Tikriausiai kiekvienas mūsų turime susirašinėjimo grupelių, kuriose apsikeičiame greita informacija ir nuotraukomis. Tai darė ir penkios bičiulės, tiesa, jų susirašinėjimo grupė feisbuke buvo ypatinga – visos draugės gyvena skirtingose pasaulio šalyse.
Šiandien kalbamės su sparčiai populiarėjančios paskyros „Pasaulio mamos“ viena iš įkūrėjų – Sandra.
Net jeigu gyveni Kolumbijos kalnuose
Sandra pasakoja: „Mūsų susirašinėjimo temos buvo labai žemiškos – viena susipyko su vyru, kitos vaikui pradėjo dygti dantis. Smagu buvo iškart pajusti draugių reakciją, apimdavo malonus bendrystės jausmas. Diskusijos kartais nusitęsdavo iki vidurnakčio. Įdomiausia tuose susirašinėjimuose buvo tai, kad viskas skirtinga, – juk gyvename 5 pasaulio šalyse. Susirašinėjimai prasidėdavo nuo klausimų „koks pas jus dabar oras“ ar „kiek pas jus dabar valandų“, o baigdavosi aptariant tos šalies tradicijas ir įdomybes, sprendžiant įvairias problemas.
Vienai mūsų kilo mintis – gal imkime ir iškelkime mūsų susirašinėjimą į instagramą, kad prisijungtų daugiau lietuvių mamų, kurias likimas blaško po pasaulį? Kai persikėlėme į instagramą, mūsų bendruomenė labai greitai pradėjo augti. Prisijungė daugybė moterų, kurios gyvena užsienyje. Ne visos iškart buvo drąsios įsijungti į pokalbius, kai kurios iš pradžių rašė mums asmenines žinutes, arba… parašydavo savo komentarą ir tuoj pat ištrindavo. Mielai bendraudavome su visomis, kurios mums rašė, būdavo net taip, kad su svetimomis moterimis išbendraudavome asmeniškai 2 paras. Tai atskleidė problemą – lietuvės mamos, gyvenančios užsienyje, yra labai izoliuotos, ne visoms pavyksta integruotis į visuomenę, kurioje gyvena. Tad mūsų „Pasaulio mamos“ atlieka ir savotišką misiją – pasirūpinti, kad visos lietuvės mamos, gyvenančios užsienyje, nesijaustų vienišos, turėtų palaikymą. Net jei gyvena Kolumbijos kalnuose, parašiusi į mūsų paskyrą mama gaus atsakymą, nes kuri nors iš mūsų 5 tuo metu nemiegos (sutaps laiko juostos). Daugiau kaip pusė mūsų lankytojų yra iš Lietuvos, kitos gyvena Airijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Amerikoje.
Mūsų, paskyrų kūrėjų, geografija tokia: Norvegija, Anglija, Kolumbija ir Lietuva. Esame pasiskirsčiusios pareigas – viena rašo tekstus, kita koordinuoja ir kuria filmukus instagrame, trečia atsakinga už techninę dalį – sukelia įrašus, juos koreguoja, ketvirta kuria receptus, o penkta rūpinasi sklaida, grotažymėmis, analize – kas mus lanko, kokios temos populiariausios. Visos penkios esame labai skirtingos, kiekviena turime savitą stilių, tai atsispindi mūsų įrašuose ir istorijose.
Vienintelis niuansas yra laiko skirtumas su Agne Kolumbijoje. Jei norime, kad ji dalyvauti pokalbyje tiesioginiame eteryje, tenka prisiderinti prie palankesnio laiko jai.
Visų 5 pasaulio mamų paklausėme:
Įdomiausia, netikėčiausia patirtis, susijusi su motinyste (toje šalyje)?
Kokia jūsų nuomone didžiausia problema, didžiausias minusas jums auginant vaikus ne Lietuvoje?
Sandra iš Norvegijos:
Turiu devynmetę dukrą, vardu Nida Lif. Gyvenu Norvegijoje, Drammeno mieste, kuris yra netoli nuo Oslo. Čia gyvename nuo 2015 metų, o prieš tai gyvenome Kopenhagoje, Danijoje. Skandinavijoje gyvenu jau 17 metų. Į Skandinaviją „pašaukė“ būsimasis vyras, dukros tėvas.
Esu architektė, dirbu miestų planavimo, urbanistikos ir kraštovaizdžio srityje.
Matau labai skirtingą motinystės suvokimą Skandinavijoje ir Lietuvoje. Skandinavijoje motinystė ir tėvystė yra priimama labai paprastai, tai tiesiog gyvenimo etapas ir labai daug iš šio etapo nėra reikalaujama. Gyvenimas rieda toliau sava eiga. Savąją, dar prie krūtinės prisikabinusią dukrytę, nešdavausi į paskaitas, konferencijas, restoranus. Prireikus ir į darbą su manimi keliaudavo. Tačiau verta paminėti kad čia, Skandinavijoje, socialinė sistema yra 100 proc. pasiruošusi palaikyti kuo sklandesnę visų gyvenimo tėkmę.
Didžiausias minusas auginant vaiką ne Lietuvoje – kad neturime močiučių ir tetų palaikymo. Tikrai sunku verstis būnant tik dviese be galimybes išsiųsti vaiko į „kaimą“.
Agnė iš Kolumbijos:
Auginu 2,5 metukų sūnų Aidan Emil. Gyvename Kolumbijos sostinėje Bogotoje. Esame dar čia naujokai, atskridome prieš 9 mėnesius. Kadangi mano vyras negalėjo gyventi Europoje, nusprendėme atsikraustyti į Kolumbiją, kad šeima būtų kartu. Aš pati auginu sūnų, mokausi ispanų kalbos ir prisidedu prie šeimos verslo – agroūkio.
Pastebėjau, kad Kolumbijos vaikai nemėgsta dalintis.
Sunkiausia auginant vaikus svetimoj šalyje – pagalbos nebuvimas. Ieškojau lietuvių bendruomenės čia Kolumbijoje, radau, tačiau ji yra labai maža, neaktyvi, kelios mamos (kurios atsakė į mano žinutę) gyvena labai toli nuo mūsų. O gaila, nes bendravimo man čia labai trūksta.
Sandra, buvusi londonietė:
Abu mūsų vaikai – Liepa (10 m.) ir Timotis (19 mėn.) – gimė Londone, tiesiai priešais žymųjį Big Beną. Beje, sąrėmių skausmo tai nė kiek nesumažino.
Londone gyvenome 20 metų, dabar pirmi metai jau esame Lietuvoje. Mudu su vyru išvykome į Londoną iškart po studijų. Tuo metu gyvenome Šiauliuose, ir jauniems žmonėms šis miestas buvo per ankštas. Labai norėjome pajusti kitokį gyvenimą, kultūras, troškome žmonių gausos, keliavimų, finansinės nepriklausomybės. Esu burnos higienistė. Dirbau keliose odontologinėse klinikose. Viena klinika buvo prabangi, įsikūrusi Chealsea rajone, kur moteris lydi asmens sargybiniai, ateina pasaulinio lygio žvaigždės, klientai iš parlamento arba turtingieji arabai. O kita klinika – viename prasčiausių rajonų, kuriame gyvena vien emigrantai iš trečiųjų šalių. Kurioje klinikoje liksiu dirbti, supratau pirmąją darbo dieną, kai sužinojau, kad mano klientai – šešių asmenų šeima – dalinasi vienu dantų šepetėliu ir tai priima kaip normalų dalyką. Mano pašaukimas – šviesti žmones, tad šiame rajone atidaviau širdį.
Įdomiausias dalykas, nutikęs motinystės periodu, – kai mano Liepa, būdama kūdikis, išmoko mandarinų kalbą. Kai Liepai buvo metukai, užrašiau ją į vietinėje bibliotekoje kelių kinių moterų organizuojamą klubelį. Nieko ypatingo, du kartai per savaitę, kinų kalba dainuojamos dainelės. Kai nuvedžiau pirmą dieną, grupėje buvo vos trys vaikai: vadovių atžalos ir Liepa. Po metų parke prie mūsų priėjo senyva kinė. Ji pakalbino Liepą kinų kalba, o Liepa jai atsakė. Keistas jausmas, kai nesupranti, ką sako tavo vaikas. Supratau, kad dukra tame būrelyje išmoko daugiau nei dainelių. Kinų bendruomenė išaugo į tokią didelę, kad vadovės įkūrė mokyklą, kurioje Liepa ir toliau mokėsi mandarinų kalbos iki 4 metų. Susilaukė daug dėmesio, nes kalbėjo be jokio akcento.
Didžiausias minusas svečioje šalyje – kad šalia nėra šeimos. Mano giminė primena sicilietiškas arba graikiškas šeimas, kuriose net kavos susirenkame išgerti keliolika žmonių. Mes niekada nebūname vieni. To nenusipirksi.
Vaida iš Londono:
Auginu du vaikus – Florence (3,5 m.) ir Valentino (2 m.). Anglijoje gyvenu jau 21 metus. Vaikino šeima emigravo, nenorėjau išsiskirti ir išvykau svetur, nežinodama kur pati iškeliauju. Esu verslininkė. Turiu valymo įmonę. Mano specialybė – architektė, bet šiuo metu motinystė man mieliau nei darbas biure.
Didžiausias minusas gyvenant čia, kad neturiu lietuvių draugų rato, kuris padėtų išlaikyti lietuviškumą ir perteikti mūsų tradicijas bei papročius savo vaikams. Todėl ir „Pasaulio mamų“ idėja gimė trokštant bendrauti su savo senomis ir naujomis draugėmis, įtraukti kitas svetur gyvenančias mamas, kurioms šito irgi trūksta.
Visada žvalgausi ir užkalbinu, kai girdžiu lietuvišką kalbą, mano draugės tai žino, sako – Vaida vėl draugų susiras. Lietuvių kalbos Londone netrūksta, bet ne visada pavyksta užmegzti draugystę ar suderinti laisvalaikį su kitomis lietuvėmis mamomis. Bet kartais ir trumpos vienkartinės draugystės duoda daug malonumo. Mėgstu bendrauti apskritai, galiu valandas plepėti su moterimi, su kuria tuoj išsiskirsime oro uoste, skrisime į skirtingas pasaulio šalis ir daugiau niekada nesusitiksime. Tiesiog džiaugiuosi trumpalaike draugyste.
Kristina ir Anglijos:
Auginu sūnus Noah (7 m.) ir Oscar (4 m.), jau 10 metų gyvename mažam miestely Cricklade (Costwold apskrityje).
Didelių priežasčių emigracijai nebuvo, tiesiog baigusi vidurinę mokyklą išvykau į Angliją, o atvykdama jau žinojau, kad pasiliksiu ir gyvensiu čia.
Šiuo metu dirbu restorane. Taip pat gaminu 100 proc. ekologiškas sojos žvakes (IG @candles_by_kristina)
Turbūt įdomiausia, keisčiausia ir dar iki šiol sunkiai suvokiama – vaikų gydymas Anglijoje. Čia labai sunku išsiprašyti kažkokių išsamesnių tyrimų, tad dažniausiai sveikatą tikrinamės Lietuvoje.
O minusas gyvenant čia, žinoma, artimųjų trūkumas. Ypač vaikams. Pati augau apsupta žmonių. Visi savaitgaliai pas senelius, susibėgimai su pusseserėm ir pusbroliais, tetomis ir dėdėmis. Deja, mano vaikai to nepatiria.
Ypač po vyresnėlio gimimo labai trūko lietuvių draugių. Šiuo metu esu dėkinga socialiniams tinklams, nes čia randu bendraminčių ir draugių. Šiuolaikiniame pasaulyje technologijos tikrai suartina.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
