje ir nesusituokusioms poroms.
Deja, po pirmo karto mums neliko šaldytų embrionų, vadinasi, visą kelią turėjome pradėti nuo pradžių. Sakėme – bus vienas ciklas, jei pavyks, taip lemta, jeigu nepavyks, – auginsime vieną vaiką ir priimsime, kad taip ir turi būti. Mes – vieno vaiko tėveliai.
Papasakokite nuosekliai, kaip vyksta IVF kelionė?
Po tyrimų man buvo skirta kiaušidžių stimuliacija. Leidžiami į pilvą vaistai yra brangiausia procedūros dalis. Man reikėjo 4 dozių, o vėliau dar 2. Viena tuo metu kainavo apie 200 eurų. Valstybė viską finansavo.
Po stimuliacijos hormonais rezultatas buvo geras, skyrė kiaušidžių punkciją. Tai mini operacija, per makštį su adata paima susiformavusias kiaušialąstes. Tuo pačiu metu vyras pridavė spermą. O mums išėjus namo, prasidėjo tikrasis vakarėlis – buvo sujungtos kiaušialąstės su spermatozoidais.
Tai užtruko apie porą dienų, tada mums pasakė, kiek embrionų susiformavo. Per antrąjį IVF susiformavo 4. Kadangi ilgai jų laikyti negalima, po dienos atvykau į embriono įdėjimo procedūrą. Vienas embrionas buvo labai kokybiškas, o trys silpni. Gydytojai buvo informuoti, kad nenorime daugiavaisio nėštumo. Dedant daugiau embrionų yra daugiau šansų pastoti. Tačiau buvome nusprendę – arba vienas vaikas, arba priimame likimą toks, koks jis yra. Jau ir antram vaikui nebuvo lengva ryžtis.
Taigi, įdėjo vieną embrioną. Tikimybė pastoti įdėjus vieną embrioną yra 30–40 proc.
Į viską žiūrėjau, kaip į procesą. Neleidau sau per daug prisirišti, bet kartu slapta manifestavau. Toks įdomus prieštaraujančių vienas kitam dviejų jausmų paradoksas. Nekūriau lūkesčių, kad nebūtų nusivylimo. Kitus embrionus pasiūlė paauginti iki blastocistos stadijos. Dar porą dienų paaugino. Nuo blastocistos pastoti tikimybė didesnė, apie 70 proc.
Po kurio laiko gavome žinią, kad iki blastocistos stadijos išgyveno vienas embrionas. Pasitarėme ir palikome užšaldyti, kaip planą B. Užšaldymas kainuoja apie 250 eurų, reikia mokėti patiems. 2 metus valstybė apmoka laikymą, o paskui arba gali atsisakyti embrionų (ko anksčiau neleido), arba donuoti, arba pasinaudoti, arba sumokėti už tolesnį laikymą.
Jums vėl pasisekė iš karto?
Po 11 dienų reikia atlikti kraujo tyrimą, ar kyla hormono HcG, rodančio nėštumą, lygis kraujyje. Tos 10 pirmųjų dienų po procedūros yra psichologiškai sunkiausios. Tuo metu reikia gerti galybę vaistų – nuo progesterono iki aspirino, leistis vaistus į pilvą, kištis žvakutes į makštį. Organizmas suaktyvinamas, kad pasigamintų kuo daugiau hormonų ir įvyktų apvaisinimas. Svarbiausias vaidmuo tenka progesteronui, kuris vadinamas embriono patalais. Ryte trys tabletės, dieną dvi tabletės, dar trys žvakutės ir 2 švirkštai vakare į pilvą. Nemažas sąrašas.
Neištvėriau 10 dienų, jau 7 dieną nuėjau pasidaryti tyrimo privačiai. Kaip tyčia, laboratorijoje kažkas sugedo, atsakymas vėlavo. Vakare apsipirkinėdama prekybos centre vis tiek neištvėriau ir patikrinau paštą – gal jau įkeltas išrašas. Yra. Prieš atidarydama PDF failą, giliai įkvėpiau. Reikiamo hormono rodiklis buvo padidėjęs, iškart supratau, kad viskas gerai. Apsiverkiau, tyliai padėkojau visatai ir supratau, kad dabar prasidėjo mano antrasis nėštumo kelias.
Netrukus tyrimą pakartojo Santarose, skyrė ultragarsą.
Viskas žingsnelis po žingsnelio. Vieną kartelę peršokai, bet štai kita – ar embrionas įsitvirtinęs reikiamoje vietoje, o ne kur nors kiaušintakyje. Embrionas gimdoje. Jau gerai. Plaka širdelė. Nuostabu.
Po pastojimo kai kurių vaistų nebereikėjo vartoti, tačiau 80 proc. jų liko. Trys mėnesiai kasdieninio badymosi – tai sunkiausia dalis. Pilvas mėlynas. Vaistai skaudūs. Atrodo, kad milijonas bičių kanda vienu metu. Esi pririštas, nekenti to vakaro. Nuotaikos svyruoja. Tai skauda pilvą, tai galvą. Jautiesi išpampusi. Bet vis tiek gyveni. Prie visko išmoksti prisitaikyti, todėl ir leidžiami vaistai tapo mano kasdienybės dalis. Ar ėjau į teatrą, ar į įmonės kalėdinį vakarėlį ar pasisvečiuoti pas draugus. Tyliai iškenti, pakeli galvą aukštyn ir eini toliau gyventi.
Žinoma, geriausia dalis prasidėjo tada, kai vaistų nebereikėjo leistis.
Pakalbėkite apie kainas – kiek reikia pridėti nuo savęs, atliekant IVF, finansuojamą valstybės?
Kai konstatuojama, jog pastojai, visi vizitai Santarose tampa mokami. Tai kainuoja nemažai. Vien vaistai mėnesiui – apie 600 eurų. Nesame turčiai, pajutome finansiškai. Nors žinojome, kad reikės mokėti, bet nesitikėjome, kad per 6 metus (nuo pirmojo IVF) viskas bus taip pabrangę.
Genetiko konsultacija po pagalbinio apvaisinimo nemokama ir privaloma. Ten nuėjau 13 savaitę. Faktas, kad esu vyresniojo amžiaus nėščioji, nustebino ir prajuokino. Kai gimdysiu, būsiu vos 35-erių, o jau patenku į rizikas, kaip vyresnio amžiaus mama.
Po genetiko konsultacijos viskas tapo labai realu. Beliko vienintelis darbas – sveikai gyventi ir išnešioti.
Kodėl nutarėte papasakoti savo istoriją?
Manau, tai aktuali, jautri tema. Šeimoms reikia palaikymo ir padrąsinimo. Noriu skatinti šeimas – jeigu nepavyksta natūraliai pastoti, IVF yra realus būdas turėti vaikų. Reikia įvertinti, kad Lietuvoje įstatymai palankūs turintiems vaisingumo problemų. Pavyzdžiui, Australijoje IVF nefinansuojamas, kainos didžiulės. Noriu suteikti šiam keliui pozityvumo. Žinoma, į klausimus, nuo ko pradėti IVF ir kaip „viskas bus“, gali atsakyti ir dirbtinis intelektas, viską galima rasti gugle. Tačiau šeimoms svarbu, kad papasakotų gyvas žmogus. Kalbu šia tema savo instagramo paskyroje @aina_aaazzz, ten pasakoju apie savo IVF kelionę bei kasdienybę.
Daug istorijų apie IVF aprašyta su kartėliu, o mūsų istorija – pozityvi, sėkminga. Žinau atvejį, kai moteriai pavyko pastoti tik po 8 kartų. Norisi dalintis gerąja patirtimi, taip išsklaidyti nerimą ir stigmas. Norisi palaikyti vienai kitą. Juk tai – stiprybė, kurią kuriame kartu.
Susiję straipsniai
