Edita Užaitė: „Vaikai – kaip vėjas, jie turi siausti“

Jei šiukšlių nekompostuotume, mes pro jų krūvas tiesiog nepraeitume

Aktorės Editos Užaitės ir prodiuserio bei režisieriaus Lino Ryškaus šeimoje auga 11 metų dukra Marija. Būtent jos gimimas daug kuo pakeitė šeimos gyvenimo būdą, paskatino atidžiau pažvelgti į tai, ką perka, kiek vartoja ir kuo maitinasi.

Su Edita kalbame apie gyvenimą gamtoje ir kaimo ramybę.

Edita, kaip seniai pasukote ekologiško gyvenimo kryptimi?

Nuo mažens mėgau gamtą ir paprastą gyvenimo būdą, vaikystėje su tėvais vasaras leisdavome sode. Bet sąmoninga atsakomybė prieš save ir kitus žmones atsirado gimus dukrai. Buvau susižavėjusi vaiko auginimu be sauskelnių. Prisiskaičiau apie japonišką vystymo būdą, man jis atrodė toks patrauklus. Tik visa ekologija pasibaigė odelei pradėjus šusti. Teko grįžti prie sauskelnių, pirkdavau suyrančias, kad negulėtų šiukšlynuose šimtus metų. Kadangi gyvename užmiestyje, matau kalnus šiukšlių, kuriuos žmonės palieka atvažiavę į gamtą.

Atsikrausčius į namus Čiobiškyje, pats gyvenimas pakoregavo buitinės chemijos vartojimą. Nuosava nuotekų sistema paremta tuo, kad gyvos bakterijos suardytų nešvarumus  ir į gruntą patektų švarus vanduo. Todėl į nuotekų šulinį negalima pilti agresyvių valiklių. Išmokau atsakingai rinktis buitinę chemiją, o dar geriau viską plauti ir valyti metaliniu šveistuku ir soda bei actu. Man nelabai patinka brangios ekologinių prekių krautuvėlės – juk ekologiškas gyvenimo būdas kaip tik turėtų būti pagrįstas mažesniu vartojimu ir išlaidavimu. Gerai paskaičius etiketes, neagresyvios buitinės chemijos galima rasti ir prekybos centruose. Dažnai ten būna akcijų, tada nusiperku keletą pakuočių. Bet šiaip mūsų namuose chemijos labai mažai. Kad namai būtų švarūs, juos reikia tiesiog valyti. Brangiausios priemonės nepadės, jei tingėsi išplauti grindis ar patrinti nešvarų paviršių. Čia tas pat, kaip su sporto apranga, – žmonės nusiperka brangiausius sportbačius ir sako, kad tai motyvuos juos eiti į sporto salę. Bet visų pirma į tą salę reikia nueiti… Lygiai taip pat reikia rasti laiko valyti namus. Aš manau, kad namus valant ekologiškomis priemonėmis sugaištama mažiau laiko. Nereikia taip kruopščiai nuplauti, kaip valant su agresyvia chemija. Man plaukai šiaušiasi, kai pagalvoju, kad visa tai nukeliauja į artimiausią upelį.

Prakalbome apie šiukšles – kaip sumažinti jų kiekį?

Jei šiukšlių nekompostuotume, mes pro jų krūvas tiesiog nepraeitume. Šeimoje jau įpratome visokias maisto atliekas: žieveles, pasenusį sūrį ar pasibaigusio galiojimo produktus, – pilti į kompostinę. Komposto dėžę turime seniai, bet šiemet  užsirašiau į nuotolinius mokymus apie atliekų rūšiavimą ir supratau, kad daug ką darėme neteisingai. Kompostuoti reikia sluoksniuojant žaliąjį, rudąjį ir juodąjį sluoksnius. Rudasis – medžių šakelės, kad į dėžę patektų oro, žaliasis – maisto atliekos, juodasis – plonas žemės sluoksnis. Teisingai kompostuojant, nesijaučia jokio kvapo, o per sezoną atliekos virsta derlingu kompostu, kurį galima berti į dirvožemį ar tręšti medžius. Domiuosi sodininkyste, vis pasižiūriu, kur ką naujo galima sužinoti, internete daug nemokamų kursų. Kartais įdomių idėjų pamatau pas draugus.  Pavyzdžiui, man labai patinka rožės. Sužinojau, kad po rožėmis reikia sodinti šalavijus,  čiobrelius, levandas ir kitas prieskonines žoleles, nes eterinis kvapas atbaido amarus. Sodininkystė teikia didelį malonumą. Pamenu, kai pirmą kartą užaugo mano pasodintos daržovės, norėjosi šaukti: vau, aš jau suaugusi! Pernai darže sunoko pomidorai. Iki tol maniau, kad pomidorams reikalingas šiltnamis, bet nieko panašaus, jie auga ir lysvėje. Ir kai atnešu į stalą savo ką tik nuskintų pomidorų ar žirnių, – tikras kaifas. 

Aš labai anksti pradėjau pratinti dukrą skaityti prekių etiketes

Kaip auginate Mariją?

Aš labai anksti pradėjau pratinti ją skaityti prekių etiketes. Nesu ta bloga mama, kuri tiesiog neleidžia vaikui valgyti nuostabių pieniškų dešrelių. Sakau,  perskaityk, jei tau pačiai patiks, iš ko jos pagamintos, tada galime pirkti. Skaito:  kiauliena, lašinukai, maltodekstrinas, natrio gliutomatas, sulfatai… Vienos sudėtinės dalies net negalėjome rasti gugle. Klausiu, ar Marija nori valgyti cheminę medžiagą, kurios pavadinimo net nėra internete? Žinoma, būna norų, kurie prasilenkia su sveiku gyvenimo būdu, bet juos išpildome. Kartais užsimano šokoladinio kiaušinio su žaisliuku viduje. Dramų nekeliu. O mėsainis iš greito maisto užkandinės jai net nepatiko. Matyt, praleido tą momentą, kai vaikystėje visi ėjo į makdonaldą ir priprato prie greitojo maisto. Ji paragavo ir nusprendė, kad nieko ypatinga.

Aš pati mėgstu dirbti sode, norėčiau, kad ir dukra dažniau prisijungtų, užuot sėdėjusi namie su mobiliuoju telefonu. Kartkartėmis padeda sodinti, ravėti ar atlikti kokį kitą nesudėtingą darbą. Pernai gruodžio mėnesį patyrėme tikrą atrakciją – užsnigo, o mes buvome nenurovę morkų. Marijai labai patiko tamsoje iš sniego kasti morkas.

Ar daug laiko Marija praleidžia lauke?

Kai augo, turėjo namelį medyje, dabar jau toks aplūžęs… Bet nesakau, kad vaikas nuolat būna kieme, – jeigu draugių nėra, ir ji nenori eiti, man tenka kartais raginti. Kaip ir visi vaikai, sėdėtų namie su telefonu. Visa laimė, kad yra šuo. Jį ir nupirkome su sąlyga, kad Marija jį vedžios. Būtent šuo išveda vaiką pasivaikščioti, o ne atvirkščiai. Stafordšyro terjeras Tibas mūsų šeimoje jau pusantrų metų. Kol buvo mažiukas, dukra valė jo padarytus gamtos reikalus, o paskui euforijos ir noro rūpintis lieka mažiau.

Mūsų šuo labai meilus. O jo atsiradimo istorija lemta vieno įvykio – į sodybą priklydusio šuns. Kai pradėjome domėtis šunų veislėmis, nes ketinome įsigyti šunį,  pas mus į sodybą atklydo gana didelis šuo. Kai jis išsižiojo, pamačiau, kad dantys dar maži, vadinasi, šuo jaunas, gal dar net paauglys. Savininkai atsirado per savaitgalį – šuo buvo nuklydęs net 30 kilometrų nuo savo namų. Ir tikrai tai pasirodė besąs jaunas, 6 mėnesių Stafordšyro terjeras. Per tas keletą dienų mes spėjome susidraugauti ir pamilti paklydėlį. Pamatėme šitą veislę iš arti, kuri anksčiau nei patiko, nei ja domėjomės. Stafordšyro terjerai kilę iš Tibeto, todėl ir mūsų vėliau įsigytas šuniukas gavo Tibo vardą. Šita veislė yra pačių draugiškiausių šunų trejetuke, labiausiai tinkančių šeimai. Jie labai kantrūs skausmui, vaikai gali žaisti, patampyti už ausų ar uodegos, jie nepyksta. Tik šiems šunims reikia dresūros, nes su kitais gyvūnais šunys nėra draugiški. Mes Tibą dresavome du mėnesius.

Manau, kad vaikui labai naudinga turėti kokį nors augintinį, nes gyvūnas duoda žodžiais nenusakomą draugystę. Jis – kaip emocijų sugertukas. Jei vaikui nesiklosto santykiai su tėvais ar draugais, jei kas atsitinka mokykloje, apie ką pasakoti dar ne laikas – tai apsikabinti šunį visada laikas. Ir aš, ir Linas vaikystėje turėjome šunis – aš paprastą kieminuką, Linas erdelterjerą, kurį pats dresavo. Žinoma, įsigydamas augintinį, gauni ir pareigų, ir problemų. Kartą buvome pakviesti į svečius, mums leido atvažiuoti su šunimi. Bet nuvykus paaiškėjo, kad vienas iš svečių alergiškas šunims. Tibas taip džiaugėsi ta nauja draugija, o staiga teko vėl vežti namo ir uždaryti kambaryje vieną. Iš to streso jis subraižė visas duris. Matyt, nesuprato, už ką yra nubaustas. Būta visokių nutikimų, bet jei reikėtų dabar iš naujo spręsti, ar mes laikome šunį, aš būčiau už. Ir pati nežinojau, kad galiu taip mylėti šunis.

Edita, viename interviu esate sakiusi, kad neperkate naujų drabužių, mielesni „iš antrų rankų“.

Nesakau, kad mūsų gyvenime nebūna visko: ir pasirėkavimų, ir persivalgymų, ir nemiegojimų

Esu prieš nesveiką drabužių pirkimą ir vartojimą, kai kas sezoną reikia vis kažko naujo, naujo ir naujo. Bet Marija jau paauglė, nori kurti savo stilių, todėl einame į dėvėtų drabužių parduotuves ir leidžiu rinktis viską, ko tik širdis geidžia. Viena vertus, sutaupome krūvą pinigų, kita vertus – tausojame planetą. Ir tuos rūbus, kai paskui nusibosta, išskalbiame ir atiduodame draugams, nes drabužiai greičiau nusibosta negu susidėvi. Vaikas panešioja 2 mėnesius, paskui išauga arba jo skonis pasikeičia, ir kur tuos drabužius dėti? Mesti į šiukšlyną? Aš pati dėvėtų rūbų parduotuvėse esu radusi puikiausių kašmyrinių, šilkinių, brendinių rūbų. Man patinka ir tai, kad jų būna tik po vieną vienetą, nesutiksi minios, apsirengusios taip pat.

Vienu metu, kai buvau studentė ir gavau pirmuosius honorarus už serialus, išlaidaudavau drabužiams. Atrodė, jog rūbais išreiški savo asmenybę. O kai gimė dukra, keitėsi požiūris į daugelį dalykų. Pasidarė nebe gėda užsukti į dėvėtų drabužių parduotuves. Senovėje žmonės labai vertindavo rūbą – močiutės paltą paveldėdavo dukra, kuri jį dar persiūdavo savo dukrai. O dabar vienam sezonui mums reikia 5 naujų paltų, kurie po metų jau būna nebemadingi… Man viena moteris atidavė kailinius, pasakiusi, kad galiu sudeginti ar kur pritaikyti ūkyje. Jie iš tikro kailio, todėl nebemadingi, dabar visi kovoja už gyvūnų teises. Bet juk tie kailiniai jau pasiūti – kam juos deginti? Jie šilti, mielai juos nešioju kaime.

Dukros skonio nereguliuoju, ji mėgsta jaunimo stilių, prisižiūri iš tiktokų ir jutubų, sako, mama, dabar bjaurioji mada, dabar taip reikia. Kiekvieną dieną vis kitas dreskodas. Man patinka, kad jos stilius kūrybiškas. O aš pati mėgstu arba labai moteriškas sukneles, arba vyrišką stilių. Kartais įsisuku į Lino spintą. Mano gyvenimo būdui labiausiai tinka patogūs drabužiai ir treningai.

Viena iš jūsų šeimos veiklų – atidarytas meditacijos centras. Ar tai turi įtakos augančiai Marijai?

Ta veikla atsirado iš mūsų gyvenimo būdo. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Jau kurį laiką mažiau domino viešasis gyvenimas, renginiai, vakarėliai, bendravimas dėl bendravimo. Norisi gyventi sąmoningiau. Bet nesakau, kad mūsų gyvenime nebūna visko: ir pasirėkavimų, ir persivalgymų, ir nemiegojimų. Tik tada labiau reflektuoji, kodėl tai įvyko. Juk rėkti ir pyktis nėra normalu. Normalu jaustis gerai. Ar tai veikia Mariją? Tikriausiai sužinosime jai užaugus. Bet ir dabar pastebiu, jei ji supykusi ar nervinasi, sustoja ir pradeda giliai kvėpuoti – vadinasi, stresą sugeba išvesti lauk.

Ar dažnai nežinote, kaip pasielgti auklėjant vaiką?

Kas antrą dieną! Visą laiką didžiausi porų konfliktai kyla dėl vaikų auklėjimo.  Bandai su vaiku kalbėtis, matai, kad žodžiai iškart neveikia, o rezultato nori čia ir dabar. Bet galvoju, kad kartais tas rezultatas nepasimato tuoj pat. Bam – ir vieną dieną pamatysi, kad tai, ką kalbėjai, buvo išgirsta ir išliko. Todėl yra prasmė kalbėtis. O kad nežinai, kaip auklėti teisingai, – normalu. Atrodo, kitiems sekasi motyvuoti vaikus, mums ne. Bet tikriausiai reikia savo lūkesčius pasilaikyti sau, o vaiką palikti ramybėje, ir viskas bus gerai? Pavyzdžiui, norėčiau, kad savaitgalį abi su Marija leistume darže, bet ji mieliau naršo internete. Vaikai nuvargsta per savaitę nuo daugybės būrelių ir pamokų. Marija lanko „Liepaites“, karatė, gimnastiką,  mokykloje užsirašė į kvadrato būrelį. Esame už tai, kad augančiam vaikui reikia daug judėti, sportuoti, juk vaikai – tarsi vėjas, jie turi siausti. Tada lengviau atlaikyti visokias karantino pasekmes ir paauglystės išbandymus. Augimas – stogą raunanti patirtis, kiek visko vyksta smegenyse! O kartais visai sveika leisti patinginiauti, drybsoti lovoje iki pietų, slampinėti po namus su chalatu.

Turite meditacijų centrą, tad galbūt esate ir vegetarai?

Vegetarais būname dažniausiai savaitgaliais. Ir šiaip mėsos valgome nedaug, bet visiškai jos atsisakę nesame. Aš pati kažkada 5 metus nevalgiau mėsos, bet kadangi tai dariau nemokšiškai, organizmas nusilpo ir teko grįžti prie įprastos mitybos. Man gaminti maistą labai patinka. Esu iš tų senamadiškų moterų, kurios visiems šeimos nariams įdeda pietus, kurių namuose visada būna pagaminto maisto. Labai retai perkame pusgaminių, gaminu šviežią maistą, nes man tas procesas – tarsi meilės išraiška. Jei gyvenčiau viena, galbūt užtektų banano su kava, o šeimai gaminti man smagu. Ir Marija jau pabandė pirmą savo rimtą patiekalą, receptą radusi internete. Ji gamino indišką vištienos troškinį su kalendromis ir raudonuoju padažu. Pasakė: „Mama, nesikišk“. Ir nesikišau, tik paskui nufotografavau patiekalą ir išdidi išsiuntinėjau seneliams ir giminaičiams.

Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko foto

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2022 birželio 29 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− aštuoni = 1

Kitos temos: