Animacijos kūrėja Urtė Oettinger gyvena Danijoje. Bet sako, kad iš tiesų jų šeima turi trejus namus – vieni Vilniuje, kiti Århuse (antrame pagal dydį Danijos mieste) o treti, atsiradę per šį karanti
ą, – Toskanos regione, Carraroje. Menininkų šeima taip ir keliauja, pagyvendama čia vienuose, čia kituose namuose, nes toks gyvenimo būdas leidžia suderinti darbus ir vaikų auginimą.
Apie motinystės patirtis svetur kalbamės su Urte.
Urte, kokio amžiaus jūsų vaikučiai, kokie jų vardai?
Mano pirmagimis Liudvikas greitai bus šešerių, o dukrytė Lotte (Lotė) – pusantrų metų. Kai su vyru rinkome vardus, mums buvo svarbu, kad jie gražiai skambėtų ir Lietuvoje, ir Danijoje, ir visam pasaulyje. Pavyzdžiui, mano vardo nė vienas danas teisingai neištaria.
Gal dar būtų įdomu paminėti, kad aš labai ilgai dvejojau dėl antro vaiko. Man būti kūdikėlio mama yra labai sunku, labai slogu. Jaučiuosi neužtikrintai, turiu spėlioti, ko kūdikėliui reikia, kodėl jis verkia, ar aš kalta, ar tik pilvuką skauda. Užtat labai įdomu bendrauti su 3–6 metų vaikais. O vyras labai norėjo dar vieno vaiko, todėl sutarėme, kad, gimus Lotei jis pasiims atostogas, o aš atidėsiu nedegančius darbus ir išvažiuosime pusmečiui į Italiją. Išnuomojome savo mažą butą Danijoj ir išsinuomojome vilą Toskanoje (už tą pačią kainą). Ten sutikome praėjusias Kalėdas, juokavome, kad Lotės pirmas žodis bus „pica“, bet jos pirmas žodis buvo „tėtė“.
Kai tik šių metų pradžioje atlaisvėjo karantinas Italijoje, mes iškeliavome mašina į Siciliją, tuo metu veržėsi Etnos ugnikalnis. Liudvikui tai paliko labai didelį įspūdį. Grįžę į Toskaną įsigijome savo vyno fermą ant kalno su nedideliu sodo nameliu. Šį rudenį išravėjome senas vynuoges ir pasodinome 50 alyvmedžių. Ir dabar, kai tik galime sau leisti atostogauti, sėdame į mašiną ir važiuojame į savo trečiuosius namus – į Carrarą. Taigi todėl dauguma šeimos nuotraukų su itališkais peizažais.
Pati esate animacijos kūrėja. Kiek jūsų namuose žiūrima animacijos? Ar turi šeima mėgstamus kanalus, laidas?
Mes gana griežtai kontroliuojame, ką mūsų vaikai žiūri. Jei užsimano pamatyti kokį prastą (mažai meninės ir intelektinės vertės turintį) serialą, nes draugai žiūri, mes leidžiame pažiūrėti seriją, bet po to parodome tikrai gerą filmą ar serialą ir pakalbame, kuris labiau patiko ir kodėl. Vaikai puikiai skiria kokybišką nuo prasto.
Bet šiaip mes gyvename be televizijos, o filmus žiūrime tik savaitgaliais. Mūsų šeimos mėgstamiausias „Mano kaimynas Totoro“ (My neighbour Totoro), režisierius Hayao Miyazaki, mums patinka ir visi kiti šio režisieriaus filmai. Galime vos truputėlį, nors ir filmo pradžią pažiūrėti, ir vaikai įsikrauna geros energijos, dainuoja, inscenizuoja filmo scenas su savo žaislais. Man toks filmo poveikis vaikams yra magiškas. O ir mes su vyru kaskart žiūrime filmą kartu su vaikais. Aš negaliu atitraukti akių nuo nuostabiai nupieštų fonu ir tokių patrauklių personažų, o ką jau kalbėti apie nepaprastai paprastą istoriją.
Visą gruodį internetu per Danijos televiziją žiūrėjome „Kalėdinį kalendorių“ vaikams. Tai vaidybinis serialas, specialiai sukurtas šiam laikotarpiui, kasdien rodydavo po vieną seriją, kurioje vaizduojama viena personažų diena ir taip artėjama iki Kalėdų. Seriale daug užuominų apie kalėdinius stebuklus, tradicijas, šeimos vertybes ir vaikiškas problemas.
Man patinka nueiti į kiną su Liudvikėliu ir pažiūrėti naujausią animacinį filmą ir gerai praleisti laiką.
Jūsų vyras danas? Kai kalbate apie vaikystės patirtis, kokių įdomių detalių pastebite?
Aš sutikau savo vyrą Johaną animacinių filmų festivalyje Annecy, Prancūzijoje. Po to vis susitikdavome kituose animacijos renginiuose.
Johanas – danas, jis užaugo su „Antuliu Donaldu“ (TV serialu ir komiksais), visais Disnėjaus filmais ir daniška animacija. Jis vaikystėje kelis kartus skrido į Disneilendą Kalifornijoje, o penktadieniais valgydavo picą su kokakola, žiūrėdami „Aladiną“ per kasečių vaizdo grotuvą. Aš neturėjau namie kasečių grotuvo, nei kabelinės televizijos, tai žiūrėdavau „Labanakt vaikučiams“. Man patiko pieštinė sovietų animacija, bet lėlių animacija gąsdino.
Mama pasakojo, kad aš vaikystėje, žiūrėdama trijų serijų filmą apie pingviniuką Lolo, verkiau balsu užsilipusi ant svetainės stalo. Verkiau ir šaukiau, kad ateina brakonieriai, bet neleidau išjungti televizoriaus. Kurį laiką tai buvo mano mėgstamiausias animacinis filmas, ir kaskart jį žiūrėdama verkdavau.
Dabar, gyvendami kartu su Johanu, kiekvienas dirbame prie savo projektų, ir tik pasiklausiam vienas kito nuomonės ar patarimo. Johanas kuria lėlinę animaciją ir šiuo metu kompiuterinį žaidimą, jis mėgsta kolekcionuoti daiktus, konstruoti, lipdyti, fotografuoti, o aš piešiu, tapau, šiuo metu kuriu pieštinės animacijos serialą vaikams. Animacijos meno mokiausi Estijos dailės akademijoje ir dirbau dėstytoja, o Johanas – savamokslis, kuris mokėsi iš kitų kūrėjų darbų. Juk priešingybės traukia.
Su vyru kartu esame sukūrę trumpametražį filmą „Nuopuolis“, nes man buvo įdomu išbandyti lėlinę animaciją.
Ar užėjęs į jūsų namus suprastum, kad čia gyvena du animatoriai?
Nelabai. Mūsų butas – 35 kv. m. labai mažiukas, todėl sienos baltos ir jokių nereikalingų daiktų, tik vaikų žaislai (ant grindų). Gal pažiūrėjus į knygas būtų aišku, kad gyvena filmų kūrėjai, mėgstame kartu su vaikais vartyti knygas apie tai, kaip kuriamas vienas ar kitas filmas.
Užtat visai netoli namų yra mūsų animacijos studija – 250 kv. m., pilna sendaikčių, filmų scenografijų, lėlių, kostiumų, plakatų, senų animacinių žaislų, merchandise (filmą reklamuojančių prekių), net senos velvetinės kino teatro kėdės stovi susitikimų kambary. Kartą užėjęs paštininkas dairėsi aplink ir sakė: „Žiūriu, žiūriu ir niekaip nesuprantu, kuo jūsų firma užsiima“.
Gyvenate Danijoje. Kokių skirtumų, lyginant su Lietuva, pastebite?
Danija nuo Lietuvos nelabai daug skiriasi, tik danai dažniau šypsosi, ypač vyresni. Danijoje labai svarbu mamos ir kūdikio buvimas bendruomenėje. Naujagimių mamos arba tėčiai (kas tėvystės atostogose) kviečiami į savaitinius grupinius susitikimus su panašiu metu gimusių vaikučių tėvais, ten jie dalinasi bendra patirtimi, kalbasi apie vaikiškas prekes, pasakoja bėdas ir šiaip būna kartu. Vaikai guli ant pilvuko, o tėvai plepa. Man buvo labai sunku pasilikti namuose su kūdikiu, kai vyras išeidavo į studiją dirbti. Aš su naujagimiu eidavau į muziejus. Danijoje tikrai yra daug lavinimo galimybių mažiems vaikams, nes vaikų daug, visi mūsų draugai turi po 3–4 vaikus. Pirmas užsiėmimas, į kurį ėjome su Liudviku, buvo plaukimas nuo pusės metų. Vyksta ir kino seansai tėvams su kūdikiais, dainavimo su vaikais užsiėmimai, bet „dangiškiausia“ yra susitikti su draugais, kurie turi panašaus amžiaus vaikų, parke ant žolytės ir valgyti sumuštinius.
Ar filmų žiūrėjimo kultūra Danijoje tokia pat? Perkate spragėsius?
Aš spragėsių neperku, nes labai brangu. Bet taip, danai yra labai dideli vartotojai, tačiau yra skirtingo tipo kino teatrų. Mano mėgstamiausias – senamiestyje, kur spragėsių neparduoda, bet gali išgerti taurę vyno ar kakavos su plakta grietinėle prieš seansą ar po to. O filmus rodo tuos pačius, kaip ir didieji kino teatrų tinklai.
Ar danai augina vaikus kaip nors kitaip nei Lietuvoje? Galbūt kokie įpročiai krito į akis?
Danai augina savo vaikus tarsi mažus suaugusiuosius, jie net neturi mažybinių žodelių, skirtų tik vaikams. Vaikai kalba tais pačiais žodžiais kaip tėvai. Vaikai turi kojas, rankas ir batus, o ne rankytes, kojytes, batukus. Nors mano vaikai moka daug lietuvišku deminutyvų, bet darželyje kalba kaip suaugusieji, tik temos vaikiškos. Dar danai vaikams nieko nepagražina, sako kaip yra, jei vaikas nori sužinoti apie mirtį, tai jam ir pasakoja tiek, kiek vaikas pagal amžių supranta. Aš būdama maža ilgai galvojau, kad mašinų partrenkti gyvūnėliai autostrados šalikelėje miega.
Ir turbūt didžiausias skirtumas, kad parkritus vaikui ant žemės danai sako: „Op ir einam“, o nepuola ant žemės pūsti delniuko. Buvo sunku prie to priprasti, bet man patinka šita praktika.
Ar jūsų požiūris į vaikų auklėjimą su vyru sutampa?
Labai skiriasi. Turime labai skirtingas patirtis iš vaikystės, bet, mano nuomone, vaikams gerai matyti dvi puses. Jeigu dėl ko nors nesutariame, apie tai kalbamės ir randame geriausią sprendimą visiems. Aš atsimenu savo tėvų argumentą: „Nes aš taip pasakiau“, tad stengiuosi niekada taip neatsakyti savo vaikams.
Galbūt jau teko susidurti su daniškais vaikų darželiais?
Taip, abu vaikučiai eina į darželį. Čia jų daugybė. Vien per gatvę nuo mūsų namų yra 3 vienas šalia kito. O jei negali ar nenori savo vaiko leisti į darželį, valstybė tau moka atlyginimą už vaikų auklėjimą namuose. Man patinka, kad darželyje yra daug vyrų pedagogų, beveik trečdalis darbuotojų – vyrai, ir jauni, ir beveik pensininkai. Mūsų darželio grupėje yra 12 vaikų ir 4 suaugusieji (2 pedagogai ir 2 praktikantai). Kas antrą savaitę Liudvikas su kitų grupių vyresniais vaikais eina į miško grupę. Ir dar kas įdomu, Danijoj vaikai nuo 3 metų nebemiega pietų miego. Todėl ilgai miega naktį nuo 19:30 iki 6:30.
Ar jūsų vaikai mėgsta piešti? O skaityti knygutes?
Taip, Liudvikas vis labiau nori piešti, lipdyti, animuoti. Kartoja viską, ką mes darome. Visą spalio mėnesį mes su Liudviku kasdien piešėme po piešinį ir kėlėm į socialinius tinklus. Tai vadinasi Inktober. Jam viskas ėjosi lengvai ir saldžiai, o man prireikdavo ir naktimis pasėdėti, kad baigčiau kūrinį iki galo. Rezultatas čia: https://www.instagram.com/sedekuzukedes/
Knygas mėgsta ir Liudvikas, ir Lotė. Lotė labai atsargi, ji net puslapių neplėšo, o štai Liudviko knygelės visos suklijuotos. Kiekvieną vakarą Liudvikui arba Lotei skaitau lietuvišką knygelę, o vyras skaito Karlsono nuotykius, taip pasikeisdami vienam ar kitam vaikui. Vakar Liudvikui skaičiau „Monstras numeris du“ (autorius Tomas Dirgėla), o užvakar Lotei „Mažas, kaip vabalėlis“ aut. Kotryna Zylė. Mes turime beveik visas Lietuvių autorių knygas vaikams, tuo pasirūpina mano mama.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
