Šeimų, kurioms ne iš karto pavyksta susilaukti, – kas penkta. O istorijos su laiminga pabaiga yra geriausias stimulas ir parama. Šį kartą savo istoriją jums dovanoja Edita.
Apie mus
Aš Edita, man 41-eri. Prieš nėštumą dirbau farmacijos firmoje. Vyras Raimundas, jam 45-eri, dirba pardavimų direktoriumi elektros kabeliais prekiaujančioje įmonėje. Susituokę esame 22 metus, gyvename Kauno r., Akademijos miestelyje. Auginame du iš prieglaudos paimtus šuniukus. O svarbiausia – esame Martyno tėvai.
Svajonė būti jauna mama
Nors susituokėme labai jauni, jau tada žinojome, kad vaikučių norėsime greitai, nes visada svajojau būti jauna mama. Pastojau praėjus vos keliems mėnesiams po vestuvių, deja, nėštumas buvo nesivystantis ir jį teko nutraukti.
Kadangi buvome jauni, nieko blogo neįtardami toliau kūrėme savo gyvenimą. Mokslai, darbas užsienyje, būsto įsigijimas. Žodžiu, standartinis jaunos šeimos gyvenimas, bet pastoti nesisekė.
Nerimas po 7 metų
Praėjus 6–7 metams supratome, kad kažkas negerai, ir kreipėmės į specialistus vaisingumo klinikoje, Kaune. Po konsultacijos ir tyrimų, kuriems atlikti užteko kelių vizitų, neradus aiškios priežasties, buvo pasiūlyta pagalbinė apvaisinimo procedūra IUI – inseminacija. Tiesa, buvo aptikta endometriozė ir pritaikytas gydymas, pašalinti endometriozės židiniai.
IUI atlikome 4 kartus. Tai nėra sudėtinga ar skausminga procedūra ir, palyginus su IVF, nėra brangi, tuo metu kaina buvo iki 500 litų, įskaitant tyrimus, vaistus ir pačią procedūrą. Šiuo metu ji kainuoja apie 300 eurų. IUI galima daryti kad ir kiekvieno ciklo metu, aišku, rekomenduojama daryti pertraukas, kad organizmas atsigautų nuo hormoninių vaistų kiekio ir stimuliacijų. Po šių nesėkmingų bandymų nerimas augo, bet stengėmės situaciją priimti ramiai.
Pirmieji IVF
Kadangi inseminacijos nepadėjo, gydytojai rekomendavo pagalbinio apvaisinimo IVF procedūrą, kuri tuo metu kainavo apie 10 000 litų. Sulaukę tėvų paramos, nes patys neturėjome galimybės skirti tokios sumos, ryžomės pirmai IVF procedūrai, kurią atlikome vaisingumo klinikoje Kaune. Viskas užtrunka apie 3–4 savaites (tyrimai, stimuliacija, punktavimas, apvaisinimas, įsodinimas).
Bandymas buvo nesėkmingas. Nors kiaušidžių stimuliacija, kiaušialąsčių augimas ir jų apvaisinimas buvo sklandus, bet patalpinus embrioną į gimdą, jis nesivystė, sulaukiau mėnesinių. Tas pats pasikartojo ir po antrosios IVF procedūros, kuri kainavo dar daugiau, nes buvo atlikta IVF + ICSI, plius buvo užšaldyti keli embrionai, kurie įsodinti vėliau. Deja, pastoti nepavyko, o aiškios priežasties ar paaiškinimo tam nebuvo. Gydytojų atsakymas visada tas pats – deja, bet taip būna. Telieka bandyti. O bandyti galima tiek, kiek yra noro ir pinigų. Niekas nekalba apie šalutinį milžiniškų hormoninių vaistų poveikį moters organizmui. Aš ir nesigilinau, nes tikslas buvo aiškus – kūdikis.
Nauji bandymai
Po 3–4 metų ryžomės dar vienam bandymui, tik kitoje klinikoje Vilniuje. Procedūros kaina ~ 3000 eurų. Rezultatas toks pat.
Po kelerių metų – dar vienas bandymas, dar kitoje klinikoje. Rezultatas toks pat: apvaisintas embrionas įsodintas gimdoje, bet jis nesivysto, sulaukiu mėnesinių. Mūsų diagnozė visur buvo tokia pati – neaiškios kilmės nevaisingumas. Tyrimų atsakymai būdavo geri, ir jokių aiškių, ar apčiuopiamų priežasčių nebuvo.
Vienintelis kabliukas – endometriozė, kurios židinius šalino kelis kartus. Po paskutinio bandymo gydytoja pasakė, kad bandyti neverta, kiaušialąsčių rezervas beveik nulinis, punktuoti ir apvaisinti nebėra ko, vienintelis būdas turėti vaikų – surogatinė motinystė arba įvaikinimas. Beje, paskutinis IVF bandymas jau buvo kompensuojamas valstybės, kad ir ne 100 procentų, bet tikrai labai sumažino finansinę naštą. Po šio bandymo, neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti, kad vaikelio sulaukti taip ir nepavyks.
Ką gi, gyvensime be vaikų
Per visus tuos metus buvo visko: ašarų, savigraužos, kad kažką galbūt darau ne taip, atsirado nevisavertiškumo jausmas, reikėjo pastangų atsigauti, bet niekada nepykau ir nekaltinau medicinos ar gyvenimo, nesiskundžiau ir neverkšlenau, kokia esu vargšė ir nuskriausta. Tiek gydytojai, tiek pažįstami sako, kad esu labai stipri. Abu su vyru stengėmės gyventi visavertį gyvenimą ir save realizuoti kitose veiklose.
Neatsiskyrėme ir nevengėme bendrauti su šeimomis ir draugais, kur auga vaikučiai. Puikiai su visais sutariame ir jaučiame visų palaikymą. Nors garsiai nerėkėme ir nepasakojome savo situacijos, šeima ir artimiausi bičiuliai visada viską žinojo. Turbūt ir taip aišku, kad šeima susiduria su sunkumais, jei daugiau nei 5 metus neatsiranda kūdikis, o sakyti ir meluoti, kad jų nenorime, tiesiog nėra prasmės, nors dažnai tai būna greičiausias ir lengviausias atsakymas ir pasiteisinimas, kodėl vis dar jų nėra.
Ši situacija mus labai suartino kaip porą. Vyras visada 100 proc. dalyvavo visame procese, jo palaikymas man suteikė jėgų nepasiduoti.
Turite dar kartą pabandyti
Praėjus gal 3–4 metams po paskutinio bandymo, atsitiktinai sutikau savo pirmąją gydytoją. Išsikalbėjome, papasakojau paskutinį bandymą. Gydytoja pasakė: „Kažkas čia ne taip, Edita, reikia dar kartą pabandyti. Juk turite dar vieną valstybės kompensuojamą kartą“. Valstybė IVF kompensuoja du kartus, jei moteris ne vyresnė nei 42 metų, o man buvo 39.
Nebuvo jokių svarstymų ar abejonių, abu supratome, kad tai paskutinis šansas ir galimybė tapti tėvais, todėl ryžomės iš karto. Tada vėl visi tyrimai, stimuliacija. Išaugo viena kiaušialąstė, vėliau pasirodė dar dvi, vadinasi – iš viso trys, o tai labai mažai (įprastai išauga apie 10). Minučių tikslumu leidžiami vaistai, kasdieniai vizitai pas gydytoją.
Deja, dvi kiaušialąstės ovuliavo, liko tik viena. Bet kelio atgal nebuvo, nes gydymas pradėtas, jei nutrauksime – prarasime kompensavimą. Todėl nusprendėme eiti iki galo su viena kiaušialąste, kuri buvo išpunktuota be narkozės, nes procedūra trumpa ir gydytoja tvirtai žinojo, kad galiu tai iškęsti.
2 savaitės, ilgiausios gyvenime ir…
Kiaušialąstė apsivaisino sėkmingai. Vėl viskas vyko labai tiksliai ir apskaičiuotai. Dviejų parų embrionas buvo užšaldytas, į gimdą įsodintas po dviejų mėnesių, laukiant natūralaus ciklo ir geriausios terpės įsodinimui. Po to slinko pačios ilgiausios gyvenime dvi savaitės. Ir įvyko stebuklas – aš pastojau!
Nėštumas buvo lengvas ir sklandus, neminint nerimo, kurio buvo labai daug. Pirmi mėnesiai buvo ypač įtempti, kiekvieno vizito pas gydytoją metu tekdavo giliai įkvėpti ir laukti, kol pasakys: viskas gerai, širdelė plaka.
Labai vertinu šaltą gydytojos protą, realios situacijos suvokimą, paaiškinimus. Ji visada sakydavo: „Edita, juk žinai, kad gali būti visaip“. Tačiau stengiausi neprisileisti blogų minčių.
Praėjus 40 savaičių ir 5 dienoms, po 27 valandų gimdymo prireikė cezario operacijos, kad Martynukas ateitų į šį pasaulį. Visa jo kelionė pas mus užtruko 21 metus su pertraukomis, kai reikėjo atsigauti tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Bet buvo verta.
Domėjomės procedūromis ir užsienio klinikose, bet tikėjome mūsų šalies specialistais ir nemanėme, kad užsienyje atliekamos procedūros yra ypatingos ir labai skiriasi nuo mūsų šalyje atliekamų procedūrų, nes realiai visi daro tą patį ir su tais pačiais vaistais.
Niekada nenuleiskite rankų
Mūsų istorija ir patirtis galėtų būti motyvacija kitoms poros, kad nereikia nuleisti rankų net tada, kai situacija atrodo beviltiška.
Ką daryčiau kitaip? Galbūt labiau pasigilinčiau į situaciją ir aklai nepasitikėčiau vieno gydytojo diagnoze. Išklausykite bent kelių gydytojų nuomonės. Mūsų atveju labai gaila prarasto laiko, nes po paskutinio nesėkmingo bandymo buvo padarytos skubotos išvados, kurios mus visiškai suklaidino. Mūsų gydytoja paaiškino, kad tą kartą greičiausiai įvyko hiperstimuliacija, todėl ir nebuvo ką punktuoti ir apvaisinti, bet tai nereiškia, kad neliko vilties. Nors kiaušialąsčių rezervas kasmet tikrai mažėja, bet mūsų atvejis puikiai parodo, kad ir su viena kiaušialąste įmanoma sulaukti stebuklo. Esame be galo dėkingi gydytojai, kuri tikėjo ir ėjo iki galo.
Kiekvieną dieną jaučiu dėkingumą už galimybę būti Martynuko mama, pagaliau Mamos diena vėl įgavo prasmę, ilgus metus tai būdavo liūdniausia metų diena, nes anksti netekau mamos ir gyvenau su jausmu, kad pati ja niekada nebūsiu.
Pagaliau atsirado pilnatvės jausmas ir suvokimas, kad viskas, ko trūko, tai jis, mūsų Martynukas, kuris priverčia šypsotis 24 val. per parą. Nublanko visi sunkumai, kuriuos patyrėme laukdami savo stebuklo. Martynukas – nuostabus kūdikis, leidžiantis mėgautis motinyste. Kol kas nežinome, kas yra bemiegės naktys, augimo šuoliai ir kiti sunkesni etapai, o galbūt jų tiesiog nepastebime, nes suprantame ir vertiname tai – kaip laikinus ir natūralius dalykus.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos M.M. Photography
