Keturis sūnelius auginanti Eglė Šeikienė randa mielą priebėgą į moterišką pasaulį. Tai rankdarbiai iš antrinių žaliavų ir feisbuko paskyra „Va ir va kaip“.
„Auginant vaikus, norisi apčiuopiamo rezultato, baigtinio darbo. Man tai yra siuviniai ir daiktų prikėlimas naujam gyvenimui,“ – sako Eglė, su vyru Jurgiu auginantys 6 metų Roką, 5 metų Antaną, 3 metų Joną ir 1,5 metų Ąžuolą.
Nepaprasta didelės šeimos istorija
Vilnietė Eglė Šeikienė sako, jog jų su vyru tėvystės istorija verta atskiro straipsnio. Ilgus metus jie norėjo susilaukti vaikelio, bet niekaip nepavykdavo. Praėję daugybę gydytojų ir tyrimų, išgirdo diagnozę „biologinis nesuderinamumas“. Tai reiškia, kad medicininių nevaisingumo priežasčių nėra, tačiau pastoti nepavyksta. Šeima apsisprendė net keletą kartų bandyti inseminacijas, šioms nepavykus, ryžosi dirbtiniam apvaisinimui. Jis irgi buvo nesėkmingas. Buvo labai liūdna, bet Eglė ir Jurgis nusprendė taupyti ir po kurio laiko pakartoti procedūrą, o jei ir vėl nepavyks , įsivaikinti. Apsisprendus ir nusiraminus, įvyko stebuklas – Eglei pavyko pastoti natūraliai.
Kai Rokui suėjo metukai, pora ėmė svarstyti, kad jam reikėtų broliuko arba sesutės. Dar vieno stebuklo, kad pavyks susilaukti biologinio vaikelio, jie nebesitikėjo, todėl užpildė prašymą, kad norėtų įsivaikinti. Reikėjo praeiti specialius mokymus, o po jų gana greitai sulaukė pasiūlymo įsivaikinti berniuką. „Pildydami anketą nebuvome nurodę vaikelio lyties, tautybės ar kitų duomenų. Tiesiog norėjome truputį mažesnio vaiko negu mūsų Rokas. O kai pradėjome tvarkyti Antanuko įvaikinimo dokumentus, sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko. Teoriškai dar turėjome teisę atsisakyti įvaikinimo, bet su vyru nusprendėme, kad tai mums likimo dovana, kurią turime priimti su dėkingumu. Taigi mūsų šeimoje beveik tuo pačiu metu atsirado Antanukas ir Jonukas, tik vienas jau pusantrų, o kitas naujagimis,“ – pasakoja Eglė.
Kai gimė Jonas, šeima svarstė, ar „užrakinti vartus“ naujoms gyvybėms. Nusprendę, kad dėl jų „biologinio nesuderinamumo“ vis tiek greičiausiai nieko neišeis, kontracepcijos atsisakė. O tada gana greitai pasibeldė dar viena gyvybė. Dabar keturis berniukus auginančią šeimą draugai paerzina, kad būtinai reikėtų penktos dukrytės. Bet jie atsikerta, kad geriau lauks keturių marčių ir būrio anūkių.
Auginant keturis pametinukus, iššūkių begalės, būna visko – vaikai ir neklauso, ir susipyksta. Tada atkurti dvasinę pusiausvyrą padeda hobis – rankdarbiai iš antrinių žaliavų.
Hobis atsirado tapus mama
Eglė pasakoja, kad nuo mažumės mėgo piešti, lankė dailės mokyklą, vaikystėje mama ją išmokė megzti, o močiutė – siūti siuvimo mašina. Kuriam laikui rankdarbius Eglė buvo pamiršusi. Gimus pirmajam sūneliui, daug vaikštinėdavo po gamtą ir matydavo krūvas išmestų daiktų, drabužių, tada ir kilo mintis drabužius prikelti antram gyvenimui. Eglei labiausiai patinka džinsinis audinys, iš kurio ji siuva daugiausiai. Jos manymu, džinsinis audinys dera daugelyje interjerų, jis atrodo stilingai. Taigi šeimos narių sunešioti džinsai ėmė virsti hamakais, kuprinėmis, pagalvėlėmis, tipiais. Idėjų tokiai kūrybai moteris randa internete, kur savo darbais dalijasi viso pasaulio auksarankiai. O ji savo darbais ėmė dalintis feisbuko paskyroje „Va ir va kaip“. Tikriausiai visi prisimename vaikystėje dainuotą liaudies dainelę apie tai, kaip aguonėlę sėja – „va ir va kaip“.
Nors rankdarbių paskyra gyvuoja jau kelerius metus, Eglė sako, kad verslu šitos veiklos nevadina – pirkėjų nedaug, iš jos tikrai būtų sunku išgyventi. Tačiau ji mato kitą savo veiklos misiją. Visų pirma, rankdarbiai leidžia realizuoti savo kūrybinius sumanymus, o antra, tai įkvepia kitus gyventi kūrybiškiau.
Nauji namai ir nenauji daiktai
Didelė šeima gyvena nuosavame name, kurį pasistatė močiutės padovanotame sodų bendrijų sklype. Architekte dirbusi močiutė be didelių sentimentų leido nugriauti seną sodo namelį ir statytis modernų šiuolaikišką būstą su šildomomis grindimis, geoterminiu šildymu, saulės baterijomis ir kitais naujoviškais dalykais. Tačiau įsirengiant namus baldams šeima neišlaidavo. Dauguma baldų yra seni, restauruoti.
„Močiutė turėjo gražią pokarinio modernizmo sofą ir du krėslus. Juos restauravome ir naudojome, kol šeima buvo mažesnė. Bet, gimus visiems vaikams, ant tos minimalistinės sofutės tiesiog visi nebesutilpome. O tuo metu vyro brolis įsirenginėjo butą ir jų turima didelė sofa atrodė per daug masyvi. Kilo mintis kuriam laikui susikeisti baldais – jiems patiko mūsų minimalistinė, o mums labai pritiko didelė ir patogi jų sofa. Kad vaikai nenučiupinėtų skolinto daikto nešvariais pirščiukais, pasiuvau apdangalą, kurį naudojame iki šiol.
Mūsų principas – neieškoti kažko naujo, kai galima pasimainyti, paieškoti kitokių sprendimų. Mūsų namuose yra nemažai pirminio modernizmo baldų, kuriuos atidavė vyro mama. Pavyzdžiui, du raudoni taurės formos foteliai galbūt kažkada stovėjo kokiame restorane ar kavinėje, o mes juos pervilkome pastelinių spalvų gobelenu, ir jie tapo prie interjero tinkančiomis detalėmis. Įsikūrę name nepirkome nei stalo, nei kėdžių. Tų kėdžių apskritai daug reikia, nes vien mūsų šeimos narių šeši, o jei dar ateina svečių… Vienu metu sodų bendrijoje vyko daug statybų, seni baldai būdavo tiesiog išmetami į gatvę. Tokiu būdu esame įsigiję ne vieną kėdę. Mano tėtis yra profesionalus medžio meistras, daug metų dirbo vienos medienos įmonės direktoriumi. Jis pataria, kaip geriau nušlifuoti seną baldą ar jį gruntuoti, lakuoti.
Įsirengdami namus kažką pirkome ir iš „Ikėjos“ – šiais laikais turbūt neberastume namų, kur nebūtų daiktų iš „Ikėjos“. Ten dizaineriai labai apgalvoję daiktų funkcionalumą. Bet kai kurie baldai mūsų namuose pagaminti mano tėčio rankomis. Pavyzdžiui, berniukų dviaukštės lovos. Kai statėme namą, manėme, kad auginsime du vaikus. Jiems ir buvo skirti du kambariai. Tačiau atsiradus keturiems, teko planą perdaryti – vienas kambarys tapo berniukų miegamuoju, kitas – žaidimų kambariu. Kitais metais, kai Rokas pradės lankyti mokyklą, teks apgalvoti ir mokymosi erdvę.
Lovų istorija įdomi. Iš pradžių paprašėme senelio padaryti vieną dviejų metrų ilgio lovą Rokui. Manėme, kad neverta daryti vaikiškos, iš karto tegul būna didelė, kuri tiktų iki pilnametystės. Tuo labiau kad migdydami ir mes patys šalia prigulame, o mano vyras 2 metrų ūgio. Tada prireikė antros lovytės. Ji tilpo tik 160 cm ilgio. Trečiam broliukui teko lygiai tokią pat sumeistrauti antrame aukšte. O gimus ketvirtajam, ilgąją dvimetrinę lovą teko trumpinti, kad kambaryje tilptų visi keturi,“ – pasakoja Eglė.
Kaip gimsta tvarūs daiktai
Gimus antram vaikeliui, pasirodė, kad jis tikras miegalius, – dieną išmiegodavo po 4 valandas. Per tą laiką Eglė spėdavo susitvarkyti namus ir prisėsti prie rankdarbių arba bent jau užsiimti paruošiamaisiais darbais – ardyti senus džinsus. Kai vaikai pabudę, adata darbuotis pavojinga, nes jie gali šokti ant kaklo bet kurią akimirką. O visa kūrybinė dalis reikalauja susikaupimo, tylos, ramybės.
Džinsų žaliavos Eglei netrūksta. Iš pradžių ji išardydavo tik savo šeimos narių džinsus, paskui – giminaičių, draugų, o feisbuko paskyroje paprašius atiduoti nebenešiojamus džinsus, atsiliepė net ir nepažįstami žmonės. Eglė juokauja, kad dabar tų džinsų netrūksta, trūksta tik laiko.
Pirmieji daiktai iš džinsinės medžiagos buvo įkvėpti savo šeimos poreikių. Tarkime, džinsinės sūpynės, kuriose berniukai labai mėgsta suptis. Vasarą kieme pakabinamas hamakas niekada nebūna tuščias. Kaip ir džinsinis tipis, kurį Eglė nori tobulinti, nes mažieji muškietininkai jį nuolat nuverčia. Reikia pagalvoti apie tvirtesnį indėniško namelio įžeminimą. Šią vasarą Eglė planuoja pagaminti išskleidžiamus krėslus, panašius į paplūdimio šezlongus. Medinę krėslų dalį vėl gamins senelis. Vienas jo šedevras jau stovi kieme – žaidimų namelis su balkonu. Berniukai labai mėgsta jame žaisti piratus, ypač patinka tas balkonėlis. Kartais jie tampa slaptaisiais agentais ir namelyje atlieka kokią nors misiją. Tokį pat namelį senelis padarė ir Eglės sesers vaikams.
Eglė darbai:
Kiek daiktų ir žaislų reikia auginant vaikus?
Šeimos, kurios laukiasi pirmagimio, išleidžia daugybę pinigų jo kraiteliui. Eglei atrodo, kad tai visiškai nebūtinos išlaidos. Jos pirmagimiui drabužėlius atidavė sesuo, turinti vyresnį berniuką. Juk kūdikiai drabužėlių nespėja sunešioti, nes greitai išauga. Dabar tie patys drabužėliai, apsukę ratą, vėl grįžo į sesers namus, kai ji susilaukė trečiojo vaikelio. Panašiai buvo ir su vežimėliu. Eglė jį pirko pagal skelbimą, jau dėvėtą. Sužinojo, kad tame vežimėlyje jau buvo užaugę trys vaikai. Bet vežimėlis sėkmingai tarnavo auginant keturis broliukus, taigi iš viso – vienas vežimėlis ir septyni vaikai.
Eglės manymu, daug daiktų galima rasti mainų portaluose, keistis su draugais ar tiesiog pasiimti iš DĖK’ui punktų. Galbūt jie nebus labai nauji ir gražūs, bet puikiai tarnaus auginant ne vieną vaikelį. Daugiavaikė mama retai naudoja sauskelnes. Taip apsisprendė laukdamasi pirmojo vaiko, kai su vyru dalyvavo akcijoje DAROM. Tada valydami mišką nuo šiukšlių aptiko krūvą panaudotų vaikiškų sauskelnių, kurios buvo išsipūtusios ir jau apaugusios samanomis. Apėmė siaubas pagalvojus, kad jos gamtoje bus nesuirusios kelis šimtus metų. Todėl visi Šeikų vaikai auga su daugkartinėmis sauskelnėmis. Jei nakčiai ar važiuojant pas gydytoją mama užsega vienkartines, jos būna ekologiškos, suyrančios.
„Mūsų su vyru požiūris į ekologiją panašus. Prieš pirkdami kokį nors naują daiktą, visada pamąstome, ar mums jo tikrai reikia. Mes turime tradiciją kartą per metus peržiūrėti rūbų spintą, daiktų spintą, kas nenaudojama, stengiamės dovanoti. Mano principas pirmiausia pasiūlyti draugams, o jei ne – nuvežti į DĖK’ui stotelę. Stengiamės atsakingai parinkti ir dovanas artimiems žmonėms.
Pavyzdžiui, kartą seneliams padovanojome Sengirės fondo čekių – tiesiog paaukojome pinigų jų vardu. Kalėdų proga seneliams dovanojame šeimos fotoknygą, kurioje užfiksuotas mūsų gyvenimas, įvykęs per tuos metus. Daiktinių dovanų vis mažėja, pradėjome vertinti ne tokias dovanas, kurias gali pasidėti ir laikyti, o iš kurių gali patirti įspūdžių, – dovanojame ką nors skanaus, jaukaus,“ – sako Eglė.
Eglė pritartų minčiai, kad mažiau tikrai yra daugiau. Jie su vyru beveik neperka žaislų, nes vaikai kūrybiškai panaudoja gamtos medžiagas ar buities daiktus. Jie labai mėgsta padėti dirbti tikrus darbus – jei mama laisto gėles, mielai laisto ir jie, jei valo langus, prašo atskirų šluosčių, o kepant pyragą maišo tešlą. Eglė sako, kad gimus vaikams skaito daug psichologinės literatūros apie vaikų ugdymą ir santykius šeimoje. Vienas svarbiausių dalykų vaikui – tėvų laikas, praleistas kartu ir dėmesys. To negali atstoti jokie daiktai ir jokios pirktinės pramogos.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 gegužės 8 dieną.
