Vilniečiai Božena ir Jaroslavas augina penkis angelėlius ne tik perkeltine prasme – visi vaikai pavadinti angelų ir arkangelų vardais. Vyriausiajam Mykolui devyneri, Rapolui septyneri, Urielei penkeri, Gabrieliui dveji ir mažiausiajam Serafinui – du mėnesiai.
Tikinti šeima sako, jog tie vardai atsirado tarsi ir netyčia, bet lemtingų sutapimų tikrai būta – juk kažkada švento Arkangelo Mykolo parapijoje per jaunimo dienas jiedu ir susipažino.
Skirtinga romantika
Neseniai penktą vaikelį pagimdžiusi Božena juokauja, kad kiekvienu gyvenimo etapu romantikos pakanka, tik ji būna vis kitokia. Štai dabar, po gimdymo praėjus porai mėnesių, tikra romantika atrodo ištrūkti iš namų visai valandai, atsisėsti į automobilį ir duoti interviu telefonu.
Auginant būrį vaikų, kai dviese eiti į pasimatymus yra sudėtinga, romantiškas vakaras gali vykti ir namuose, gražiai padengus vakarienės stalą ir uždegus žvakes. Tiesa, ne kartą, naujagimiui pradėjus verkti, tos žvakės taip ir likdavo neuždegtos, bet kartais tokį romantišką vakarą surengti vis dėlto pavyksta.
O jų su vyru pažinties pradžioje, kai abu buvo dvidešimtmečiai, ta romantika buvo dar kitokia.
Organizuoti renginius mėgstanti Božena rengė Jaunimo dienas, į kurias atvyko kitos parapijos jaunimo choras. Jame giedojo ir Jaroslavas. Pora pradėjo bendraut internetu, nes Božena studijavo Varšuvoje pedagoginės resocializacijos specialybę, Jaroslavas studijavo Lietuvoje, jo profesija – jis dantų technikas.
„Jaroslavo tėvai juokaudavo – jei mato, kad sūnus miega prie įjungto kompiuterio, vadinasi, laukia, kol prisijungs Božena. Telefono žinutės ir pokalbiai internetu puoselėjo mūsų draugystę, todėl tvirtai sakau, kad auginti jausmus per atstumą tikrai įmanoma. Tai net įdomu! Rengdavome vienas kitam staigmenas – kartais nieko nepasakęs Jaroslavas atvažiuodavo į Varšuvą, o kartais aš pati grįždavau, liepdavau savo tėvams paskambinti Jaroslavui, paprašyti, kad kuo skubiau atvyktų pas juos. Sunerimęs, kas čia atsitiko, Jaroslavas atskubėdavo pas mano tėvus, o tada iš kito kambario pasirodydavau ir aš pati,“ – pasakoja Božena.
Romantika karantino metu
Boženos motinystės patirtis unikali ne tik tuo, kad teko gimdyti penkis kartus. Paskutinį vaikutį ji pagimdė karantino sąlygomis, aplink tvyrant Covid 19 viruso grėsmei. Dėl to pirmąkart žmonos gimdyme nedalyvavo vyras. Negana to, likus dienai iki gimdymo, dvimetis Gabrielius susirgo vėjaraupiais, ir Boženai su naujagimiu teko dviem savaitėms saviizoliuotis atskirame bute, kad viruso nepasigautų ką tik gimęs mažylis. Taip saviizoliuojantis praėjo ir Velykos, kurias šeima atšventė ir atskirai, ir kartu – per kompiuterį.
Užtat koks nuostabus sutikimas laukė po tų dviejų savaičių! Broliukai ir sesutė apspito naująjį šeimos narį, visi išsiilgę mamos, ir… išmokę savarankiškai tvarkytis namus, atlikti kasdienybės darbelius.
Visiems ši priverstinė atskirtis padovanojo naujų patirčių.
Božena sako, kad vasarą šeima dažniausiai gyvena sode, vaikai daug laiko gali prabūti gryname ore, taškytis baseine, ant žolės surengti piknikus. O suaugusiesiems romantikos laikas ateina vaikams sumigus, kai gali vakare išeiti į kiemą ir mėgautis vakaro ramybe ar pasikalbėti temomis, kurioms tarp darbų neliko laiko. „Esame sutarę, kad nors kartą per mėnesį turime rasti laiko sutuoktinių pokalbiui, pasidalinti ne tik kasdieniais rūpesčiais, bet ir tuo, ką jaučiame, dėl ko nerimaujame,“ – sako Božena.
Penkis „prisikalbėjo“
Moteris sako, jog tuokdamiesi jie nesvarstė, kiek vaikų augins. Patys su vyru augo standartinėmis laikomose dviejų vaikų šeimose. Kartą paklausta, kiek vaikų norėtų turėti, kai ištekės, Božena pajuokavo, kad penkis. Tada visa tai atrodė linksmas pokštas.
Po vestuvių greitai pradėjo planuoti vaikučius, gimė Mykolas, po metų – Rapolas. Trečiasis vaikutis irgi buvo suplanuotas, šeima labai norėjo mergaitės. Po trečiojo vaiko – Urielės – auginimo Božena grįžo į savo etatinį darbą prie Europos komisijos projektų. Sako ją kiekvieną kartą nustebindavo darbdavio pozicija – kai informuodavo, kad išeina ilgesnių atostogų, sulaukdavo širdingų sveikinimų ir sudarydavo sąlygas, kad į darbą galėtų grįžti kuo anksčiau. Visada pavykdavo suderinti darbą ir motinystę.
Ketvirta gyvybė pasibeldė netikėtai. Ir jai šeima durų neuždarė. O paskui pamatė, kad tos vadinamosios
Dievo dovanėlės – neplanuoti vaikai – tėvams pateikia daugiausia staigmenų, padovanoja džiaugsmo.
Mažylis Gabrielius vos sulaukęs metukų jau dainuodavo daineles, kurias būdavo išgirdęs per vyresniųjų broliukų muzikos pamokas. Jis labai imlus viskam, kuo užsiima broliai ir sesė.
O po to dar viena naujiena, kurią sužinoję vyras ir žmona pradėjo juoktis. Pakeliui penktoji gyvybė! Kol ruošėsi vaikams pasakyti, kad turės dar vieną broliuką arba sesutę, Mykolas pradėjo pasakoti, jog jis tą naktį sapnavęs, kad į šeimą ateis dar vienas broliukas. Liko tą sapną tik patvirtinti.
Ypatingas nėštumas
Penktas nėštumas buvo ypatingas dėl visą pasaulį užvaldžiusios Covid 19 grėsmės. Per televiziją kasdien būdavo pranešama bauginanti statistika apie mirtis, o Božena sako jautusi tokią vidinę ramybę, kaip nė per vieną kitą nėštumą. Širdyje žinojo, kad viskas bus gerai. Paprastai paskutiniais nėštumo mėnesiais moterys ima nerimauti dėl artėjančio gimdymo, tvarkyti namus, sukti lizdą naujai ateisiančiam vaikeliui.
Božena per kitus nėštumus išgyvendavo tą patį, o šįkart – ne. Nors žinojo, kad pirmą kartą teks gimdyti be vyro. „Negalvojau apie tai, kaip čia man seksis vienai, – prisimena Božena. – Į gimdymo namus atvažiuoji gimdyti, todėl svarbiausia susitelkti į šį faktą ir stengtis, kad viskas praeitų kuo sklandžiau.
Nedalyvauti gimdyme galbūt sunkiau buvo vyrui, iki tol mačiusiam visų mūsų vaikų atėjimą į šį pasaulį.
Vyrams svarbu būti aktyviems dalyviams, o ne gauti dovanų jau gimusį vaiką. Tai galiu palyginti su savo pačios patirtimi, nes pirmąjį vaikutį pagimdžiau per cezario pjūvį ir „gavau dovanų“. Atsibundi po narkozės ir matai, kad šalia guli jau gimęs vaikas. Visai kitas jausmas, kai vaikelis gimsta natūraliai, kai tu praeini tą skausmo ruožą ir pats sutinki gyvybę. Mes linkę iš kiekvienos situacijos paimti tai, kas geriausia. Nors šįkart vyras neturėjo galimybės dalyvauti gimdyme, bet turėjo galimybę pabūti su vaikais dvi savaites – dieną ir naktį. Iki tol vienam nebuvo tekę rūpintis ir namais, ir vaikais taip ilgai. Mes, moterys, kartais per daug save apkrauname atsakomybėmis, neduodamos galimybės pasireikšti vyrams.
Bet jie gali ir nori padėti. Kartu viską daryti smagiau. Taigi per karantiną visi išmokome kažko naujo“.
Motinystės fiziologija
Tik moterys gali suprasti, ką reiškia penkis kartus būti nėščiai ir penkis kartus gimdyti. Božena sako, kad visi jos nėštumai buvo lengvi, nėštumo pabaigoje net tekdavo pristabdyti tempą, kad negrėstų priešlaikiniai gimdymai.
„Aš nėštumo nesureikšminu, nėštumas nėra liga, tiesiog reikia klausyti organizmo, jei jis pavargęs, – ilsėtis ir gyventi toliau,“ – sako Božena. Ir juokauja, kad prie gimdymų galima priprasti. Visoms moterims ji rekomenduotų, jei tik įmanoma, gimdyti natūraliai, nes po natūralaus gimdymo jėgos grįžta nepalyginamai greičiau.
Laikui bėgant atėjo supratimas, jog pogimdyviniu laikotarpiu svarbu nepersistengti, tausoti save, daryti tik tuos darbus, kurie tikrai būtini. Nespėjo išlyginti drabužėlių? Nieko tokio. Nepavyksta pagaminti šviežio maisto – galima ištraukti iš šaldiklio ir išvirti naminių koldūnų, kurių Božena mėgsta prisigaminti iš anksto. Galbūt kita diena bus lengvesnė, ir pietums paruošti ji turės laiko? Kartais duoda pasireikšti ir kitiems šeimos nariams, vyresnieji vaikai pasisiūlo pagaminti pusryčius, tetos ar seneliai mielai pasisiūlo paruošti kokių nors patiekalų. Augindama pirmuosius vaikus, Božena nedrįsdavo prašyti pagalbos, atrodė, kad turi būti stipri moteris ir viską daryti pati.
Pareigomis dalinasi ir su vyru. Jis superka maisto produktus, užsiima su vaikais, kol Božena rūpinasi pačiu mažiausiuoju. Kartais vakare vyras perima visus berniukus, kad žmona galėtų pabūti tik su Uriele.
Tie merginų vakarėliai labai įkrauna energijos, nes mamos ir dukros santykiai – ypatingi. Namuose, kuriuose pilna lankų, strėlių, kamuolių, dominuojanti vyriška energija užleidžia vietą visai kitokioms vibracijoms.
Kas labiausiai teikia džiaugsmo?
Į šį klausimą Božena atsako paprastai: „Pavyzdžiui, aš sėdžiu virtuvėje ir girdžiu kikenimą. Tada suprantu, kad broliams ir sesei yra linksma, kaip gerai jie leidžia laiką. Kartą nuvažiavome pas senelius ir jie sugalvojo mums, suaugusiesiems, surengti koncertą – pakvietė į viršų, davė bilietus, vyko tikras koncertas, paskui vedėjas kvietė publiką į improvizuotą kavinę pasivaišinti arbata su šokoladu. Džiugina vaikų išradingumas. Džiugina akimirkos, praleistos drauge. Labai patinka išvažiuoti į kelionę, kad ir netolimą. Kol turėjome vieną vaiką, nesiryžome kur nors toliau važiuoti. Bet su trim pametinukais pirmą kartą išvažiavome į Lenkiją – į kalnus, trims savaitėms, kartu aplankėme visus pažįstamus. Ir nebuvo sunku. Po to supratome, kad nėra nieko neįmanomo. Su penkiamečiu, trimečiu ir metinuku patyrėme nuostabų kelionės nuotykį. O kai gimė Gabrielius, išvykome į šeimų stovyklą, aplankėme Varšuvą, Krokuvą. Su visais penkiais planavome vasarą vykti į artimųjų vestuves, irgi Lenkijoje. Kol kūdikis maitinamas tik mamos pienu, jokių problemų – virtuvė nuolat su savimi. Tik karantinas sugriovė mūsų planus.
Bet ir ant karantino labai pykti negali – niekada tiek daug laiko negalėdavome praleisti namuose visi kartu, tokių ilgų bendrų atostogų nesame turėję. Mums buvo dėkingas metas dar daugiau laiko pabūti šeimoje, pažinti savo vaikus. Juk įprastam gyvenime nuveži į mokyklą, pasiimi, greit pavalgai, padarai namų darbus, tada – būreliai“, – sako Božena.
Muzika, užpildanti namus
Tėvai įsitikinę, kad kiekvienas vaikas privalo lankyti bent du būrelius – vieną kūnui, kitą sielai. Trys vyresnieji vaikai lanko privačią S. Suzuki muzikos mokyklą ir mokosi groti pianinu arba smuiku. Muzika lavina ne tik jautrumą grožiui, bet ir aktyvina smegenų veiklą, nes grojant dirba abu smegenų pusrutuliai. Lankant Suzuki mokyklą, į mokymosi procesą įtraukiami ir tėvai, kurie irgi turi išmokti groti kokiu nors instrumentu. Muzikuoti mėgsta ir Božena, ir Jaroslavas, abu kadaise giedoję bažnyčios choruose.
Renkantis sporto būrelius, vaikai galėjo nuspręsti, kas jiems labiausiai patinka. Vyresnieji berniukai lanko sportinę gimnastiką, o Urielė gimnastikai dar per jauna. Savo mėgstamą sporto šaką ji pasirinks artimiausiais metais.
„Jei vaiką supo garsai dar mamos pilve, ir gimęs jis labai anksti pradeda reaguoti į muziką, niūniuoti melodijas. Muzika nuramina, o kartu ir ugdo labai reikalingas charakterio savybes – kantrybę, darbštumą. Kaip ir sportas,“ – įsitikinusi Božena.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
