Trakuose gyvenanti Jūratė Katkauskaitė-Narbutaitienė – trijų vaikučių mama. Vyriausiajam sūnui Jonui 9-eri, dukrytei Danielai 7-eri, o pagrandukui Dovydui 2 mėnesiai.
Šią fotosesiją šeima rengė, kai mažyliui dar nebuvo nė mėnesio. Gražiausiuose kadruose įamžintos akimirkos, kai mama žindo naujagimį. Devynmetis Jonas suabejojo: „Mama, gal tu šitų nuotraukų niekam nerodyk!“. Natūralu – ankstyvoje paauglystėje vaikams bunda kūno pažinimo gėdos jausmas.
Tačiau suaugusiems žmonėms gėdytis maitinimo krūtimi tikrai nederėtų! Jūratei norėtųsi, kad žindymas mūsų visuomenėje būtų priimamas natūraliai. Net jos magistrinio darbo tema buvo „Natūtralaus kūdikio maitinimo motinos pienu skatinimas“. Visuomenės sveikatos mokslus baigusi moteris siekia, kad tokių mamų, kurios sąmoningai pasirenka nemaitinti savo kūdikio krūtimi, būtų vis mažiau. Kad tos, kurioms reikia profesionalios pagalbos, ją visada gautų iš laktacijos specialistų. O žurnalo skaitytojoms pasakodama savo žindymo istoriją, Jūratė nori pabrėžti – nė vienai mamai žindymo kelionė nevyksta tiesia autostrada. Kad ir kiek vaikų tu turėtum, žindymo keliu keliausi per kalnelius ir nuokalnes, bus posūkių, netikėtų sustojimų, kartais kelias atrodys tikrai slidus, tačiau visus iššūkius įmanoma įveikti ir keliauti toliau.
Pirma kelionės stotelė – Jonas
,,Laukdamasi pirmagimio, skaičiau daug literatūros apie natūralų maitinimą. Buvau pasiruošusi žindyti ir teoriškai, ir psichologiškai, tikėjau, kad man tikrai pavyks, juk moksliniai tyrimai rodo, kad objektyviai negali žindyti tik 2 procentai moterų. Tikrai maniau, kad aš nepateksiu į tų 2 procentų skaičių. Gimus Jonui, šiokių tokių problemų kilo tik pirmą savaitę, kai grįžome iš gimdymo namų. Bet liaudiška priemonė – kopūstų lapų kompresai – padėjo įveikti tuos nesklandumus. Vėliau buvo augimo šuolių, kai atrodydavo, kad pieno neužtenka. Nelengva buvo žindyti, kai Jonui dygo dantys.
Pradėjau lauktis antro vaiko. Skaičiau literatūros apie tai, ar rekomenduojama žindyti nėštumo metu. Įsitikinau, kad sveika moteris tai daryti tikrai gali, net jei pirmais mėnesiais ir vargino pykinimai. Per daug ,,nesireklamuodama“, kad išvengčiau aplinkinių komentarų, kodėl nėščia žindau, Joną žindžiau iki pat Danielos gimimo. Esu dėkinga vyrui už palaikymą ir nuomonių sutapimą žindymo klausimu. Džiaugiuosi tuo, kad jis supranta žindymo svarbą tiek vaikui, tiek mamai. Ir kad moterims artimųjų palaikymo labai reikia, einant šiuo keliu. Aš buvau nusiteikusi žindyti abu vaikus tandemu, bet to neprireikė. Jonas pienuko atsisakė tą pačią dieną, kai į namus atvyko sesutė. Pasakė, kad pienukas dabar sesės, ir nujunkymas įvyko per vieną dieną.
Antra kelionės stotelė – Daniela
Su Daniela jaučiausi dar labiau pasitikinti savimi, nes juk turėjau 2 metų žindymo patirties! Tiesa, pirmomis dienomis po gimdymo irgi prireikė kopūstlapių krūtų karščiui sumažinti. Buvau įsitikinusi, kad tai menka problema, tiesiog toliau tęsiu žindymą, ir tiek. Tačiau po mėnesio žindymo kelias pasirodė uždarytas. Teko sustoti.
Praėjus mėnesiui po Danielos gimimo, susirgau bakterine infekcija. Gal užkratas į organizmą pateko nėštumo metu, gal gimdant. Tačiau mano būklė buvo tokia, kad paprasti antibiotikai jau nebepadėjo, gydytojai skyrė trijų rūšių, leidžiamus. Tik vieni antibiotikai buvo suderinami su žindymu, o kiti du labai agresyvūs. Savaitę laiko du kartu per dieną važiuodavau į ligoninę susilašinti antibiotikų, o kol gulėdavau lovoje, po antklode pientraukiu nusitraukinėdavau pieną. Buvo skaudu, kad savo pienuką turiu pilti lauk, o vaikas tuo metu valgo mišinį. Bet kitos išeities nebuvo. Ta savaitė mano gyvenime tikriausiai buvo pati sunkiausia. Bet kai yra didžiulis noras maitinti vaiką natūraliai, visos kliūtys įveikiamos. Po savaitės liko tik vieneri antibiotikai, kurie leidžiami vartoti žindančioms moterims, todėl atsargiai prie krūties vėl glaudžiau Danielą. Pirmas dienas ji lyg ir nelabai apsidžiaugė, nes iš buteliuko pienas teka lengviau, bet labai greitai viskas vėl grįžo į senas vėžes. Kokia palaima prie krūties glausti kūdikį ir jausti, kaip jis ramiai valgo!
Danielą irgi sėkmingai maitinau iki dvejų metų ir 3 mėnesių. Tie pastarieji 3 mėnesiai buvo skirti palaipsniui atjunkyti, nes, skirtingai nei brolis, ji krūties atsisakė labai nenoriai. Po kiek daugiau nei dvejų metų grįžau į darbą, Daniela pradėjo lankyti darželį. Nesinorėjo, kad adaptacija ir atjunkymas vyktų vienu metu, tad žindydavau darželio rūbinėje, kai ateidavau dukrytės pasiimti. Tik tada mudvi ir Jonas keliaudavome namo. Ilgiausiai liko naktimis žindymas. Manau, Danielai mamos pienas buvo svarbus ne tiek kaip maistas, kiek psichologinis artumas. Atjunkyti pavyko dažnai supant, glaudžiant, myluojant.
Trečia stotelė – Dovydas
Visada svajojau apie didelę šeimą, aš net vaikystėje, žaisdama lėlėmis, jų turėdavau visą būrį. Labai norėjau dar vieno vaikučio, o ir Jonas su Daniela vis prašė broliuko arba sesutės, sakė: „Mama, gimdyk“. Daniela truputį nusiminė, sužinojusi, kad pilve ne sesė, o dar vienas brolis. Tikriausiai visos mergaitės trokšta turėti seserį. Bet Dovydą abu vaikai be galo myli. Jonas yra pasakęs: „Mama, čia guli mano svajonė“. O Daniela kartais mažąjį broliuką pavadina „Mūsų laime“.
Trečio vaikučio žindymą pradėjau su didele, beveik penkerių metų žindymo patirtimi. Tik šįkart į gimdymo namus vežiausi nebe kopūsto lapus, o specialius japoniškus kopūstų pagrindu pagamintus kompresus maitinančioms mamoms. Tai tarsi speciali kaukė krūtims, kurią naudoti paprasta, estetiška ir veiksminga. Viskas buvo gerai, pieno buvo, Dovydas priauginėjo svorio, bet žindymo skausmingumas nepasibaigė pirmomis savaitėmis, kaip turėtų būti. Teko kreiptis į specialistus ir ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Pasirodė, kad Dovydo liežuvio pasaitėlis per trumpas, dėl to žindimo technika kitokia, pats procesas lieka skausmingas man, o jis prisiryja daugiau oro ir skauda pilvuką. Dabar laukiame vizito pas specialistą, kuris patars, ar būtina pakirpti pasaitėlį.
Tikiuosi, kad mano papasakota žindymo istorija paskatins kitas moteris nepalūžti, kai kyla problemų, maitinti ir įveikti iššūkius.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Annos Jankunec, Studio Smile
Susiję straipsniai
