Kai skaitysite šį straipsnį, Mindaugas su Jurgita jau sūpuos penktą vaikutį
„Norėčiau, kad Lietuvos žmonės nustotų galvoti, jog didelė šeima – tai „vargo vakarienė“, asocialūs, tik prašantys pašalpų. Patys esame daugiavaikė šeima, mus toks požiūris žeidžia. Auginantys daug vaikų žmonės turėtų jaustis oriai“, – sako penkto vaikelio besilaukianti vilnietė Jurgita Pocienė, prieš kelerius metus įkūrusi daugiavaikių šeimų asociaciją „Mes“.
Jurgitos ir Mindaugo Pocių šeima augina 10 metų Pajautą, 9 metų Mortą, 7 metų Barborą ir 5 metų Kernių. Penktasis, kuris gims netrukus, turėtų būti Petriukas.
Ne tik paramos prašytojai
Jurgita sako, jog Lietuvoje jau seniai veikia daugiavaikių šeimų organizacijos, tačiau dauguma jų orientuotos į socialinę paramą, lengvatas. Jai norėjosi apjungti šeimas, kurios didžiuojasi, kad turi daug vaikų ir gali jais pasirūpinti, suteikti saugų ir gražų gyvenimą. Žurnaluose kartkartėmis pasirodo publikacijos apie „supermamas“, kurios augina po 4 ar daugiau vaikų, atrodo tarsi modeliai, turi savo verslus ar užima atsakingas pareigas rimtose įmonėse. Tokių mamų ir tokių šeimų yra ne tik Vilniuje. „Pažįstu 7 vaikų mamą, kuri puiki gydytoja, gera mama, ir dar spėja dalyvauti kultūros renginiuose, visuomeninėje veikloje. Tokių šeimų, kurių gyvenimas neapsiriboja buitimi ir puodais, yra daug“, – sako Jurgita.
„Kaip patys tapome daugiavaike šeima“
Savo šeimos kūrimo istoriją Jurgita gali papasakoti labai romantiškai. Kaip ji, būdama profesionali smuikininkė, internetu susipažino su „laisvu kaip vėjas“ Mindaugu, kaip pirmąjį pasimatymą skyrė Kernavėje, ant piliakalnio. Dar vaikystėje Jurgita visiems kalbėjo, kad kai sutiks savąjį žmogų, jį pažins iš karto. Tą pirmąją dieną Kernavėje pora jau aptarinėjo būsimų vaikų vardus. Dukrai skyrė Pajautos – Kernavės vaidilutės – vardą, sūnui – Kerniaus. Kaip parodė gyvenimas, išsipildė ir Pajauta, ir Kernius, ir net su kaupu…
„Mes buvome išprotėję. Po dviejų mėnesių jau susituokėme, nes abu labai norėjome šeimos. Turbūt moteriai ateina laikas, kai pradeda šaukti gamta turėti vaikų. Net nebuvo noro „pagyventi dėl savęs“. Stebėjausi tuo, koks geras mano vyras. Matyt, iš vaikystės atsinešiau nuostatą, kad vyras negali būti geras. Bent jau manasis. Ir gražus. O Mindaugas griovė stereotipus. Buvome labai laimingi, kai netrukus pasijutau nėščia, – pasakoja Jurgita Pocienė. – Pirmas vaikas visiems yra didžiulis lūžis. Nors buvau subrendusi 27 metų moteris, išgyvenau juodą depresiją. Reikėjo įsisąmoninti, kad tai – visam gyvenimui, nuo šiol visada būsime atsakingi už dar vieną žmogų. O paskui suvoki, kad čia ir yra gyvenimo esmė. Nuo tavęs priklauso žmogus, ir tu tam žmogui esi svarbiausias.“
Sako su vyru visada žinoję, kad augins daugiau negu vieną vaiką. Tačiau visi kiti pabiručiai atėjo neplanuotai ir labai netikėtai.
Vaikus šeimai suplanavo kažkas iš aukščiau
Natūralus planavimas ir Dievo planai
„Dėl antro vaiko konkrečių planų neturėjome, tiesiog žinojome, kad kažkada jo norėsime.
Tada skaičiau žurnalus apie natūralias apsisaugojimo priemones ir tikėjau, kad maitinimas krūtimi yra pakankama kontracepcijos priemonė. Kai Pajautai buvo 6 mėnesiai, supratau, kad vėl laukiuosi. Tą žinią priėmėme su džiaugsmu, sulaukėme antrosios dukros Mortelės. Morta – Mindaugo močiutės vardas. Pamenu, kaip gimdymo namuose kalbėjau: gražus vardas Morta, bet gražus ir Barbora. Norėčiau dar Barboros“, – pasakoja moteris.
Jurgita sako, jog jos organizmas blogai toleruoja kontraceptikus, vargina nuotaikų kaita, pykina. Todėl vis taikydavo alternatyvią kontracepciją, kuri negarantuoja šimtaprocentinio rezultato. Trečiasis vaikelis pasibeldė skaičiuojant vaisingas ir nevaisingas dienas.
Prisikalbėjo, kad norėtų Barboros, ji ir atėjo.
Mistinis ketvirtas nėštumas
Ketvirtojo vaiko atėjimo istorija apskritai mistinė. Maitindama Barborą krūtimi, moteris gėrė kontraceptikus „Azalija“, vienintelius, tinkančius žindymo laikotarpiu. Bet ta „Azalija“ atnešė gerų žinių ne tik Pocių šeimai, bet ir dar keliems jų pažįstamiems. Dabar, regis, šie kontraceptikai nebepardavinėjami.
„Nors visada norėjome Kerniaus, bet ketvirtas nėštumas mums buvo šokas – kaip dabar gyvensime, turėdami tiek daug vaikų? Kol buvau netekėjusi, apskritai sunkiai įsivaizdavau didelę šeimą, niekada nepuldavau žaisti su svetimais vaikais. O čia dabar – ketvirtas? Tris vaikus mūsų visuomenė dar toleruoja. Bet ketvirtas – tarsi riba, daug kam tampi nebepageidaujamas, jau sudėtinga kviesti į svečius, planuoti bendrą laisvalaikį.
Galima sakyti, kadKernius mus apgavo. Tiesiog pradėjome vadovautis filosofija, kad kiekvienas vaikas atsineša savo „šaukštą“, su kiekvienu vaiku padaugėja galimybių, atsiranda naujų idėjų ir ryšių“, – sako daugiavaikė mama.
Laukiamas penktasis
Petriuko istorija šiek tiek kitokia. „Jau metus laiko negalėjau atitraukti akių nuo mažųjų kūdikėlių. Žiūrint kokį nors filmą ir matant naujagimį net silpna darėsi. Matyt, mūsų šeimoje reikalingas tas mažas pienu kvepiantis kūdikis. O visi jau lyg ir užaugę… Jaučiau, kad kažkada jis ateis. Planavau gal šiek tiek vėliau, bet pasamonėje jau kirbėjo tas mažo angelėlio krebždėjimas… Ir štai jis jau pakeliui“, –apie penktą vaikelį sako Jurgita.
Materialiniai dalykai
Kalbant apie didelę šeimą, nori nenori į galvą ateina klausimas, ar paprasta visus apauti, aprengti ir pavalgydinti? „Šeimas turi kurti subrendę žmonės, kurie prisiima visą atsakomybę už savo sprendimus. Tikriausiai nereikia džiaugtis, kai gimdo nepilnamečiai, nesugebantys pasirūpinti net savimi pačiais. Tada atsakomybę už šeimą jie perkelia ant tėvų ir valstybės pečių. Jei mes su vyru būtume neįgalūs save išlaikyti, tikriausiai vaikų nebūtų buvę. Vaikai neleidžia „snausti“, jie skatina verslumą, tu nuolat esi aktyvus, nuolat galvoji, kaip juos išlaikyti. Reikia pripažinti, kad auginanti daugiau kaip du vaikus mama vargu ar galės dirbti darbą, kur griežtos ir ilgos darbo valandos. Mes su vyru abu dirbame savo susikurtose darbo vietose. Jis turi įmonę, kuri organizuoja įvairius kareiviškus renginius, aš jau kelerius metus esu etatinė daugiavaikių šeimų organizacijos „Mes“ darbuotoja, rengiu ir įgyvendinu įvairius projektus didelių šeimų labui. Abu su vyru dalyvaujame vienas kito veikloje. Esu nebloga vadybininkė, dažnai padedu jam organizuoti renginius, o jis pasiūlo gerų idėjų asociacijos veikloje. Be vyro idėjų ir pagalbos aš nieko nepadaryčiau“, – įsitikinusi ji.
Sako, jog turint didelę šeimą, materialinė gyvenimo pusė nėra esminė, bet gana svarbi. Juk reikalinga indaplovė, kad taupytų laiką ir suplautų krūvą indų, reikalingas didelis automobilis, kad tilptų visa šeimyna. Visiems reikia batų, drabužių ir maisto. Pagausėjus šeimai, teko atsisakyti kelionių, kurios iki santuokos buvo svarbi Jurgitos gyvenimo dalis. Keletą kartų per metus išvažiuoti į užsienį leisdavo ir muzikantės darbo specifika – dažnai važiuodavo gastrolių su orkestru. Gimus vaikams, jau 10 metų neiškėlė kojos iš Lietuvos. „Kai pradėjau lauktis Petriuko, su vyru sugalvojome – kol jis dar negimė, o kiti vaikai jau gerokai ūgtelėję, surenkime romantišką kelionę ir dviese išskriskime į Portugaliją. Jau ieškojome bilietų, kai šitą sprendimą pakoregavo mano savijauta. Kartą abu su vyru išėjome pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Paėjome kilometrą kitą, ir pajutau, kad baigėsi mano „baterijos“, nebeturiu jėgų. Tai buvo tarsi repeticija prieš kelionę, parodžiusi, kad fiziniams krūviams, kurie gali laukti kelionėje, būdama nėščia aš nesu pasirengusi. Tikiuosi, kad svajonė pamatyti Portugaliją išsipildys, tik gal kiek vėliau, po metų kitų“, – sako Jurgita Pocienė.
Jurgita ir Mindaugas žiūrėdami į savo vaikus, „kaifuoja“ dėl to, kokie jie įdomūs, skirtingi ir unikalūs
Svarbu įvertinti savo jėgas
Kaip įvertinti savo jėgas, kiek galėsi užauginti vaikų? Vieną, du, šešis? Juk turbūt geriau auginanti vieną vaiką, bet laiminga, švytinti moteris, negu išsekusi ir nelaiminga gausaus būrio mama. „Auginti vaikus iš tikrųjų yra labai labai didelis darbas. Pats svarbiausias, pats reikšmingiausias, ką gali moteris padaryti. Tik vaikus auginti turi profesionaliai ir kokybiškai, kaip dirbtum bet kurį kitą darbą. Kai tėvai „nebevaldo situacijos“ – nebesugeba išlaikyti šeimos, spręsti tarpusavio problemų, kai nėra autoritetas savo vaikams – tai visiška nesėkmė. Didele šeima tada gali didžiuotis, kai ji kaip struktūra sveika ir fiziškai, ir dvasiškai.
Vaikų gimdymą turi suvokti kaip labai sąmoningą įsipareigojimą, o ne kaip netyčinį dalyką. „Bus kaip Dievas duos“, kartais sakoma. Bet iš tiesų ne Dievas, o tu pats turi prisiimti atsakomybę už kiekvieną sprendimą. Labai liūdna, kai vaikai ateina į šią žemę nelaukiami, nemylimi, ir jų daug“, – sako Jurgita.
Kas smagiausia didelėje šeimoje
Jurgita ir Mindaugas Pociai sako, kad visada, žiūrėdami į savo vaikus, „kaifuoja“ dėl to, kokie jie įdomūs, skirtingi ir unikalūs. Kiekvienas kitaip mato ir suvokia pasaulį, kiekvienas turi savų talentų. Visa tai susidėlioja į gražią bendrą šeimos mozaiką. „Daugiavaikė mama yra tarsi ta deivė
Lakšmė su daugybe rankų. Vieną supa, kitą glosto, trečią valgydina… Turi kažkaip suktis ir suspėti, kad kiekvienam vaikui skirtum dėmesio, su kiekvienu pabūtum atskirai, o taip pat ir su vyru išlaikytum partneriškus santykius“, – sako penkto vaikelio besilaukianti moteris.
Jos nuomone, augti didelėje šeimoje smagiausia yra patiems vaikams. Vyriausia dukra, palyginti su jos bendraamžiais, yra labai subrendusi, moka prižiūrėti mažuosius vaikus, jai galima patikėti užduotis. Didelė šeima moko diplomatijos, draugystės, spręsti konfliktus, rasti savo vietą kolektyve.
Jurgitos nuomone, tos savybės vaikams gyvenime labai pravers. Ji pastebi, kad, gimus ketvirtam vaikui, tarp vaikų susidarė tam tikros mažos kompanijos. Pavyzdžiui, kai tėvai pastatė naują lovytę, joje Kernius leidžia miegoti tik Barborai – tarp brolio ir sesės yra ypatingas ryšys. O tėvams vaikai yra pats geriausias „kaučingas“ – jie tiek visko išmoko ir taip skatina tobulėti, kaip joks lektorius neišmokys. Ir sąmoningumo, ir kantrybės, ir drąsos.
Išmokti būti laimingiems kasdienybėje, o ne svajonių saloje
Kartais žmonės svajoja, kokie jie bus laimingi kažkada – keliaudami po Italiją, stovėdami prie Eifelio bokšto ar atostogaudami Balio saloje. Gausios šeimos mama sako, kad pačias gražiausias laimės akimirkas jau seniai išmoko pamatyti kasdienybėje, tarp savo namų sienų. Pavyzdžiui, kai vyresniosios dukros rengė visų giminaičių apklausą, ko labiau – berniuko ar mergaitės – dar reikėtų Pocių šeimai. Arba dabar, kai Petriukas auga pilvelyje, vaikai su juo kalba, dainuoja lopšines, sako, kad jo laukia. Kas gali būti gražesnio šioje žemėje? „Naujo žmogaus laukimas visada išjudina visą šeimą, man net širdis virpa laukiant akimirkos, kaip paimsiu tą mažą kūdikėlį ant rankų“, – kalba Jurgita.
Kartą ji buvo sujaudinta iki ašarų, kai šeštadienio rytą vyresnioji iškepė pusryčiams blynų ir atnešė į lovą – tėvai iki vėlyvos nakties dirbo renginyje ir savaitgalį leido sau ilgiau pasilepinti. Vaikų supratingumas, užuojauta yra didelis džiaugsmas Pocių šeimai: „Mes su vyru savo pavyzdžiu rodome, kad žmogus turi būti darbštus, turi siekti savo tikslų, kabintis į gyvenimą, nepalikti savieigai „kaip Dievas duos“. Tikriausiai augdami mūsų vaikai nesužinos, kas yra lengvas, patogus gyvenimas, kai viskas tarsi paduodama ant lėkštutės. Bet jie nuo mažumės turės supratimą apie verslą. Jie mato, kaip aš padedu vyrui arba vyras padeda man, ir patys padaro jų jėgas atitinkančių darbelių. Kadangi dauguma mūsų organizuojamų renginių vyksta savaitgaliais ir kur nors gamtoje, pasiimame kartu vaikus.
Jiems pramoga – susidraugauja su kitais vaikais, maudosi ežere, šokinėja ant batuto. Mūsų darbas – su žmonėmis, tad atostogauti mėgstame vieni, nuošaliau nuo judrių kurortų, geriausia kur nors kaime, kur graži gamta. Turime Mindaugo tėvų sodybą, kartais nuvažiuojame pabūti. Seniai nebeturiu iliuzijų, kad gražiausioms gyvenimo akimirkoms reikia ypatingų aplinkybių. Jų pilna čia, kur mes esame. Tik reikia mokėti pastebėti.“
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
