Kalbiname penkiskart mamą Teresą Bortkevič. Jie su vyru Vladyslavu augina 11 metų Emiliją, 9 metų Augustiną, 7 metų Samuelį, 5 metų Faustiną ir 3 metų Benjaminą. Didelę šeimą jie priima kaip didelę gyvenimo dovaną.
Teresa, ar abu su vyru svajojote apie didelę šeimą?
Su Vladu esame pažįstami nuo kokių 16 metų. Paauglystėje abu dalyvavome tos pačios parapijos veikloje, aš giedojau bažnyčios chore, savanoriavau, jis patarnaudavo mišiose.
Kaip ten patekome? Mano tėvai kažkada irgi sutiko vienas kitą bažnyčioje. Aš su trimis broliais augau tikinčioje šeimoje, kuri kasdienybėje praktikavo tą tikėjimą. Tad man atsidurti tarp parapijos jaunimo atrodė labai natūralu.
Vlado šeima į bažnyčią eidavo tradiciškai sekmadieniais ir per didžiąsias šventes, tad jis į parapijos veiklą įsijungė gana atsitiktinai – draugas paragino ateiti, nes čia smagu, jaunimas nemažai keliauja, stovyklauja.
Parapijos bendruomenė daug laiko leisdavo kartu. Vasarą važiuodavome savanoriauti į šeimų stovyklas, prižiūrėdavome vaikus, kol tėvai klausydavo paskaitų ar diskutuodavo. Aš prižiūrėdavau mažiukus, Vladyslavas užsiimdavo su paaugliais. Tokios stovyklos trukdavo 10 dienų ar net dvi savaites.
Savanorystė stovyklose mums ir suformavo šeimos modelį. Tos šeimos buvo darnios, dažniausiai – gausios, matydavome, kaip gražiai bendrauja tarpusavyje broliukai ir sesutės. Tada pasąmonėje ir susiformavo suvokimas, kad turėti didelę šeimą labai smagu. Ypač, jei ta šeima gyvena Dievo meilėje.
Kokio amžiaus sukūrėte šeimą?
Susituokėme abu baigę bakalauro studijas. Prieš tai daugiau kaip metus buvome susižadėję. Prieš vestuves pusmečiui išvažiavau į Angliją užsidirbti, kadangi esu slaugos specialistė, dirbau ir pagal profesiją, ir fabrike, o Vladas dirbo Lietuvoje. Vestuvėms užsidirbti pavyko!
Turėjome viziją, kad norėtume auginti ne vieną vaiką, be to, nesvajojome pagyventi tik dėl savęs.
Kadangi šeimų stovyklose matėme, kad gimę vaikai netrukdo tėvams gyventi įdomų ir prasmingą gyvenimą, net negalvojome, kad, gimus vaikams, mes kažką prarasime. Atvirkščiai – gausime. Kai dabar parapijoje vedame kursus sužadėtiniams, pasakojame savo šeimos patirtį, kiek daug džiaugsmo mes gavome augindami vaikus. Kai gimė vaikai, tarsi iš naujo pastebėjome aplink save gyvenimo grožį, kurį suaugusieji būna pamiršę ir priima kaip savaime suprantamą dalyką. Vaikai suteikia galimybę grįžti į vaikystę, džiaugtis. Kartą važiuojame dviese su vyru, sakau: žiūrėk, žiūrėk, karvė! Tik paskui susigriebiu, kad vaikų šalia nėra. Bet tik jų dėka kiekvieną detalę išmoksti pastebėti kaip stebuklą.
Vyro profesija – transporto inžinierius. Jis sėkmingai darė karjerą transporto srityje, bet pilnatvės jausmo darbas neteikė. Vladas nusprendė ieškoti darbo, kuris būtų arčiau jo prigimties, jo pašaukimo.
Atsirado tokia galimybė dirbti organizacijoje „Caritas“, vėliau tapo „Betanijos“ valgyklos vadovu. Ne vienos mūsų šeimos Kalėdos ar Velykos praėjo toje „Betanijos“ valgykloje savanoriaujant. Juk nejau šeima sės prie vaišių stalo, kai tėtis turi surengti šventinius pietus vargstantiesiems? Kai susilaukėme vaikų, jie irgi padėdavo nešioti arbatą ar saldainius į stalą. Vyras „Carite“ išdirbo 6 metus.
Ar buvote suplanavę vaikų skaičių?
Jau iki vestuvių mes žinojome apie natūralų šeimos planavimą. Tikime, kad viskas Dievo rankose, bet mums tas planavimas pasiteisino. Mūsų vaikai suplanuoti net mėnesių tikslumu. Po pirmojo vaiko gimimo dvejus metus galėjau būti apmokamose motinystės atostogose. Tam, kad atostogos nesibaigtų ir galėčiau toliau auginti vaikus, antras vaikutis gimė lygiai po dvejų metų. Ir net lytį pavyko „suplanuoti“ – pirmos norėjome mergaitės, antro berniuko… Trečias vaikelis gimė dar po dvejų metų, ketvirtas – irgi po dvejų. Tik ketvirtą ir penktą mūsų vaikus skiria pusantrų metų.
Tie, kurie sako, kad natūralus planavimas netikslus, tikriausiai ne visu šimtu procentų jo laikosi. Jeigu truputį laikaisi, truputį nesilaikai, jis gali ir nepasiteisinti. Bet net Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad toks planavimo būdas pats saugiausias šeimai.
Po trečio vaiko jau nebelieka didelio skirtumo, ar bus ir ketvirtas, penktas. Kai verdi sriubą, nebesvarbu, dar viena ar dvi papildomos lėkštės. Vasaromis pas mus svečiuojasi ir draugų vaikai, būna, kad savaitėmis mūsų namuose gyvena 8 ar 9. Tada jie vieni kitais daugiau rūpinasi. Kai gimsta mažiukas, pajunti, kaip užaugo vyresnieji, kaip daug jie padeda. Norime, kad vaikai nejaustų, kad juos išnaudojame broliukų ar sesučių priežiūrai. Jie padeda tada, kai patys nori, – kartais vyresnieji paruošia pusryčius ar net pietus. Kartais mažiukams sugalvoja kokių nors žaidimų.
Ar neišvargino vienas po kito nėštumai ir gimdymai?
O kas čia gali būti sunkaus? Juk į šulinį vandens eiti nereikia, vystyklų skalbti – irgi. Mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams buvo sunku auginti, o mes turime visus patogumus: vandenį, šildymą, internetą, vienkartinius vystyklus. Nėštumo nelaikau kokia nors iškirpta iš gyvenimo dalimi. Pavyzdžiui, kai jau turėjome du vaikus ir laukėmės trečio, išsiruošėme automobiliu atostogauti į Odesą. 1500 kilometrų į vieną pusę – toli, bet keliauti su šeima smagu.
Jei už vaikus stengčiausi viską daryti pati, nemokyčiau jų savarankiškumo, galbūt ir būtų sunku auginti tokį būrį. Bet mūsų vaikai savarankiški, jiems nieko nereikia paduoti ant lėkštutės. Dabar, kai po ilgo laiko vėl pradėjau dirbti, šeima mano budėjimo ligoninėje metu puikiausiai susitvarko pati.
O ta fiziologinė nėštumo pusė priklauso nuo žmogaus būdo. Jei labai sureikšmini tą būseną, gal ir sunku.
O mes aktyvūs, nuolat kažką veikiame, savanoriaujame. Draugai juokaudavo, kad per motinystės atostogas neįmanoma pas mus į svečius atvažiuoti – nebūname namie. Vis kažkur einame, dalyvaujame.
Žinoma, paskutiniais mėnesiais sunkiau judėti, bet ne kartą būdama nėščia važiavau į šeimų stovyklas, keliones. Kai mūsų šeimoje gimsta vaikas, – džiaugiamės, bet tikrai „neiškrentame iš gyvenimo“, visko nemetame.
Visi nėštumai ir gimdymai buvo sklandūs, be sveikatos problemų?
Nerimą patyrėme su penktuoju vaikučiu. Nėštumas buvo sklandus, gimdymas irgi, atrodo, normalus, bet gimusį vaikutį gydytojai iškart išnešė stebėti. Įtarė, kad gimdant kažkas atsitiko. Naktį jį intubavo, o kitą rytą išvežė į Santaros ligoninės reanimaciją. Jam iš pradžių diagnozavo plaučių uždegimą, paskui – kaklo traumą gimstant. Iki tol atrodė, kad jau viską apie vaikus žinau, nieko blogo negali nutikti. Ir staiga – smūgis visiškai nepasiruošus.
Man visada atrodė, kad didžiausia nelaimė moteriai – išnešioti ir pagimdyti kūdikį, o paskui jo netekti.
Mes pasakėme savo draugams, kad mūsų vaikelis reanimacijoje, paprašėme maldos, kitą dieną į mišias už mūsų vaikelio sveikatą susirinko daug parapijos šeimų bendruomenės narių ir draugų, visi meldėsi.
Po to pasijutau rami. Nekaltinau Dievo, o juo pasitikėjau – neprašiau, kad tik vaikelis gyventų, nes nežinojau, koks gyvenimas jam priklauso. Gal geriau kaip tik dabar grįžti pas Dievą?
Ačiū Dievui, mus po mėnesio išleido namo, ir Benjaminas auga aktyvus, savarankiškas vaikas.
Su kokiu aplinkinių požiūriu susiduriate kaip daugiavaikė šeima?
Į daugiavaikes šeimas žiūrima įvairiai… Mums svarbiau ne žmonių kalbos, o mūsų laimė, mūsų vaikai, mes stengiamės juos auklėti, prižiūrėti, mokyti. Trys vyresnieji lanko muzikos mokyklas. Jie turi labai daug malonių – ir iš šeimos, ir iš Dievo.
Sukūrę šeimą, ne vienerius metus gyvenome mažame namelyje pas tetą sode. 24 kvadratinių metrų plote tilpome su keturiais vaikais. O paskui pavyko pasistatyti nuosavą namą, kurį iki šiol įrenginėjame jame gyvendami. Vaikai gavo daugiau erdvės ir nuosavą kiemą.
Turime autobusiuką, kuriame telpame visi ir dar dviračius galime pasiimti, jei kur keliaujame. Iki tol kažkaip tilpdavome septynviečiame automobilyje. Keliaujame mes kasmet, dažniausiai į kaimynines valstybes.
Kadangi šeimoje kalbame lenkiškai, tai dažnai maršrutai mus veda į Lenkiją – vaikams nėra kalbos barjero. Lenkijoje organizuojamos tikinčių šeimų stovyklos, trunkančios po dvi savaites. Tada būna proga ir pailsėti, ir įsikrauti naujų minčių, ir pakeliauti po šalį. Vienais metais tokia stovykla vyko Lenkijos kalnuose, kitais – pajūryje netoli Gdansko, aplankėme visus muziejus, žymias vietas, rūmus.
Dar prieš karantiną spėjome suskraidyti į Londoną. Vaikams tai buvo nauja patirtis skristi lėktuvu.
Bilietus šiai kelionei buvome pirkę dar rudenį, kai radome labai gerą kainą – mažiau nei 20 eurų žmogui.
Kelionė buvo trumpa, tik dvi paros, bet kiek daug mes spėjome pamatyti ir patirti! Su trimis vyresniaisiais vaikais aplankėme muziejus, savo akimis jie pamatė Big Beną, karalių rūmus, išgirdo gyvą anglų kalbą. Tokie dalykai labai motyvuoja mokykloje mokytis anglų kalbos. O apsistojome šeimų bendruomenės mums suorganizuotuose namuose, tad nakvynė nekainavo. Kai žmonės gyvena su Dievu, jie gyvena atviromis širdimis ir dalinasi viskuo.
Kur patys semiatės įkvėpimo kurti darnius santykius?
Visų pirma įkvėpimo ieškome Dievo malonėje ir bendroje maldoje.
Daug patirties įgyjame dalyvaudami parapijoje katalikiškų šeimų bendruomenėje „Namų bažnyčia“, ten kalbamės, dalijamės su kitomis šeimomis džiaugsmais ir sunkumais. Mūsų šeimas vienija bendras tikslas, vienodos vertybės santuokoje ir šeimoje. Vaikai auga šaunių draugų būryje, kur pasitiki vieni kitais.
Abu su vyru lankėme tėvams skirtus kursus apie vaikų auklėjimą. Kursas buvo netrumpas – 10 užsiėmimų po 4 valandas. Tokia savišvieta įkvepia tobulėti. Pavyzdžiui, kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų?
Kaip kalbėti, kad vaikai klausytų? Dabar visuomenė labai pabrėžia asmeninius poreikius, teisę į savo daiktus, žaislus, savijautą. Bet juk turime mokėti mylėti ir kitą žmogų, tą, kuris šalia tavęs.
Žinoma, mūsų šeimoje didelę įtaką vaikams padarė tėčio darbas. Jie matė, kaip svarbu teikti pagalbą silpnesniems, kurie neturi namų, artimųjų, yra visuomenės užribyje.
Ar šeimos biudžetas labai planuojamas?
Negalime sau leisti neskaičiuoti, planuojame išlaidas maistui, automobiliui, būreliams, bet jei kažko reikia, neturime tabu, kad nepirksime. Net jei kažko reikia ne mūsų pačių, o kitai šeimai, – jei tik galime, paaukojame.
Maisto bankui padedame išvežioti produktus.
Kartais už gerus darbus kompensuoja pats gyvenimas.
Mūsų broliai padėjo pastatyti namus. Jei viską būtų reikėję samdyti, pirkti komercinėmis kainomis, namo tikrai nebūtume galėję sau leisti. Kartais žmonės mums sako: „Jums gerai, turite tiek brolių, yra kam padėti“.
Sakau, jeigu jūs matote iš šono, kad gerai turėti daug brolių, tai kodėl savo vaikams to gėrio neduodate?
Kai yra brolių, seserų, visada bus kam padėti.
Kai ryžtamės turėti daug vaikų, mes, tėvai, tikrai negalime garantuoti, kad visus aprūpinsime būstais ar kitomis gėrybėmis. Net ir suteikę išsilavinimą negalime garantuoti, kad pagal profesiją vaikas gaus sėkmingą darbą, jam seksis dirbti. Negalime pažadėti, kad gyvenime niekada nesudegs namai. Bet galime pažadėti, kad net sudegus namams, nereikės likti gatvėje, nes bus brolių ir seserų.
Jaučiamės tikrai laimingi ir dėkingi Dievui už mūsų šeimą.
Ginta Liaugminienė
Annos Jankunec nuotraukos, Studio Smile
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
