Kaunietę Eglę Šiliūnienę „Mamos žurnale“ kalbinome prieš gerą dešimtį metų, kai ji augino keturis vaikučius. Dabar lietuvių kalbos mokytoja Eglė – 8 vaikų mama, vyriausiajai dukrai Mortai 24-eri, o jauniausiam, Jurgiukui, treji.
Ką reiškia turėti didelę šeimą?
Egle, daug šeimų susilaukia vieno–dviejų vaikelių ir sako: viskas, gana. Koks skaičius vaikų Jūsų negąsdina?
Prieš gerus 20 metų ir aš apie vaikų skaičių sakiau: du, ir taškas. Bet taip jau nutiko, kad tuos du jau turėdama, atradau tikėjimą ir patikėjau visus svarbius klausimus spręsti Dievui, kuris daug geriau žino, ko, kada ir kiek mums reikia. Koks skaičius negąsdina? Manau, toks, koks yra dabar: 8 žemėje ir 1 danguje.
Kaip rasti jėgų suktis gana intensyvioje buityje – daug skalbimo, maisto, tvarkymosi… Ar tai neišsunkia visos energijos, nebūnate dėl to pikta?
Tikrai išsunkia. Kartais būnu „negyva“. Žinoma, būna momentų, kai prasiveržia pyktis, apima savęs gailestis… Vis dėlto, kad ir kaip būnu „išsunkta“, prašau Dievo pagalbos ne tik dienos darbus užbaigti ar rytdienai pasiruošti, bet labiausiai – kad nelikčiau pikta ir kitus dėl visko kaltinanti. Nes turbūt visi pažįstame mamų, kurios daug dirbdamos nejučia prisiima aukos vaidmenį: „Aš dėl jūsų aukojuos, gražiausius metus atidaviau, o jūs…“ Ir mama, ir vaikai nelaimingi.
Esate parašiusi labai gražią ir jautrią knygą „Gyveno kartą mamytė“. Atrodo, tokios mintys turi ateiti tik tyloje, ramybėje, apmąstant gyvenimą. O Jūs juk nuolatiniame šurmulyje. Tiems gražiesiems atradimams gal nė nereikia ypatingų sąlygų ir susikaupimo?
Kalbate apie pasakų suaugusiesiems knygą… Tokiems tekstams atsirasti reikia ir kasdienybės šurmulio, ir gyvenimo apmąstymo. Šurmuliuoji ir matai, kad tai gražu, prasminga. Tada norisi tuo gražumu pasidalyti. Taip ir ateina pasakos, kaip liudijimas ir kartu padrąsinimas (pirmiausia rašiau mamoms) nebijoti savojo pašaukimo, nes jis, nors ir sunkus, bet labai prasmingas. Gal net prasmingiausias.
Labai patiko Jūsų metafora apie sėklas ir gėles, kurios iš jų išauga. Girdėjau, kad dovanojate sėklų savo mokiniams. Ar jūsų asmeniniame darželyje auga skirtingi augaliukai?
O, taip, sėklos metafora labai iškalbinga. Šventajame Rašte yra gražus pasakojimas apie sėjėją, kuris išsiruošia sėti ir beria sėklas, sakytum, visur, net į visai nederlingą žemę. Nors dalis jų ir žūva, vis dėlto derlius pranoksta lūkesčius. Aš šitą „metodą“ stengiuosi taikyti ir namie, ir darbe (mokykloje). Juk vaikai yra tarsi tos pasėtos sėklos – niekada nežinai, kas ir kada išaugs, bet darai, ką gali, kad tas derlius būtų: laistai, pureni, ravi.
Reikia labai daug kantrybės. Kartais atrodo, kad tiek daug investavai, o niekas nevyksta. Betgi Dievas – geras, patyręs sodininkas, Jis savo sėklomis pasirūpins, reikia tik Jam netrukdyti.
O kalbant apie mano asmeninį „žemės ūkį“ – po Tėvelių mirties gyvename jų mažame namelyje ir turime kelis arus žemės, vaismedžių, šiltnamį, kaimynių ir draugių padovanotų gėlių. Dylan Thomas yra gražiai parašęs: „Niekas neauga mūsų sode, / tik skalbiniai. / Ir kūdikiai“. Tai aš prie šių eilučių galiu dar pomidorus pridėti:)
Koks jūsų požiūris į abortus?
Toks buvo neišnešioto sūnelio kojos dydis
Pažįstu ne vieną moterį, kuri, prabėgus keleriems metams, labai galėjosi, jog padarė abortą (kai kurios su tuo nesusitaikė iki pat gyvenimo pabaigos). Ir nepažįstu nė vienos, kuri gailėtųsi, jog pagimdė. Nors buvo tikrai didelių sunkumų, teko ko nors – pradedant miegu ir baigiant karjera – atsižadėti, vis dėlto džiaugsmas, kurį patyrė, gimus vaikeliui, buvo didesnis už sunkumus. Noriu pasidalyti viena istorija, kurią man papasakojo artimas giminaitis. Tuo metu jiedu su žmona jau turėjo vieną ar du vaikus, ir žmona vėl pradėjo lauktis. Vyras įkalbėjo ją darytis abortą. Po to įvykio naktimis vis sapnuodavo mažą berniuką, kuris ateidavo pas jį ir klausdavo: „Tėti, negi nebūtum užauginęs?“ Dėdė pasakoja ir verkia.
O jau bent trys dešimtys metų nuo to skaudaus įvykio prabėgę. Tiesa, vėliau jiedu su žmona leido pasaulį išvysti visiems vaikams.
Dažnai, sužinojus apie nėštumą, susvyruoja žemė po kojomis. O kaip būna Jums?
Beveik visi nėštumai buvo žemės susvyravimas po kojomis. Bet tas susvyravimas, kad ir baisus, kartu yra ir labai geras: tu mikliai pasitikrini vertybes, kuo gyveni, kas tavo gyvenimo centras. Kaip praktikuojanti katalikė, aš suglumstu prieš Kūrėjo valią, bet tuo pat metu ją priimu ir sakau: „Viešpatie, nežinau, ar čia geras planas, matai, kad nesam aptekę pinigų, mūsų šeimos santykiai netobuli, o ir aš jau ne jauniklė, bet jei Tu manai, kad šituo būdu galime Tau pasitarnauti, tai atsiųsk reikalingų malonių ir visapusišką pagalbą“. Ir Jis tikrai viską atsiunčia.
Kas svarbu, auginant vaikus, – ramūs santykiai šeimoje, vaikų lavinimas, ugdymas, nuolat kažko veikimas drauge?
Svarbiausia – laimingi tėvai. Nebūtinai ramūs, nes tada vaikai neišmoksta spręsti konfliktų ir ateity gali jų bijoti. Pasak popiežiaus Pranciškaus, labai svarbu, kad šeimoje vaikai girdėtų tėvus vienas kitam sakančius ačiū, prašau, atsiprašau… Tai ir yra vaikų lavinimas, gyvenime atnešiantis daugiau gėrio, nei vien tik smuiko ar baleto pamokos.
Viename interviu skaičiau, kaip gražiai atsiliepėte apie anytą, džiaugėtės, kad grįžus po darbo laukia šilti pietūs. Ko reikia, kad santykiai tarp skirtingų kartų būtų gražūs, galų gale, kad pakęstume vieni kitus?
Užtenka atsiminti, kad patys esame ne šventieji. Ir kad kitų gyvenimas yra tarsi ledkalnio viršūnė: mes, tarkime, matome, kad žmogus yra rūstus.
Bet tik Dievas mato, kad jis nemylėtas nuo pat kūdikystės ar patyręs kokių itin sunkių išbandymų. Kiekvienas kovoja savo kovas, kurių kiti nemato.
Tiesiog mokausi jas gerbti.
Truputį papasakokite apie savo vyrą – kaip dalinatės darbus, ar esate bendraminčiai?
Aš labai dėkinga savo vyrui. Pirmiausia, kad jis nemurmėdamas priėmė nėštumo testų su dviem juostelėmis rezultatus. Jis, kiek gali, padeda buity, daug laiko skiria vaikams: žaidžia stalo žaidimus, parveža iš mokyklos, nepamiršta jų būrelių ir pan. Mes sutariame dėl vaikų auklėjimo. Tik jis yra labai švelnus, taikus žmogus ir jam būna sunku, jei reikia pabarti ar skirti bausmę vaikui. Tada aš murmu, kad turiu „dirbti policininke“.
Dažnai mokytojai ar darželio auklėtojai sako, kad nebenori turėti daug savo vaikų, nes darbe svetimi ištampo nervus. Ar jūsų nervai dar sveiki?
Nervus ištampo ir savi, ir svetimi. Ir dar klausimas, kurie labiau. Manau, faktas, jog esu aštuonių labai skirtingų vaikų mama, man labai padeda suprasti ir pamilti daugybę svetimų vaikų, kurie jų mamoms ir tėčiams yra vieninteliai.
Dirbdama lietuvių kalbos mokytoja, matote daugybę šiuolaikinių vaikų – kas jus neramina, kokia auga ta naujoji karta?
Dabar mokau penktokus, mane jie labai žavi. Manau, kad vaikai yra nuostabūs. Neraminti gali nebent jų (ne)auklėjimo būdai. Na, tarkime, šiandien gana populiarios teorijos, kad negalima nieko drausti, sakyti ne, kad vaikai „kilę iš dangaus“ (jei ką, tai ir tėvai kilę iš dangaus) ir pan.
Ar Jūsų vaikai irgi jau gyvena ekranuose?
Yra koks vienas… Bet taip pat yra dukra, kuri, būdama pilnametė, sąmoningai pasirinko mygtukinę Nokią, kad neprisirištų prie ekrano.
Daugeliui šeimų pagrindinis kriterijus neturėti daugiau vaikų yra finansai. Kaip tvarkotės jūs, kokie prioritetai?
Jei galvotume vien apie finansus, tai gal tik tuos du vaikus ir teturėtume. Taip, tiesa yra tokia, kad valstybė neinvestuoja į šeimą, išmokos, švelniai tariant, kuklios. Šioks toks dėmesys atsiranda prieš rinkimus, bet dažniausiai gana oficialus (sykį viena Seimo narė atvežė dėžę guminių batų… 45 dydžio; buvau iškepusi pyrago, galvojau, norės susipažinti, domėsis, kaip gyvename; bet ji labai skubėjo). Tačiau mes sutinkame nuostabiausių žmonių! Dalis jų mums nė nepažįstami! Susiranda, iš ko nors gauna telefono numerį, aplanko, apdovanoja. Vadinu tai regima Dievo pagalba.
Kas sunkiausia, turint didelę šeimą?
Sunkiausia rasti laiko.
O kas gražiausia?
Gražiausia, kad pilna stebuklų, nieko negali suplanuoti. Sakykime, 5-erių metų dukrelė pati išmoko skaityti, o aš nė nepastebėjau! Jos pirmi garsiai išskiemenuoti žodžiai buvo „Nuo-sta-bus pro-tas“. Toks knygos viršelis. O juk tai ji nuostabus protas. Dabar jau antrokė, bet juokaujame, kad perskaitė daugiau knygų už visus mus kartu sudėjus. Ji mėgsta vis palikti kokius meilės raštelius: „Dėkoju, kad esi mano mama“, „Aš visą gyvenimą ir mirtį mylėsiu mamą“. O kito vaiko stebuklai tarsi paslėpti, juos reikia atkoduoti, nepražiūrėti. Sakytum, visą dieną galvą išūžia, vis taikosi ką nugriauti, išardyti ir būna, kad pradedi žiūrėti į jį kaip į kokį trukdį, kliuvinį. Bet kai vakare su šeima meldžiamės, jis pirmasis sušunka: „Mama, aš už tave melsiuos“ ir taip stipriai prisiglaudžia. Žinot, A. Einšteinas sakė: „Gyventi galima dvejopai: niekur neįžiūrint nieko stebuklingo ir kas žingsnį regint stebuklus“. Čia kasdienis mūsų pasirinkimas. Aš už stebuklus.
Ar svarbu su kiekvienu vaiku užmegzti asmeninį ryšį? Kažką veikti tik su juo?
Labai svarbu! Daug ir teisingai parašyta apie asmeninį koncentruotą dėmesį. Tai nuostabi investicija. Bet man beveik nieko neišeina. Mažieji tą dėmesį kažkaip moka „išsiurbti“. Likutį išsiurbia buitis, darbas. Galiu užsigraužti, gyventi nuolatinėje kaltėje, kad esu bloga motina (ypač jei imu save lyginti su mamomis, kurios geba kiekvienam skirti laiko). Bet aš renkuosi kasdien melstis už vaikus, visus jų poreikius ir reikalus, visas kovas pavesti Švč. Motinai ir Dievui, kuris, būdamas tikrai daugiavaikis Tėtis, geba asmeniškai rūpintis kiekvienu.
Ko jus vaikai išmokė ir moko?
O, labai įvairių, kartais juokingų dalykų. Pvz., net per šventes vis tiek ryšėti prijuostę, nes būtinai atsiras bent vienas, kuris ateis į tave nusivalyti mažų pirščiukų. Išmokė ir tebemoko kantrybės. Žvelgti į viską su humoru (nes kartais jokie kiti metodai neveikia). Atsimenu, baru 2-ejų metų beveik dar nekalbantį sūnų, kad netrupintų sausainių. O jis tik NE. Sakau: „Gerk arbatą“. NE. „Aš su tavim iš proto išsikraustysiu“. NE. Kaip nesijuoksi? O jei rimtai, tai aš vis dar mokausi. Pvz., mokausi neteisti. Jei vietoj žmogaus, kurį norisi dėl ko nors pasmerkti (kad ir dėl rimto dalyko, bet dažnai ir dėl įsivaizduojamo), „įstatau“ savo kurį vaiką ir sakau sau: „Egle, čia gali būti tavo vaikas po 20 metų“. Tuoj pat teismas liaujasi, kartais net susigraudinu ir pradedu už tą žmogų kuo nuoširdžiausiai melstis, jį laiminti.
Kurioje vietoje pačios mamos poreikiai? Tikriausiai Jūsų ego miniatiūrinis?
Mano poreikiai… Na, juos arba tenka apkarpyti, arba jie kažkaip nunyksta kaip kokie rudimentai. Kartais išsikovoju keletą valandų pabėgti į miestą ir pabūti viena. Arba kokias 20 minučių, kad ramiai išgerčiau kavos puodelį ar paskaityčiau kokį skyrių mėgstamos knygos. Matot, laimingas arba jautiesi, arba ne. Juk aš pasirinkau turėti gausią šeimą. Vadinasi, tuo pat metu – ir savo poreikių apkarpymą. Kai nusiplūkiu, sakau sau: „Čia tik toks etapas, jis nebus amžinai“. Bet dabar pati iš tos savo frazės juokiuosi, nes tas „toks etapas“ niekaip nesibaigia.
Sakoma, kad sveikata visų svarbiausia. Ar Jūsų šeima šiuo klausimu laiminga, vaikai sveiki, neturi traumų, alergijų, rimtų ligų?
Sveikata labai svarbi, tai turtas, Dievo dovana. Bet iš jos nereikia daryti stabo. Man atrodo didesnė nelaimė, jei esi cinikas, piktavalis, nedėkingas žmogus, nors ir puikios sveikatos! Žinot, kai tiki, tai viskas yra dovana. Taip pat ir liga. Per ją kartais taip perkeičiamos širdys, žmonės susitaiko, susivienija. Šeimoje esame visko patyrę. Ir už viską dėkojam. Neatsižadėčiau nė vienos sunkios dienos – jos visos turi savo vertę, jei aukoji už šeimą, už santarvę, atsivertimą.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
