Rojus moliniame name, arba pasakojimas apie šeimą, kuri į parduotuvę eina tik tualetinio popieriaus ir degtukų

Su Darya kalbamės apie sveiką gyvenimo būdą ir ekologinių produktų verslą

Daryos ir Konstantino Aleksandrovičių dukrelėms – Azalijai (5 m.) ir Mirai (3 m.) – prekybos centruose pats įdomiausias yra daržovių ir vaisių skyrius. Tačiau ir čia tėvai neleidžia „įsijausti“, nes daržovės neekologiškos.

Su Darya kalbamės apie sveiką gyvenimo būdą ir ekologinių produktų verslą. Šeima gyvena šiaudiniame name ekologinėje Krunų gyvenvietėje Širvintų rajone, o Vilniuje įkūrė ekologiškų produktų parduotuvę ir ekologišką kavinę „Žaliuomenė“. Darya iki 18 metų gyveno Baltarusijoje, tačiau puikiai kalba lietuviškai.

Darya, papasakokite savo žaliąją kelionę, nuo ko ji prasidėjo?

Viskas prasidėjo nuo vaikų gimimo. Su vyru kalbamės, kad jeigu neturėtume vaikų, matyt, galėtume gyventi bet kur ir bet kaip. Kai pradėjome lauktis, kartu pradėjome galvoti apie aplinką, kurioje augs mūsų vaikas. Norėjome, kad vaikai ne tik kvėpuotų grynu oru, bet ir kad mūsų aplinkoje gyventų nerūkantys ir negeriantys žmonės. Kad vaikui tai atrodytų norma. Patys tuo metu tik judėjome sveikos gyvensenos link – nevartojome alkoholio, nerūkėme, tačiau dar nebuvome vegetarai, nerūšiavome šiukšlių, nesidomėjome, kokį maistą perkame, – ar jis ekologiškas, ar ne.

Tuo metu nuomojomės namą Vilniuje. Gyventi name patiko, džiaugėmės šalia esančia gamta, į kiemą ateinančiomis stirnomis, todėl pradėjome ieškoti, kur galėtume statytis savo namą. Ieškojome žmonių, kurie turėtų tokias pačias vertybes. Radome idealų variantą Krunų kaime, kurį supa gamta, o kaimynystėje įsikūrę bendraminčiai, puoselėjantys ekologines pažiūras.

Taip ir augome – po mažą žingsniuką. Dabar gyvename šiaudiniame name, nevalgome mėsos ir žuvies, einame zero waste keliu, ir net turime ekologinį verslą.

Papasakokite, kaip įkūrėte ekoparduotuvę ir ekokavinę?

Visada norėjome sukurti tokį verslą, kuris būtų ne dėl pinigų, o dėl visuomenės švietimo. Pirmasis mūsų projektas buvo „Švietimo gidas“, kai viename tinklapyje apjungėme mokyklas, mokytojus, ten jie galėjo dalintis informacija, buvo sukurtas renginių kalendorius. Ši veikla buvo ne komercinė, bet teikė pasitenkinimą. Pradėjome ieškoti dar vienos panašios veiklos, kuri turėtų prasmę.

Į gamtą kėlėsi dėl vaikų

Kai prasidėjo karantinas, nutarėme kuriam laikui išvykti iš šalies, nes griežtos sąlygos neatitiko mūsų gyvenimo būdo. Ieškojome šalies, kurioje būtų šilta ir nebūtų griežtų ribojimų dėl COVID-19. Pasirinkome Kosta Riką, nes ten tuo metu buvo laisviausias režimas – nei testų, nei karantino, nei izoliacijų. Epidemiologinė situacija ten, beje, buvo tokia pati, kaip Lietuvoje, tik skyrėsi požiūris į pandemijos valdymą. Ir, žinoma, skyrėsi gamta, nes ten yra ir krioklių, ir vandenynas, ir begalės nematytų gyvūnų, gyvenančių laisvėje.

Išnuomojome savo namą, katiną palikome kaimynų priežiūrai ir išvykome 2 mėnesiams, nes tiek galima išbūti toje šalyje. Mums ši kelionė nekėlė jokios nuostabos, labai lengvai priimame pasikeitimus, galime čia ir dabar susiruošti į bet kokią kelionę. Pavyzdžiui, kai vyresniajai dukrytei buvo 8 mėnesiai, išvažiavome pakeliauti automobiliu į Prancūziją. Negąsdino, kad vairuoti reikia parą, o automobilyje kūdikis. Naujos patirtys mums svarbesnės už nepatogumus.

Kosta Rikoje vieno pasižavinėjimo po apylinkes metu pamatėme keliuką su nuoroda  „Eko Pica“. Tuo metu jau buvome pakeitę savo mitybą, domėjomės produktų kilme, ekologiškumu, todėl užsukome į tą ekopiceriją. Mus labai sužavėjo koncepcija, nes ten buvo ir ekologiško maisto, parduodamo be pakuočių, parduotuvė, ir kavinė. Žmogus gali pavalgyti maisto, pagaminto iš ekologiškų produktų, ir čia pat apsipirkti. Pagalvojome – kaip būtų šaunu Vilniuje turėti tokią vietą. Žinoma, Lietuvoje daug ekologinių parduotuvių, tačiau visose dauguma prekių supakuotos į plastiką, o mums taip netiko.

Į Lietuvą grįžome kovo pabaigoje, o jau birželio mėnesį atidarėme ekologinę parduotuvę, galima sakyti, kad pirmiausia dėl savęs pačių.

Atidarinėjantys kavines ar parduotuves pasakoja, kad metus ieško patalpų, kitus metus trunka gauti  leidimus, o jums užteko 2 mėnesių?

Mūsų gyvenime viskas vyksta labai greitai. Pavyzdžiui, šiaudinį namą nuo nulio iki apsigyvenimo jame pastatėme per 6 mėnesius. Kartais jaučiu, kad jau esu nugyvenusi 5 ar net 7 gyvenimus. Viskas taip greitai keičiasi – ir aš, ir aplinkybės. Atrodo, anksčiau buvau visai kitas žmogus. Vos spėju paskui save (juokiasi). Pirmasis mano išsilavinimas – tarptautinės teisės magistrė, bet po to baigiau psichologijos studijas Maskvoje, gilinausi į dvasines praktikas, ezoteriką, pasąmonę, vedu šių sričių konsultacijas (isntargame @detoxed_mind). Ekologinėje parduotuvėje ir kavinėje viskuo rūpinasi vyras, o aš bendrauju su užsienio tiekėjais, nes geriau moku anglų kalbą.

Jūsų parduotuvė unikali tuo, kad esate beveik atsisakę pakuočių, Papasakokite apie šią subtilybę, kaip ateiti pas jus apsipirkti, – su savo stiklainiukais?

Pradėsiu nuo to, kad mes nesame kategoriški, nors neneigsiu, kad tokie buvome. Bet greitai tapo aišku, kad kategoriškumas yra kelias į niekur. Turime būti lankstūs, kantrūs, tik taip išmokysime žmones gyventi ekologiškiau. Turime suprasti, kad ne visų kelionė į žalesnį gyvenimą yra greita. Kai kurie juda lėčiau. Ir jeigu dabar žmogus nerūšiuoja, perka maistą pakuotėse, tręšia daržoves, tai nieko tokio – tiesiog jis dabar tokiame etape, tokioje savo vystymosi stadijoje. Bet ateis ir kita, leiskime žmogui pasidaryti savo išvadas. O kol jis jas pats pasidarys, aš tokį žmogų vis tiek gerbsiu ir toleruosiu. Mes irgi negalime visiškai atsisakyti pakuočių, nes, pavyzdžiui, kaip nusipirkti tualetinio popieriaus? Jis visas supakuotas.

Grįšiu prie klausimo apie pakuotes – taip, mūsų parduotuvėje viskas yra didelėse talpose, ir jeigu žmogus ateina su savo tara, jis iškart gauna 5 proc. nuolaidą. Kitu atveju nusipirktą prekę pakuojame į mažiausiai gamtai kenksmingą tarą – stiklą. Prašome, kad žmonės atneštų mums išplautų stiklainių. Jei nėra kito pasirinkimo, prekes sudedame į popierinius maišelius, nors tai nėra ekologiška. Klaidinga manyti, kad popierius yra ekologiškiausia tara, bet, tarkime, siunčiant prekes internetu dar nėra sugalvota kito varianto. Mums tai nepatinka, bet pakuojame prekes į popierines dėžutes. Prašome, kad panaudotas popierines dėžutes žmonės irgi neštų mums. Kai kurias prekes dedame į medžiaginius maišiukus, ir tikrai neišvejame pirkėjo, kuris atėjo su plastikine dėžute – geras ilgaamžis plastikas, kuriame laikomi maisto produktai, irgi yra puiki išeitis.

Visada norėjo sukurti tokį verslą, kuris būtų ne dėl pinigų, o dėl visuomenės švietimo

Įsivaizduoju jūsų spinteles ir šaldytuvą – jokių pakuočių, viskas indukuose ir stiklainiukuose, tai kaip nesupainioti, kur kefyras, kur grietinė?

Mes nevalgome pieno produktų, tai nėra pavojaus supainioti kefyro su greitine (juokiasi). O ant stiklainiukų ir dėžučių juk galima priklijuoti popieriukus ar savos gamybos etiketes, galima užrašyti markeriu.

Beje, pardavimas be pakuočių kur kas sumažina produktų kainas, o toks ir yra mūsų tikslas. Norime, kad ekologiškas maistas būtų prieinamas visiems, ne tik pasiturintiems. Ekologiškose parduotuvėse kainos nemažos, nuolatos jas stebime ir darome viską, kad pas mus būtų pigiau. Tarkime, žalia arbata matcha ekologinėse parduotuvėse gali kainuoti net 200 eurų už kilogramą, nes pardavinėjama pakeliais (jeigu 50 g pakelis kainuoja 10 eurų, tai kilogramas ir kainuos 200). Pas mus šią arbatą galima nusipirkti už 70–90 eurų už kilogramą, ir tik dėl to, kad ji ne pakeliuose ir dėžutėse, o sveriama. Kai parduodame sveriamus, o ne pakuotėse kakavos masę, kakavos miltelius, prieskonius, – išeina tikrai pigiau.

Tiekėjų ieškome iš kuo arčiau. Jeigu produktai auga Lietuvoje, tikrai neieškosime tiekėjų Lenkijoje ar juolab Kinijoje. Grikiai, linų sėmenys ir daug kito asortimento pas mus yra iš Lietuvos. Jeigu produkto neįmanoma gauti Lietuvoje, tarkime, anakardžio riešutų, mes ieškome tiekėjo iš artimiausios kilmės šalies. Galima sakyti, kad kiekvienas produktas turi savo istoriją, kaip jis mus pasiekia.

Manau, daugumai mamų kils klausimas, o kuo gi maitinatės šeimoje, jeigu atsisakėte ne tik mėsos, žuvies, kiaušinių, bet ir pieno produktų?

Ir vėl noriu grįžti prie minties, kad nerodome savo pavyzdžio, kaip teisingiausio. Juk mes irgi viską darėme po truputį. Mano tėtis dirbo mėsos fabrike, todėl vaikystėje aš mėsos valgiau daugiau už visus ir nė karto nesusimąsčiau, kad valgau gyvą padarą, kuris dėl manęs patyrė baisų skausmą.

Mėsos atsisakėme, kai pradėjome papildomai maitinti pirmąją dukrą. Tuo metu jau buvome atsisakę raudonos mėsos, nes perskaitėme PSO rekomendacijas, kurios sako, kad per didelis raudonos mėsos vartojimas iki 18 proc. padidina tikimybę susirgti vėžiu. Bet vištieną tuo metu dar valgėme. Atvykusi konsultuoti dukros gydytoja patarė verčiau vištieną pirkti ne parduotuvėje, o paieškoti ūkininkų. Nutarėme atsisakyti vištienos, ir, jūs teisi, pirmiausia apėmė panika – o ką tada išvis valgyti? Kadangi viskas vyko ne per vieną dieną, po truputį atsirado receptų, patiekalų.

Na, o pieno ir jo produktų atsisakėme dėl to, kad karvės pienas nėra sukurtas žmogui, jis skirtas karvės vaikams – veršiukams. Daug tyrimų parodė, kad pienas žmogui nereikalingas, tiesa, retkarčiais suvalgau gabaliuką sūrio. Kai dar vartojome pieno produktus, vyras juos pirkdavo ekologiniame ūkyje, tačiau kartą savo akimis pamatė, kaip ten auginamos karvės, ir grįžo prislėgtas. Pamatė grandinėmis supančiotas karves, kurios negali judėti, nuo jų atskiriami veršiukai, kad negalėtų žįsti, o pieną melžia automatai. Mums tai nebuvo priimtina.

Kiaušinių irgi atsisakėme, nebent jie yra kažkokio kepinio ingredientas.

Jus problemiška pasikviesti į svečius – o kuo pavaišinti?

Dažniausiai svečiuojamės pas bendraminčius, kurie gyvena taip pat, kaip mes, yra vegetarai arba veganai, todėl problemų nekyla. Gal daugiau nepatogumo sukeliame mano močiutei, kuri gyvena Baltarusijoje. Ji nesuvokia, kaip galima valgyti grikius su daržovėmis, tai tiesiog neleistina (juokiasi). Jai atrodo, kad mes nieko nevalgome, nors mes valgome daug ir įvairaus maisto.

Teko skaityti, kad prekybos centruose lankotės kartą per mėnesį ir perkate nebent tualetinį popierių. O kaip prekybos centruose elgiasi mergaitės?

Esame normalūs žmonės, mėgstame papietauti kavinukėse, o dažnai jos būna prekybos centruose, tad mergaitės tikrai yra mačiusios komercinių prekių skyrius. Žinoma, jos elgiasi netipiškai. Man būna linksma, kai mano dukros labiausiai žavisi ne saldainių, o daržovių skyriumi. Kaip didžiausią skanumyną jos pasirenka vynuogių ar persikų pakuotę. Tuo metu aš liepiu padėti atgal, nes jie neekologiški. Reikia tuomet pamatyti kitų pirkėjų reakciją. Kita mama būtų laiminga, jei jos vaikas pultų prie vaisių, o ne prie saldainių, o aš neleidžiu pirkti (juokiasi). Nors kartais ir leidžiu. Bet prieš tai pasakau – aš to nepirkčiau dėl to ir to, bet jeigu jums labai reikia, imam, tik žinokite, mergaitės, tai jūsų pasirinkimas.

Papasakokite, kaip skleidžiate žinią apie save?

Tie žmonės, kurie domisi ekologiniu gyvenimo būdu, mus lengvai randa. Tarkime, Krunų gyvenvietę nuolatos aplanko smalsuoliai, kurie norėtų panašiai gyventi. Jie domisi šiaudinių-molinių namų statyba, klausinėja apie mūsų gyvenimą, Krunų bendruomenė nėra uždara, esame 13 šeimų, ir šalia gali apsigyventi kas tik nori. Nėra konkurso ar atrankos, visi gali būti „žalia šeima“.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

Nuotraukose: Šiaudinį namą nuo nulio iki apsigyvenimo šeima pastatė per 6 mėnesius

 

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2022 kovo 15 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

Žymos: , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 − vienas =

Kitos temos: