Dainininkė Evelina Sašenko įsitikinusi, kad karantinas į žemę atsiuntė daugiau nei įprastai kūdikių. Sako, kur tik bepasisuksi, – visi laukiasi, gimdo ar jau sūpuoja vaikelius. Jų šeima – ne išimtis. Kalbamės apie Evelinos motinystės patirtis.
Evelina, kokiomis aplinkybėmis sužinojote, kad laukiatės?
Sirgdama kovidu! Nors su vyru per karantiną saugojomės ir nesilankėme žmonių susibūrimuose, kažkur vis tiek sugebėjome pasigauti virusą. Galbūt kokioje parduotuvėje? Gyvename Trakuose, kur parduotuvėlės nė iš tolo neprimena didžiųjų prekybos centrų, be to, ne kasdien į jas ir eidavome. Bet vis tiek susirgome, vyras sirgo lengvai, o aš gana sunkiai. Neturėjau temperatūros, nes mano organizmas niekada nesukelia aukštos temperatūros, tik jaučiau didelį silpnumą, trūko oro, keturias dienas pragulėjau lovoje be jėgų. Niekada gyvenime nesu sirgusi gripu. Pagalvojau: tai va ką reiškia taip sirgti! Po kovido nebuvo mėnesinių, bet nurašiau tai šalutiniam ligos poveikiui. Dėl visa ko nusprendžiau pasidaryti nėštumo testą. Ir voila! Jis buvo teigiamas! Kiti planuoja, o mes nieko neplanavome, mums tiesiog Dievulis atsiuntė vaikelį netikėtai.
Nemeluosiu, buvo šokas, kaip čia viskas dabar bus. Ką tik persirgau kovidu, ar tai negalėjo pakenkti vaisiui? Kuo skubiau užsirašiau pas gydytojus, buvo svarbu gauti genetiko konsultaciją. Tyrimų atsakymai nuramino, kad nėštumas normalus, vaikelis vystosi taip, kaip ir turi būti. Visą nėštumą vaikščiojau pas tą genetikę, kad būtų ramiau. Medikai juk irgi kovido viruso dar iki galo nepažinę, jiems tie atvejai įdomūs, mane stebėjo, tyrė. Kai jokių nerimo ženklų nepasireiškė, pradėjome džiaugtis nėštumu. Šoką pakeitė džiaugsmas. Aš apskritai esu iš tų žmonių, kurie stengiasi į viską žvelgti pozityviai.
Praėjus 3 mėnesiams po gimdymo, aš pasiskiepijau.
Kaip praėjo nėštumas, ar aktyviai gyvenote laukdamasi ?
Dainavau iki penkto mėnesio. Gerai jaučiausi, ilgai nebuvo matyti mano pilvuko, buvau žvali, geros nuotaikos. Vyras Giedrius net sakydavo: „Nežinau, bet tu neatrodai nėščia“… Kiti jo klausdavo, ar žmona naktimis neprašo arbūzo ar kokių kitų valgių. Bet man jokių maisto kaprizų nebuvo.
Nėštumas ne sugadino, o tik pataisė figūrą! Nėštumo metu priaugau tik 8 kilogramus, ir tuos pačius daugiausia per paskutinius porą mėnesių. Gimdžiau liepos pabaigoje, kai Lietuvoje tvyrojo karščiai, paskutinę savaitę buvo sunku, blogai miegojau naktimis. Tik aš greitai pamirštu visus sunkumus. Dabar atrodo, kad nėštumas praėjo nesunkiai.
Aš per nėštumą tiek juokiausi – ir iš savęs, ir iš visko, kikenau ir kikenau – kaip nenormali! Mes su vyru daug laiko praleidome gamtoje. Abiems patinka ramybė, dideli miestai netraukia. Nusipirkome sklypą namo statybai ir vyras sumanė, kad reikia jame pasėti žolę. Jam norėjosi, kad gimus vaikučiui vežimėlis stovėtų jau ne ant plikos žemės, o ant žolytės! Mūsų sklypas didelis, prie ežero, jame yra medžių, vaikelis tikrai turės kur lakstyti ir žaisti. Giedrius dirbdavo, o aš gulinėjau hamake. Kartą pavasarį pradėjo lašnoti, tai vyras man atnešė skėtį, ir supausi hamake su striuke ir skėčiu, kad nesulyčiau. Glostydavau pilvelį, klausydavausi dainų – visiškas relaksas. Hamake praleidau tiek gražių valandėlių, kad gimus vaikeliui paprašiau vyro vėl nuvažiuoti į sklypą, kad galėčiau pasisupti jau nebe su pilvuku, o su vaikeliu. Mūsų vaikas irgi labai geros nuotaikos, tik atsibunda – jau šypsosi. Aš manau, gera nuotaika persidavė nuo manęs nėštumo metu.
Laukiantis gyvenimo būdas labai nepasikeitė. Kadangi fiziškai jaučiausi gerai, mes daug keliavome po Lietuvą, daug vaikščiojome, stengiausi nueiti per dieną po 10 000 žingsnių, kad nepriaugčiau kilogramų. Jaudinausi, ar svoris nepradės smarkiai didėti, aš visą gyvenimą su tuo svoriu kovoju. Nesinorėjo, kad pro duris netilpčiau. Tad nėštumo metu daug vaikščiojau pėsčiomis – ir kartu su vyru, ir viena.
Ar vyras lydėjo į gimdymą?
Gimdymas įvyko taip, kaip buvo suplanuota. Gimus vaikeliui, Giedriaus akys buvo didžiulės – tikriausiai kaip ir visų vyrų. Ir šypsena. Žiūri į vaikelį ir negali patikėti, kaip taip galėjo atsitikti, kad iš dviejų žmonių pilvelyje užaugo toks mažiukas žmogus. Didelis stebuklas! Man vyras pirmus mėnesius labai padėjo, buvo kartu, jis ir maudė, ir sauskelnes pakeitė pirmasis, anksčiau už mane. Ir naktį kėlėsi, sūpavo. Pirmus mėnesius Teodorą labai kankino diegliukai, prasikankinome su tuo pilvuko pūtimu. Ačiū Dievui, kad greitai tai baigėsi. Mes abu su vyru ramūs, nepanikuojame, „greitosios“ dėl diegliukų tikrai nekilo noras kviesti.
Ar pavyko maitinti natūraliai?
Maitinu iki šiol, sekasi puikiai, tik iš pradžių, dar gulint ligoninėje, teko kiek pavargti. Sūnelis nemokėjo tinkamai paimti krūties. Bet vyras buvo taip nusiteikęs išmokyti žįsti, kad apie mišinį ir buteliuką nebuvo nė kalbos. Sakau, jog tai vyro indėlis, kad sūnų maitinu iki šiol. Giedrius kantresnis, jis savo ramumu pasiekė savo. Sūnelis dabar mano kengūriukas. Kur vykstu aš, – važiuoja kartu ir jis, nes palikti nutraukto pieno negaliu – jis nepripažįsta nei buteliukų, nei čiulptukų. Žinoma, kai aš turiu koncertuoti, būtų labai patogu retkarčiais vaikelį palikti su tėčiu ar mano mama, sesėmis, kad tas porą valandų ramiai pabūtų namuose. Bet taip nėra – keliaujame visur būriu kaip čigonai. Juokiuosi, kad esame grupė „Teodoras ir šeima“. Šitas „kolektyvas“ jau pabuvojo Gdanske, kur turėjau dirbti įrašų studijoje, Kaune, Palangoje… Dainuoti pradėjau praėjus dviem savaitėms po gimdymo. Esu mama beprotė, supermamos tikriausiai pasakytų, kad aš išvis ne mama. Bet taip norėjau kuo greičiau sugrįžti į sceną, kurios per karantiną buvau labai pasiilgusi! Man Teodoras leidžia tai daryti, o aš tuo naudojuosi.
Aš greitai atsigavau po gimdymo tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Teodorui reikia dėkoti, kad nereikėjo laikytis jokių dietų, natūraliai maitinant per dieną nukrisdavo po kilogramą. Sakau: „Teodorai, na tu ir stebukladarys“. Per nėštumą priaugau 8, po gimdymo netekau 18 kilogramų. Tokia liekna, kokia esu dabar, buvau tik per savo vestuves.
Kuris išrinkote vaikeliui vardą?
Su vardu buvo kita istorija. Nėštumo metu vis sakydavau: „Giedriukai, turim prisėsti, pagalvoti apie vardą“. O jis: „Pavargau, šiandien ne“. Iki gimdymo vardo taip ir nesugalvojome. Po gimdymo praėjo diena, visi klausinėja, kas gimė, o mes dar vardo neturime. Aš sudariau sąrašiuką, ir vyras iš to sąrašiuko išrinko labiausiai patikusį. Galvojau, gal Emilis, turėjau mintyse ir keletą kitų švelnesnių vardų, o vyras sako: „Mūsų sūnus turi būti Teodoras“. Norėjosi, kad vardas būtų šventas, senovinis, nelabai populiarus. O kai pavadinome, pamatėme, kad ir vienas draugas turi Teodorą, ir kitas. Vyrui sakau: „Klausyk, turėjo būti nepopuliarus vardas, o išėjo atvirkščiai“.
Ar Teodoras pirmasis anūkas seneliams?
Taip, ir vieniems, ir kitiems seneliams jis pirmasis, dėl to visi pametę galvas. Tokia didelė meilė, kad „rauna stogą“ ir mano sesėms. Dažnai atvažiuoja, o jau kurią dieną nepamato, skambina, sako, kad pasiilgo. Esame apipilti dėmesiu, dovanomis, meile. Tiesiog išlepinti. Gal ir gimus antrajam vaikeliui, bus tas pats, bet pirmajam visada atitenka karūna. Sesės mane ir per nėštumą labai saugojo, nuolat pasidomėdavo, kaip jaučiuosi, klausdavo, kaip auga pilvelis. Tik septintą mėnesį pripažino, kad jau tikrai atrodau nėščia, nes iki tol pilvuko labai ir nebuvo matyti.
Šitie metai buvo ypatingi jūsų šeimai…
Jie buvo labai dosnūs visokių patirčių, labai geri metai. Kai kas sako, kad karantinas sustabdė gyvenimą, uždarė visus namuose. Tai tiesa, aš irgi beveik neturėjau galimybės užsiimti savo tiesiogine ir mėgstama veikla – koncertavimu. Bet patyriau kitų dalykų. Net ir džiaugiuosi, kad man nereikėjo plėšytis tarp darbų ir motinystės. Galėjau daugiau pabūti su savimi, šeima, galėjau mėgautis nėštumu. Karantinas ne tik mums, ir draugams atnešė vaikučių, mano geriausia draugė pagimdė beveik tuo pat metu, tik savaitės skirtumu. Pamenu, kaip jai skambinau, norėdama pasakyti naujieną, kad laukiuosi. O ji pirma suskubo: „Žinok, turiu tau tokią naujieną – aš laukiuosi“. Sakau, ir irgi laukiuosi. Mums gimė berniukas, draugės šeimai – mergaitė. Dažnai su ja susiskambiname ir pasitariame. Pavyzdžiui: „Mano vaikas kiša į burną rankytes, o tavo?“ Labai smagu, kai panašaus amžiaus vaikai, nes ir bėdos tos pačios. Ir kaimynė turi mažą vaikutį, ir su ja pasidaliname kasdienybe. Augindama Teodorą, vieniša nesijaučiu, aš gyvenime apskritai niekada tokia nesijaučiau. Bet sakau, kad mamos tai tikrai yra sekta. Pamatai kitą moterį su pilvuku ar vežimėliu – ir visiškai natūraliai užkalbini ar tave užkalbina. Nusišypsai, nes ją supranti kaip niekas kitas.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Annos Jankunes, Studio Smile
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
