Mūsų vaikai žaislų turi kalnus – kaip atrasti tokį, kuris vienas būtų vertas 100

Viktorijos šeima atrado unikalią žaislų formulę

Mūsų vaikai žaislų turi kalnus. Reklamos per televiziją siūlo vis kažką naujo, ir mes perkame, perkame, perkame. Marketingo specialistams manipuliuoti vaiko norais labai paprasta. Jei darželyje vaikai jau turi „Barbės šunytę, kuri tapo mamyte“, tai jos reikia visiems. Mylėdami savo vaiką, perkame tą šunytę, nesusimąstydami, kad tampame tikrais vartotojais. Ir to vartojimo įpročius diegiame vaikams.

Nebandysime įrodinėti, kad vaikams žaislų nereikia. Žinoma, reikia. Kaip reikėjo ir prieš šimtus ar tūkstančius metų. Tik klausimas – kiek ir kokių?

Kelmės rajone gyvenanti Viktorija Genienė įsitikinusi, kad žaislai turi atspindėti vaiko pasaulį, o geriausia, jei jų kūryboje dalyvauja jis pats.

Ko Norvegijoje išmoko Viktorija

Viktorijos šeima prieš keletą metų grįžo gyventi į Lietuvą, septynerius metus gyvenę ir dirbę Norvegijoje. Tiesa, į užsienį Viktorija išvažiavo dar anksčiau – po mokyklos baigimo norėjosi pamatyti pasaulio, užsidirbti. Tad ji atsidūrė Airijoje. Internetu susipažino su Anglijoje dirbančiu lietuviu Andriumi – pasirodo, abu buvo kilę iš to paties miestelio Kelmės rajone. Pradėję bendrauti socialiniuose tinkluose jie nusprendė, kad nori kurti bendrą ateitį ir pasirinko dar kitą šalį – Norvegiją.

Čia Andrius gavo gerą darbą vadovauti santechnikos projektams, Viktorija mokėsi konditerijos meno ir manė, kad likusį gyvenimą dirbs konditerijos ceche, bus profesionali tortų ir desertų meistrė. Norvegijoje šeima susilaukė pirmagimės Kotrynos. „Dukrytės gimimas man tarsi atvėrė akis, kiek daug galima nuveikti su vaikais, kaip prasmingai leisti laisvalaikį. Tuo metu skendėjau savęs ieškojimuose. Tarsi netyčia suorganizavau vienų, kitų pažįstamų vaikams gimtadienius, tada pamačiau, kad ta veikla man labai patinka ir sekasi. Vieni kitiems žmonės pasakojo, kad aš įdomiai galiu pravesti vaikų šventes, ir atsirado užsakymų – mane samdė ir lietuviai, ir norvegiškai, angliškai kalbančios šeimos. Įsisuko mano – kaip animatorės – veikla“, – pasakoja Viktorija.

Kol Kotryna buvo maža, Viktorija su ja eidavo į atvirus vaikų darželius –Norvegijoje tai tokia įstaiga, kur susirenka mamos su mažyliais, bet yra ir auklių, visi kartu leidžia laiką, bendrauja. Ten susipažino, susidraugavo su kitomis mamomis. Viktorija pastebėjo, kad norvegai atvirai bendrauja su savo vaikais ir tikrai skiria daug laiko ką nors veikti kartu. Dažnai tai būna sportas ar pasivaikščiojimas gamtoje.

Šeima jau planavo pirkti namus Norvegijoje, kai viskas pasisuko netikėta linkme. Mirus vyro mamai, reikėjo nuspręsti, ką daryti su jos namu netoli Kelmės. Parduoti buvo gaila, nes sodyboje buvo įdėta tiek darbo ir šilumos. Be to, Viktorija su Andriumi visą laiką jautė namų ilgesį, o gimus dukrytei pasidarė dar svarbiau matyti gimines, artimuosius. Tad nusprendė nusipirkti namą ne Norvegijoje, o  Lietuvoje.

Animatorių reikia ir Lietuvoje

Viktorija sako, kad jokie pinigai negali atstoti pilnatvės, kurią jauti savo tėviškėje. Net mažas miestelis, į kurį po ilgų emigracijos metų keltis atrodė kiek baugoka, pasitiko šeimą šiltai ir draugiškai – visi gatvėje sveikinasi ir pakalbina.

Kurį laiką vyras dar dirbo Norvegijoje, skraidydamas į Lietuvą pas šeimą kiekvieną savaitgalį. Bet antrojo vaikelio gimimas padėjo apsispręsti dėl darbo Lietuvoje. Dabar sūneliui Andriui jau 9 mėnesiai.

O Viktorija pamatė, kad animatorės darbo pakanka ir Lietuvoje. „Pastebėjau, kad Lietuvoje tėvai suruošia puikias vaišes, negaili pinigų dovanoms, bet gana abejingai žiūri į vaikų užimtumą šventės metu. Vaikai neturi ką veikti. Todėl savaime norisi imti iniciatyvos ir organizuoti žaidimus, konkursus. Kartą atvažiavusi pas gimines pasakiau: „Vaikai, padedame į šoną planšetes ir telefonus ir eime žaisti“. Iš pradžių jie žiūri piktai, o paskui įsitraukia ir nenori baigti. Žinoma, nemanau, kad vaiko gimtadienį būtinai turi organizuoti samdytas linksmintojas. Vaikui bus smagiausias gimtadienis, jei jis paspardys kamuolį su tėveliu ir broliais ar visa šeima pažais stalo žaidimus. Pamenu, mes su Andriumi dar neturėjome savo vaikų, kai vyko sūnėno krikštynos. Mano vyras sako: „Ką čia sėdime visi prie stalo, eime į kiemą žaisti slėpynių. Ir žaidėme visi – dėdės, tetos, seneliai. Paskui sušilę susėdome kieme ant suoliuko ir juokėmės, tokių smagių krikštynų net neįsivaizdavome“, – sako Viktorija Genienė.

Moteris pastebi, kad kuo labiau vaikai persisotinę daiktais, tuo sunkiau juos kažkuo sudominti, sužadinti jų iniciatyvumą. Jai teko vesti gimtadienius ir didžiuosiuose miestuose, yra tekę išgirsti ir „kam čia to reikia“, „neįdomu, nenoriu“. O kai užsako šventę kokiame nors mažame miestelyje, vaikai, kurie galbūt neturi tiek visko daug, kaip miestiečiai, būna labai dėkingi, kartais animatorę net išlydi ovacijomis.

Vaikų piešiniai pasufleravo verslo idėją

Viktorija savo animatorės darbe dažnai kviečia vaikus piešti. Tų piešinių susikaupė labai daug, gaila išmesti, norėtųsi juos parodyti ir kitiems. Ir tada kilo mintis piešinius „atgaivinti“, siūti žaislus, kokius savo fantazijose mato vaikai.

Prisimena, kai ji pati būdama kokių penkerių metukų žmones piešdavo vien iš rutuliukų – rutuliukų kūnas, rutuliukų drabužiai. Jai atrodė, kad taip piešia visi, bet iš tiesų tai unikali vaiko vaizduotė. Dabartinių vaikų piešiniuose ji irgi randa daugybę įdomių dalykų.

„Gal metus namiškiams kvaršinau galvą su savo idėja siūti personalinius žaislus pagal vaikų piešinius. Vyras mano idėją palaikė, o galutinį postūmį davė IKEA organizuotas vaikų piešinių konkursus, kur nugalėtojo laukė prizas – žaislas pagal piešinį. Patikėjusi, kad ši idėja gera, ėmiau vaikščioti po Kelmės siuvyklas ir ieškoti, kas apsiimtų šio darbo. Aš pati labai mėgstu piešti, bet siūti – jau ne mano sritis. Daugelis siuvėjų to darbo nenorėjo. Žinoma, tai kruopštus rankų darbas, kiekvieną kartą vis kitoks, reikalaujantis kūrybos. Bet galų gale vieną siuvėją įkalbėjau. Ji pradėjo siūti lėlytę, bet pamačiusi, kaip tai sudėtinga, grąžino man nebaigtą. Ką gi – teko pačiai verti siūlą į adatą ir pabaigti. O paskui likimas atsiuntė siuvėją, kuri irgi buvo sužavėta šia idėja. Ji irgi jauna mama, tad žaisliukų kūrimas artimas“, – pasakoja Viktorija.

Savo žaislų siuvyklėlę pavadino KAV KAV. Tai pirmosios jų šeimos narių vardų raidės. Buvo likę pora mėnesių iki Kalėdų – didžiausio dovanų pirkimo meto. Žinia apie naujuosius žaislus pasklido socialiniuose tinkluose, ir vien per gruodį siuvyklėlė sukūrė apie 60 unikalių žaislų pagal vaikų piešinius. Viktorija net naktimis ėmė sapnuoti žaislus, o paskui į pagalbą pasikvietė savo mamą, kuri metė viską į šoną ir padėjo siūti. Buvo tokių užsakovų, kurie siuntė žaisliukus giminaičiams į užsienį. Paskutinį žaislą teko įteikti Lietuvoje jau pačią Kalėdų dieną.

Kodėl svarbi vaiko kūryba  

Viktorija pastebi, kad vaikas, gavęs pagal savo piešinį sukurtą žaisliuką, pasijunta labai svarbus, įvertintas. Jis pajunta, kad jo piešinys nėra teplionė, įdomi tik jam pačiam. Dabar, jau žinodami, kad Viktorija kuria žaislus, vaikai per šventes neša savo piešinukus ir klausia: „Vika, o tokį žaislą ar galėtum pasiūtiׅ?“

Kartais vaikas net nežino, kad jo piešinį tėveliai atsiuntė KAV KAV siuvyklėlei. Tada būna staigmena. O kartais vaikas paprašo, kad norėtų būtent tokios lėlytės ar gyvūnėlio, kokį nupiešė.

Tada prasideda piešinio atgaivinimas. Įmonės komanda daro brėžinius, konstruoja žaislą, parenka medžiagas kiekvienai detalei. Vaikai labai mėgsta vaivorykštės motyvą lėlių ar gyvūnėlių aprangoje. Prisiūti kiekvieną vaivorykštės juostelę nėra taip paprasta. Arba bitės antenėles – teko gerokai pasukti galvą, iš ko jas padaryti, kad būtų saugios ir tvirtos. Tada buvo panaudota dirbtinė oda. Viktorija sako, kad žaislo gamyba iki paskutinio dygsnio yra tikra kūryba.

„Dar viena žinia, kurią neša mūsų minkštukai, yra ta, kad mes tausojame gamtą. Stengiamės nepirkti naujų ar labai brangių skiaučių. Siuvyklos, dirbančios su medžiagomis, jų atraižas išmeta, o mums kartais reikia tik labai mažų skiautelių, tik akcento. Šovė į galvą kreiptis į kai kurias siuvyklas ir paklausti, ar tas medžiagėles, kurias jie išmeta, negalima būtų pasiimti. Ar sutiktų suteikti joms dar vieną gyvenimą? Nemažai siuvyklų skiautes dovanojo, net privatūs žmonės yra atvežę dėžę atraižų mums į namus. Tik jei reikia kažko specifinio, tada ieškome internete ar vietinėse parduotuvėse“, – pasakoja Viktorija.

Ji sako, jog nors KAV KAV veikia vos kelis mėnesius, užsakymų netrūksta. Ji siuva lėles, vienaragius, mašinas ir net namus iš skiautelių ir pati stebisi, kaip viską suspėja augindama dar metukų neturintį sūnelį ir penkiametę dukrytę.

Ginta Liaugminienė

Darbų autorė AbrŮ fotografija

Šeimos nuotrauku pajūryje autorė Aura Kučinskaite Photography

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2022 balandžio 3 dieną.

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 6 = dvylika

Kitos temos: