Kaip jaučiasi mama, kai pilve auga: du, trys ar net keturi?

Ingos Deksnės nuotr.

Daugiavaisiai nėštumai jau nieko nebestebina. Išgyvenusių penketukų ir šešetukų turime į valias, apie juos įsivedę į Google paieškos sistemą pavargsite skaityti.

Pasaulio rekordai. Kol kas rekordu laikomas 2009 m. Los Andžele gimęs aštuonetukas, kurio susilaukė vieniša mama Nadya Suleman (neslėpė, kad vaikučiai pradėti dirbtinio apvaisinimo būdu).

Sveikas užaugo ir dvidešimtmetį atšventė 1997 metais lapkričio 19 dieną JAV gimęs McCaughey šeimos septynetukas.

Lietuvos rekordai. Galime didžiuotis 5 ketvertukais: 1969 m. Šilutėje gimė Čeponių ketvertukas, 1998 m. Vilniuje – Latukų ketvertukas, 2001 m. – Gancevskių ketvertukas, 2013 m. dar vienas ketvertukas gimė Kaune (šeima panoro likti nežinoma), 2015 m. rugsėjo 8 d. tauragiškė Lina Strangienė Kauno klinikose pagimdė keturias mergaites.

Statistika. Daugiavaisiai nėštumai sudaro 0,7–1,6 proc. visų gimdymų. Apie 95 procentus visų daugiavaisių nėštumų yra dvynukų.

Tikslios statistikos, kas kiek gimdymų pasitaiko daugiavaisių, nėra, nes skaičiai kur kas skiriasi įvairiose šalyse. Tose šalyse, kur plačiau naudojama kiaušidžių stimuliacija ir dirbtinis apvaisinimas, daugiavaisių nėštumų nepaliaujamai daugėja. Štai JAV nuo 1980 iki 2009 m. dvynių gimstamumas padidėjo 76 proc. (nuo 18,9 iki 33,3 dvynių tūkstančiui gimimų).

Daugiausiai dvynių (90–100 dvynių iš 1000 gimusių vaikų arba vienas gimdymas iš 45–50) gimsta Jorubos tautoje (Dabartinė Nigerijos teritorija). Manoma, kad tai susiję su jų vartojama augalų rūšimi, turinčia fitoestrogenų, kurie gali stimuliuoti kiaušides.

Apibendrinant manoma, kad dvynukai pasitaiko vienąkart iš 80, trynukai – vienąkart iš 6400, o ketvertukas – vienąkart iš 512000 gimdymų.

Vieni panašūs, kiti ne. Keli vaisiai gali būti kilę iš vieno kiaušinėlio (tada jie bus identiški), kai viena kiaušialąstė apvaisinama spermatozoido. Apvaisintas kiaušinėlis skyla į du ar daugiau embrionų. Mokslininkai mano, kad taip nutinka tik dėl atsitiktinumo. Tai nėra susiję su moters amžiumi, rase ar šeimos istorija.

Jei moters gimdoje augantys vaisiai identiški, jie visi bus vienos lyties, turės tą pačią kraujo grupę, tokį patį kūno sudėjimą. Vis dėlto jų išvaizda šiek tiek skirsis, pirštų antspaudai bus skirtingi.

Vaisiai gali būti kilę ir iš skirtingų kiaušinėlių (tuomet jie bus panašūs kaip įprastai panašių bruožų turintys broliai ir seserys). Taip atsitinka, kai du ar daugiau kiaušinėlių apvaisinami kelių spermatozoidų.

Paveldėjimas ar atsitiktinumas? Tikslios daugiavaisio nėštumo priežastys nėra žinomos. Jo tikimybė didėja, jei moteris apvaisinama dirbtiniu būdu, jei ji vartoja ovuliaciją stimuliuojančius vaistus, kurie skatina vienu metu susidaryti ne vieną (kaip įprasta), o kelis kiaušinėlius.

Yra ir kitų teorijų, pavyzdžiui, kuo daugiau kartų moteris buvo nėščia, tuo labiau didėja tikimybė, kad kitas nėštumas bus daugiavaisis. Didesnė daugiavaisio nėštumo tikimybė vyresnėms moterims dėl hormonų pokyčių organizme.

Iššūkis organizmui. Daugiavaisio nėštumo metu moters organizmui tenka didesnis krūvis, daugeliui prisideda įvairių nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Moterys dažniausiai neišnešioja iki gimdymo termino. Nors daugiavaisiai nėštumai alina moters organizmą, gamta galop atsidėkoja. Įrodyta, kad moterys, susilaukusios dvynukų, gyvena ilgiau.

Įdomiausia – reali patirtis, todėl pamirškime skaičius ir pakalbinkime kelias šeimas, praktiškai patyrusias daugiavaisio nėštumo iššūkius.

KĄ REIŠKIA LAUKTIS DVYNUKŲ

Auros Šimkienės nuotraukoje Songailų šeima

Pasakoja kaunietė Gintarė Songailė, krepšininko Dariaus Songailos žmona, dvynukų Jorio ir Herkaus (gimė 2015 metų vasario 18) ir Vėjo mama:

Kad laukiuosi dvynukų, sužinojau per patį pirmą vizitą pas gydytoją, apie 5–6 savaitę. Nėštumas buvo planuotas, tad teigiamas nėštumo testo rezultatas labai nudžiugino, norėjau, kad gydytojai tik patvirtintų, ar viskas gerai.

Kadangi giminėje yra ne viena dvynių pora, manęs tai labai nenustebino. Esu girdėjusi, kad kai kuriuos ištinka šokas, o aš sureagavau ramiai ir linksmai: „O, tikrai?“

Kad laukiamės berniukų, sužinojome gana anksti. Tiesa, vienas dar kurį laiką slėpėsi, bet neilgai. Penktą mėnesį darėme tokią žaismingą fotosesiją, kuria visiems pranešėme, kad laukiame berniukų. Mes abu labai džiaugiamės tuo, nes Darius iš pirmos santuokos turi dukrą, o aš irgi labai norėjau sūnaus, tad gavome abu po sūnų.

Mano nėštumas su dvynukais buvo labai lengvas, išnešiojau 40 savaičių, o likus 4 dienoms iki gimdymo vyro gimtadienį švenčiau avėdama aukštakulnius. Gulimojo režimo man neprireikė, ir mane prižiūrėjęs gydytojas buvo nusistatęs prieš gulėjimą. Sveika nėščia moteris turi gyventi aktyviai, kaip visada. Nebuvo jokių priežasčių, kodėl būčiau turėjusi gulėti. Vienintelis nėštumo nepatogumas buvo tai, kad daug vėmiau, bet lygiai tas pat atsitiko ir antrojo nėštumo metu, kai laukiausi tik vieno vaiko. Taigi dvyniai, matyt, čia nė prie ko.

Vienintelis skirtumas, ką reiškia lauktis vieno ir dviejų vaikelių, yra pilvuko dydis. Nešiodama vieną vaiką iki 6 mėnesio atrodžiau liekna, ne visi ir suprasdavo, kad laukiuosi. O su dvyniais priaugau beveik 10 kilogramų daugiau. Vaikai gimė kaip du išnešioti naujagimiai – vienas beveik 3 kilogramų, kitas 3,2 kg. Pamenu, 7 mėnesį sutikau pažįstamus, ir jie manė, kad aš nešioju paskutines dienas. Labai nustebo išgirdę, kad iki gimdymo dar du mėnesiai. Nes apie dvynukus viešai nesakėme, tai žinojo tik artimiausi mūsų žmonės. Esu aukšta, atrodžiau tarsi ant kojų vaikščiojantis pilvas.

Nėštumo metu jokių dietų nesilaikiau, valgiau, ką norėjau, gydytojas rekomendavo valgyti dar daugiu raudonos mėsos, nors aš jos ir taip daug valgiau.

Esu girdėjusi, kad nėštumo pabaigoje moterims gydytojai liepia skaičiuoti vaisiaus judesius. Aš neskaičiavau, nors jausdavau, kada kuris juda. Vienas buvo beprotiškai aktyvus, vis spardydavo kojytėmis, ypač prieš miegą. Kitas daugiau miegodavo, sujudėdavo tik retkarčiais. Paskutiniais mėnesiais net aplinkiniai matydavo pro marškinėlius, kaip ten dvyniai „žaidžia futbolą“. Nesu iš tų stresuojančių mamų, kurios, nesulaukusios judesiuko, jau važiuoja pas gydytoją. Lentelių apie judesius nepildžiau, tiesiog jaučiau – gyvi, juda, spira.

Nuo pat nėštumo pradžios labai norėjau gimdyti natūraliai. Dvynukus pagimdyti yra normalu, tai joks stebuklas. Bet likus savaitei iki gimdymo mano mažesnysis sugebėjo pilvelyje apsiversti ir „atsisėsti“.

Neįsivaizduoju, kaip jam ten užteko vietos tokiems triukams, bet faktas lieka faktu. Tada gydytojai neleido nė galvoti apie natūralų gimdymą, buvo suplanuotas cezaris. Gydytojas pasakė: „Gintare, kad ir kaip tu norėtum, bet natūraliai gimdysi kitą kartą. Dabar teks operuoti“.

Patys galėjome pasirinkti vaikų gimimo dieną. Dariaus gimimo diena yra vasario 14, tad nusprendėme, kad tarp tėčio ir sūnų gimtadienių turėtų praeiti kelios dienos, kad spėčiau suorganizuoti atskirus gimtadienius.  Gimimo diena pasirinkome vasario 18-ąją.

Po dvynukų gimimo praėjus 5 mėnesiams, buvome suplanavę atšvęsti vestuves. Aš turėjau puikią motyvaciją kuo greičiau sulieknėti. Truputėlį forsavau, laikiausi tam tikros dietos, sportavau. Mitybos planą buvo sudariusi trenerė, tikrai nebadavau, valgiau net daugiau kartų per dieną, negu dabar, tik nedidelėmis porcijomis. Jau po 4 mėnesių atrodžiau taip pat, kaip ir prieš gimdymą. Manau, jei nebūčiau nieko dariusi, būčiau sugrįžusi į įprastas formas per dvigubai  ilgesnį laiką. Po antrojo nėštumo nedariau nieko, ir kūnas atsistatė pats, bet ne per 4 mėnesius. Galiu padėkoti tik genams, nes ir mama, pagimdžiusi 3 vaikus, yra liekna tarsi mergaitė.

Aš nepajutau jokio skirtumo, kai laukiausi dvynukų ir kai vieno vaiko. Skirtumas atsiranda jau gimus vaikams, kai neužtenka rankų abiems kartu pasūpuoti, panešioti. Būdavo, pradeda vienas verkti, paimi ant rankų, tada pravirksta kitas… Tokiomis akimirkomis gaila, kad vienas jų lieka nuskriaustas. Bet labai smagu, kad jie visada šalia turi draugą, kartu žaidžia, jiems labai linksma. Čia pats didžiausias dvynukų auginimo pliusas.

Ingos Deksnės nuotr.

TRYNUKAI – GERIAU NEI AUKSO PUODAS

Pasakoja vilnietė Alina Liučvaitienė, su vyru Deivydu auginantys Marką, Matą ir Miglę. Trynukai gimė 2015 m. birželio 3 dieną.

Nėštumas buvo gana lengvas, dirbau iki pat gimdymo atostogų dienos. Neturėjau ypatingų norų, neturėjau ir didelių skundų gydytojams, tik pilvas augo, atrodo, ne dienomis, o valandomis. 25 savaitę jau atrodžiau kaip turėsianti netrukus gimdyti. Gulėti ligoninėje teko vieną kartą dėl ankstyvos nėščiųjų cholestazės, o antras atsigulimas į ligoninę subrandinti plaučiukus baigėsi gimdymu. Nėštumas truko lygiai 7 mėnesius, o nėštumo metu priaugau tik 14 kilogramų.

Kokios lyties gims vaikučiai, sužinojome 12 savaitę, per apsilankymą pas genetikę. Ji nedrąsiai spėjo, kad bus du berniukai, o dėl trečiojo lyties abejojo. Kad turėsime mergaitę, patvirtino tik nėštumo pabaigoje.

Tai, kad laukiamės trynukų, garsiai neskelbėme, pasisakėme tik artimiems giminaičiams, keliems draugams ir darbdaviams. Gydytojai nuolat gąsdino, kad nėštumas su trynukais yra rizikingas, tad nenorėjome garsiai ir daug džiūgauti.

Mažyliai gimė apie 1,4 kg, 1,8 kg ir 2 kg, tad teko mėnesį pagulėti Santariškių ligoninės Neišnešiotų naujagimių skyriuje, kol vaikai sustiprės, priaugs svorio ir mokės savarankiškai valgyti. Iš ligoninės išėjome, kai abu berniukai svėrė apie 2 kg, o mergaitė – apie 2,5 kg.

Dienomis trynukais kūdikiais rūpinausi viena, o vakarais ir savaitgaliais padėdavo vyras. Retkarčiais atvažiuodavo ir seneliai pasidžiaugti anūkais. Pirmosios dienos namuose turbūt buvo baisiausios, o toliau viskas tik lengviau.

Nuo pat pirmųjų dienų vadovavomės knygos „Sveiko kūdikio dienotvarkė“ patarimais, vaikams įvedėme dienotvarkę, kurios gana griežtai laikėmės.

Sauskelnių reikėdavo mažiausiai 15 per dieną. 800 gramų pieno mišinio skardinės užtekdavo dviems dienoms.

Dienos lėkdavo neįtikėtinai greitai, atrodo, tik spėjai pamaitinti, žiūrėk – jau pietų miego metas, paskui vėl maitinimas, žaidimai, ir jau ateina vakaras.

Net ir praėjus 2,5 metų, mes vis dar neatsispiriame ir viešumoje rengiame vaikus vienodai. Dauguma drabužių yra universalūs, puikiai tinka tiek berniukams, tiek mergaitėms, o ir iš aplinkinių sulaukiame daug susižavėjimo žvilgsnių ir klausimų. Dažnai vaikai, o ypač abu berniukai, patys reikalauja būti rengiami tokiais pat drabužiais. Iš pradžių darželyje kildavo problemų atskirti berniukus, tad vaikams „priskyrėme“ spalvas, Markui žalią, Matui mėlyną, o Miglei raudoną. Naktimis visuomet miega su vienodomis pižamomis, išmargintomis mėgstamų animacinių filmukų personažais.

Vaikų charakteriai skirtingi. Berniukai nors ir labai daug laiko leidžia kartu, bet į įvairiomis situacijomis elgiasi gana skirtingai. Markas, nors yra mažiausias, visko siekia jėga, neturi baimės jausmo, supykęs demonstratyviai nusisuka ir sako „Ne“. Jis jau visai mažiukas buvo tas, kuris pirmas pralaužė apsauginę tvorelę (skiriančią virtuvę ir valgomąjį), o dabar yra tas, kuris pirmas užlipa karstynėmis. Tuo tarpu Matas – daug švelnesnis, visuomet elgiasi atsargiai, mandagiai, kartais kuklinasi viešumoje, padeda tėvams, ypač gaminti maistą. Jis labai mėgsta apsikabinti, duoti bučkius, net ir pirmą kartą matomiems žmonėms. Miglė – lyg katinas, kuris vaikšto vienas ir ten, kur nori. Retai kada Miglę pamatysi darant kažką negero, neatsargiai lipant ar išdykaujant, daužant, laužant.

Ingos Deksnės nuotr.

Pargriuvę, užsigavę vienas kitam padeda atsikelti, o jei kuris kaprizingai verkia ant žemės dėl kažkokios negautos naudos, tai kitas prigula šalia ir padeda iškęsti tą „didelį“ skausmą, kartais glostydamas galvą. Šiuo metu pradeda vis daugiau pavydėti vienas kitam. Paprastai vienu metu visiems prisireikia vieno ir to paties žaislo, o dalintis dar nemoka, tad tėveliams vis tenka įsikišti į jų tarpusavio santykius, kol viskas nesibaigia dar didesnėmis ašaromis. Paprastai dėmesį nukreipti labai padeda dėlionės, kurių jau turime nemažai, piešimas ar lipdukų klijavimas.

Jeigu neserga, vaikai darbo dienomis eina į darželį, o vakarais dažniausiai leidžiame laiką kartu. Vieną vakarą per savaitę tėtis su vaikais išleidžią mamą pailsėti nuo rūpesčių, o mama kitomis dienomis leidžia tėveliui kiek ilgiau užtrukti darbe. Romantiški vakarai paprastai apsiriboja namais, nes vis dar gyvename pagal dienotvarkę, 21 val. vaikai turi būti lovose. Vaikai žino namų taisykles, tad, kiek pačiauškėję tarpusavyje, patys suminga, o tėveliai gali ramiai pasižiūrėti filmą.

Kas gali būti smagiau, nei trys vienodo amžiaus pipirai, siaučiantys namuose? Daugiavaikiais būti smagu, tik reikia susitaikyti, kad kai kurių dalykų visai šeimai šiuo metu be kitų pagalbos neišeina padaryti, nes pritrūksta rankų ir prižiūrinčių akių. Tačiau augame, mokomės, ir smagias akimirkas keičia dar smagesnės. Niekada, net jei ir turėtume galimybę, į nieką nekeistume tokios patirties.

NĖŠTUMAS, LAUKIANTIS KETURIŲ

Gretos Medelienės nuotr.

Pasakoja Lina Strangienė, garsiojo Tauragės ketvertuko – Lukos, Lėjos, Luknės ir Milenos – mama. Ketvertukas gimė 2015 metų rugsėjo 8 dieną. Lina augina ir du vyresnius sūnus – Luką ir Dovydą.

Kai 5 savaičių nuėjau pas ginekologę pasitikrinti, ar tikrai nėštumo testas nemeluoja, gydytoja pradėjo juoktis: ne vienas, o trys! Aišku, žinia buvo atimanti žadą, bet labai neišsigandau. Trys, tai trys. Šoko nepatyriau, net apsidžiaugiau.

Po poros savaičių dar kartą teko apsilankyti pas ginekologę išsamesniems tyrimams. Man vis dėlto jau buvo 39 metai, jau priklausiau rizikos grupei, ir norėjau sužinoti, ar viskas gerai.

Privačiame kabinete gydytoja labai įdėmiai apžiūrinėjo ultragarso nuotrauką. O paskui pradėjo ne juoktis, o kvatoti. Šluostėsi ašaras, o aš žiūrėjau nieko nesuprasdama. Tada gydytoja pasakė, kad mato ir ketvirtą. Man tas ketvirtas nieko nebepakeitė. Išeidama pajuokavau, kad kai atvažiuosiu kitą kartą, ras ir penktą.

Iš karto gavau siuntimą į Kauną. Supratau, kad mano nėštumas bus sudėtingas, kas 3 savaites turėdavau pasirodyti Kauno klinikų gydytojams. Mane apsiėmė globoti docentas Vladas Gintautas. Iki 21 savaitės visos keturios augo vienodai, o paskui viena pradėjo atsilikti.

Kai atsirado komplikacijų, mane tirdavo labai išsamiai. Tuo metu sužinojau ir būsimų vaikelių lytį. Trys augo vienoje placentoje, tad visos trys ir turėjo būti mergaitės. O ketvirto vaikelio lyties gydytojai nesakė iki pat galo. Jie tikriausiai matė, bet juokavo: nesakysim, kas tas ketvirtas, tegul būna staigmena. Džiaugiausi, kad mergytės, nes du sūnus jau auginau. Dėkojau Dievui, kad tiek daug tų mergyčių.

Kai Lukutė nustojo augti, kilo grėsmė ir mano, ir mergaičių gyvybei. Jei ji būtų žuvusi, tikriausiai būtų neišgyvenusios ir sesutės.

Svoris augo ne dienomis, o valandomis. Mane ne taip dažnai sverdavo, bet pati jausdavau, kaip po kiekvienos nakties pabundu vis storesnė. Dabar žiūriu į nėštumo nuotraukas ir galvoju, kaip aš išvis paėjau. Visi, kurie mane sutikdavo gatvėje, klausdavo, ar ne dvynius nešioju, kad toks didelis pilvas. Sakydavau, kad ne, tiesiog daug valgau. Iki paskutinių dienų nenorėjau pasiskelbti, kad laukiuosi ketvertuko, norėjau ramiai ir tyliai išnešioti. Mane paskutinį kartą svėrė 5 mėnesių, vėliau svorio nebefiksavo. Jau tada buvau priaugusi daugiau kaip 30 kilogramų ir svėriau 106 kilogramus.

Docentas sakė, jei išnešiosiu iki 28 savaičių, bus puiku. Bet atėjo tos 28 savaitės, tyrimus padarėme, jie geri, mergaitės auga. Tada jau paguldė į klinikas stebėjimui iki planuotos cezario operacijos. Svarbiausia buvo sekti Lukutės kraujotaką. Nusiteikiau tas paskutines dienas praleisti ligoninėje. Buvo liepta gulėti, bet neiškęsdavau, vis pavaikščiodavau po ligoninės teritoriją ir kiemą. Gulėjau 3 aukšte, nulipdavau į parkelį. Iš esmės jaučiausi gerai, tik buvo labai sunku vartyti lovoje, skaudėdavo iki klykimo. Kai į palatą paguldydavo naują pacientę, įspėdavau: „Merginos, jei aš naktį suklyksiu, neišsigąskit. Kai verčiuosi, man labai skauda.“ Man atrodė, kad net pagimdžius tas skausmas ir tempimas kirkšnyse niekada nepraeis. Nuo svorio ir didelės įtampos trūko ir pilvo raumuo. Toks jausmas, lyg koks siūlas viduje būtų nutrūkęs.

Gretos Medelienės nuotr.

Mane kiekvieną dieną apžiūrėdavo gydytojai, liepė skaičiuoti ir žymėti vaisių judesius. Bet ką ten suskaičiuosi, kai nežinai, kieko ta rankytė ar kojytė. Žinojau, kad atskirai dešinėje gyvena Milena, visada jausdavau guziuką, ypač tada, kai įremdavo kojytes. Lėja augo pačioje apačioje, ji labiausiai spardydavosi, o Luknės su Lukute neskirdavau, kada kuri spiria. Kai gydytojai darydavo tyrimą ultragarsu, sakydavo: „Kaip čia sužiūrėti, kai toks rankų ir kojų miškas“.

Ligoninėje išbuvau tris savaites. Labai laukdavau, kada sesuo atveš aplankyti mano sūnelius. Labai jų ilgėjausi. Išeidavau ir į miestą, netoli klinikų. Buvau atradusi pyragų parduotuvę, grįždavau į palatą su pyragėliais ir ledais. Tos trys savaitės praėjo greitai, nors, kad ir kaip būtų keista, su kitomis moterimis nenorėjau bendrauti. Paprastai tai man nebūdinga, esu labai draugiška ir kalbi. Bet tuo metu dėl laukiančios nežinios norėjau būti tyloje, tik su savimi. Vienintelė draugė, kurią susiradau per tas savaites, buvo jauna moteris iš Tauragės. Ji vis užeidavo į mano palatą, pamažu susidraugavome. Vėliau jau Tauragėje atvažiuodavome viena pas kitą su vaikais, iki šiol esame geros draugės.

Atėjo 32 savaitės, mergaičių tyrimai buvo geri, bet mano kraujas pradėjo silpti. Gydytojai sakė, kad ir taip man buvo rizika nukraujuoti gimdymo metu, o pamatę kraujo tyrimus, nutarė nebelaukti. Leido pasirinkti dieną  – rugsėjo 8 ar 9. Man jokio skirtumo, pasirinkau 9. Bet paskui jie nutarė perkelti į rugsėjo 8, ir tai yra mano dukrų gimimo diena.

Gimdymo nebijojau iki to momento, kol mane nuvedė į operacinę ir apvilko specialiais marškiniais. Pasodino ant lovos leisti nejautros, tada jau pradėjo širdis daužytis.

Esant tokiai ekstremaliai situacijai, gimdymas praėjo labai gerai. Keturias išimti per tokį trumpą laiką…

Nors tarp dukrų gimimo užfiksuotas minutės skirtumas, jas gydytojai ištraukė dar greičiau, per sekundes. Gimdymo metu dirbo visa brigada: 8 medicinos seserys ir du operavę gydytojai, du anesteziologai, dar keletas asistentų. Operacinė pilna žmonių, o kai pamačiau, kad už stiklo sienos mano operaciją stebės studentai, pasidarė silpna. Pamačiusi gal 12 rezidentų, vos nenualpau iš siaubo.

Gimdymo metu girdėjau, kaip visos dukrytės užgimusios verkia, visos kvėpavo pačios, o mažąją pamatyti net pasukau galvą, nors vos beturėjau jėgų. Iš laimės verkiau ir meldžiausi, kad viskas būtų gerai. Paskui parą  gulėjau reanimacijoje, man sulašino 6 lašelines, kol atsigavau. Laimė, kraujo perpilti nereikėjo, juokauju, kad esu per daug stipri, kad nesusitvarkyčiau pati.

Gretos Medelienės nuotr.

Žinoma, po tokio ekstremalaus nėštumo kūnas atsistatinėjo pamažu. Po mėnesio dar atrodžiau tarsi 5 nėštumo mėnesį. Visiškai atsigavau po 3 mėnesių. Pati nustebau, kad telpu į S dydžio drabužius, vieni kaulai. Gyvenimas ligoninėje nutirpdė visus priaugtus kilogramus. Maitinau mergytes pati ir be proto norėjau valgyti. Pamenu, Kauno klinikose prisipirkdavau saldžiųjų bulvyčių arba 10 bandelių. Tokie būdavo mano pusryčiai, sesutės juokdavosi iki ašarų, ar tikrai tiek suvalgysiu, bet vakare vėl eidavau į kavinę ko skanaus. Organizmas buvo išsekęs ir reikalavo energijos.

Kai dabar prisimenu nėštumą, net pačiai sunku įsivaizduoti, kaip tai ištvėriau. Bet labai džiaugiuosi, kad turiu jas keturias. Kai jaunėlis Lukas kartą paklausė, kaip būtų, jei kurios nors sesutės nebūtų, pati pagalvojau: kaip dabar gyvenčiau, jei nebūtų vienos ar kitos. Nebeįsivaizduoju, kaip auginčiau vieną vaiką, kaip aš gyvenčiau be kitų trijų?

Ginta Liaugminienė

Žurnalas „Nėštukė“



Susiję straupsniai



 

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši + 1 =

Kitos temos: