Vaikų rašytoja Evelina Daciūtė: „Draugė sakė, kad man bepigu rašyti, nes net namie laksto keli siužetai“

Vaikų rašytoją Eveliną Daciūtę kalbinome prieš 3 metus, kai ji gyveno Kinijoje, ten augino 3 vaikus ir kūrė naujas idėjas vaikiškoms knygoms.

Šiandien Evelina – jau 4 vaikų mama, 7 knygų autorė, o jos sukurta knyga „Laimė yra lapė“ sumušė populiarumo rekordus.

Evelina Daciūtė su vyru Danu augina keturis vaikus – Anuprą (15 m.), Agotą (13 m.) ir Abigailę (6 m.), o mažiausiajam Antanui kiek daugiau nei pusantrų.

Šeima keletą metų gyveno Kinijoje, ten gimė Abigailė ir pirmosios knygos vaikams („Meškiukų istorijos“). Dabar Evelina su šeima gyvena Amerikoje ir toliau kuria.

Evelina, papasakokite, kai gimė pirmosios jūsų knygos – meškių pasakos? Knygelių dailininkė gyveno Olandijoje, jūs – Kinijoje, o knygutes išleidote Lietuvoje.

Mano sutuoktinis buvo paskirtas dirbti į Kiniją. Išvažiavome su dviem vaikais, grįžome į Lietuvą po 4,5 metų jau su trim. Abigailė gimė Pekine.

Niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu vaikams. Mano pažįstama Rasa Kaper, su kuria į darželį Lietuvoje leidome vaikus, prieš kelis metus išvažiavo gyventi į vyro gimtąją Olandiją, o aš – į Kiniją. Iki tol siuvusi kolekcinius meškiukus, Rasa Olandijoje juos pradėjo piešti. Prie vieno jos piešto meškio socialiniame tinkle ir leptelėjau, kad jis tiesiog prašosi istorijų. Taip ir prasidėjo. Viešėdamos Lietuvoje susiradome leidyklą „Tikra knyga“, netrukus pasirodė pirmoji serijos „Meškių istorijos“ knyga „Lubinų labirintas“, po metų džiaugėmės antrąja – „Medaus mainai“.

Po dviejų knygų atrodė, kad gal jau „išsirašiau“. Bet vieną rytą prausiantis duše – op, ir pradėjo vyniotis nauja istorija. Paskui dar viena, ir dar. Niekada nemaniau, kad vaikams rašyti yra taip smagu. Mes Kinijoje gyvenome be giminių, artimiausių draugų, daugiausia laiko praleisdavome šeimos rate. Galbūt tas intensyvus bendravimas su savo vaikais ir mestelėjo į vaikų literatūrą. Kai esi nuo ryto iki vakaro su vaikais, jie tampa ir tavo darbas, ir hobis, ir įkvėpimas, ir varomoji jėga.

Taigi, su Rasa sukūrėme dar dvi meškių istorijas – „Meškiai eina į mokyklą“ ir „Svajonių sodas“. Pastaroji pasirodė man jau grįžus į Lietuvą. Su iliustratore Inga Dagile sukurta knyga „Drambliai eina į svečius“ taip pat išleista Rusijoje ir Taivane. Su jauna iliustratore Diana Molyte sukūrėme interaktyvią knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“.

„Laimė yra lapė“ septynių išleistų knygų eilėje yra penktoji.

Visi dievina jūsų „lapę“. Papasakokite šios knygutės atsiradimą. Ir kus paslėpta jos sėkmė?

Viena brangiausių gyvenimo pažinčių – su knygos „Laimė yra lapė“ iliustratore Aušra Kiudulaite. Tobulas kūrybinis partneris. Užsimerkusi eičiau į žvalgybą. Nepaprastai gabi, gili, plataus akiračio. Susiradau Aušrą internete, kai dar gyvenau Kinijoje. Pristojau kaip šlapias lapas. Jai tai buvo pirma knyga, bet kartu su ja ir lape patyrėme daug pirmų kartų, išmokome ir jaučiamės kaip tiek kareivėliai, išvykę naivūs ir grįžę iš mūšio lauko daug įgavę ir kažkiek praradę. Suprantame viena kitą ir su žodžiais, ir be žodžių. O knygos sėkmės glūdi tame, kad mes pačios labai tikėjome šia knyga, labai daug į ją įdėjome, tai matyt ir dėsninga, kad dalis to sugrįžta atgal.

Kad visi dievina lapę drąsu sakyti. Esu sutikusi ir tų, kurie sako, kad knyga „Laimė yra lapė“ – tikra nesąmonė. „Ir kas čia per pavadinimas?“ – klausia jie. Arba, tvirtina, kad ji populiari dėl marketingo, išpūstas burbulas. Tiesa, tokių žmonių mažiau. Daug daugiau sutikau tokių, kuriuos ta knyga sujaudino, palietė, jie rado jiems svarbių dalykų. Rašydama negalvojau, kad ji bus ta, kuri tinka ne tik vaikams. Jos auditorija labai plati – ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai. Taip atsitinka ne su taip daug knygų. Lapė yra visokia: ji nei gera, nei bloga, kartais pasielgia savanaudiškai, kartais – altruistiškai. Galbūt todėl vaikai ją myli? Suaugusiems svarbus kitas sluoksnis. Skirtingi žmonės pamato skirtingus dalykus. Neseniai teko skaityti nuomonė, kad knyga „Laimė yra lapė“ yra asmens augimo istorija: draugystė, netektis, kaip berniukas Povilas per tai pereina. Man svarbu pasakyti vaikams, kad laimė slypi mažuose dalykuose, o kartais, kad viskas išsispręstų tereikia gerai pasisupti.

Pačią istoriją parašiau grįžusi iš Kinijos. Rašiau ją specialiai Aušrai Kiudulaitei. Ji tuo metų išgyveno asmeninę tragediją. Sakė skaičiusi ir verkusi, ir tikėjusi, kad laimė dar gali būti. Ir sėdo piešti. Mes ir iki tol turėjome bendrų bandymų, bet tik ši istorija ją įsuko taip, kad nepaleido metus. Tiek buvo piešiama knyga. O aš tuo metu, kad nenukvančiau nuo laukimo, laksčiau po miestą su popierine lape, su skelbimais, kuriuose ieškoma dingusios geros lapės nuotaikos. Knygos laukė jau tada, kai jos dar nebuvo.

Ar tai buvo rinkodarinė kampanija? Galima ir taip pavadinti, jei labai norisi. Mums tai buvo žaidimas. Nebuvo ilgalaikių planų, tiesiog sugalvodavome ką nors ir veikdavome. Labai smagu buvo. Jau paskui, kai mus pakvietė į Bangaloro literatūros festivalį Indijoje, eidamos miesto gatvelėmis su Aušra negalėjome atsistebėti, kur ta lapė mus nunešė. Ir, ar ji mus dar nustebins.

Netrukus po knygos pasirodymo, jos iliustracijos laimėjo Bolonijos vaikų knygų mugės apdovanojimą. Paskui dar krūvą visame pasaulyje.

Pernai – Metų knygos vaikams. Buvo išleista Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje, Slovakijoje, Pietų Korėjoje, Rumunijoje, pasirodys Ukrainoje ir Latvijoje. Tai, kad ji anglų kalba buvo išleista garbingos britų leidyklos „Thames & Hudson“ taip pat yra ir Lietuvos kultūros instituto nuopelnas. Ten ji vadinasi „The Fox on the Swing“. Ką tik JAV nuskynė garbingą „The Batchelder“ apdovanojimą, kurį Amerikos bibliotekų asociacija teikia ne anglų kalba parašytai knygai, kuri išversta ir išleista Amerikoje. Tai pirmas toks apdovanojimas lietuviškai knygai. Na, ir čia jau niekas nepasakys, kad tai dėl rinkodaros.

Knyga „Laimė yra lapė“ yra kitokia. Ir tekstų, ir iliustracijomis. Intertekstuali. Leidykla „Tikra knyga“ turėjo būti labai drąsi. Manau, kad ta drąsa atsipirko. Man nelabai įdomu kurti tai, kas yra. „Meškių istorijas“ rašiau, nes tuo metu tokių neradau. Daryti tai, ką daro kiti? Skamba nuobodokai. Aušra tokia pati, galbūt todėl knyga tokia ryški. Taip pat ji labai aukštai užsikėlusi kokybės kartelę. Tai turi įtakos ir man.

Su knyga „Laimė yra lapė“ ir Aušra keliavome po daug Lietuvos mokyklų. Surengėme apie pusantro šimto susitikimų. Organizavome kūrybines dirbtuves, kalbėjome apie laimę. Jei suaugusiems atrodo, kad tai ne vaikų tema, tai jie klysta. Vaikams patinka kalbėti apie laimę. Taip pat su jais reikia kalbėti ir apie svarbius dalykus. Jie nori kalbėti apie skaudžius dalykus, bet dažnas suaugęs to bijo.

„The Fox on the Swing“ mums atidarė duris į užsienį. Su kūrybinėmis dirbtuvėmis lankėmės festivaliuose Londone, Bangalore, Vašingtone. Visur vaikai labai panašūs, skiriasi suaugę.

Dažnai man atrodo, kad lapė jau kažkas atskiro, kažkas už knygos ribų. Gyvena sau ir reguliuoja. Įvykiai apslopsta ir staiga vėl iš kur nors bumbt!

Pagal knygą profesionalioje teatro scenoje sukurti du spektakliai – „Laimė yra lapė“ ir „Labas, lape!“ Su Aušra juokaujame, kad dabar laukiame animacinio filmo.

Akimirkos iš Evelinos susitikimų su skaitytojais:

Esate sakiusi, kad jums įkvėpimas yra vaikai, nes jiems nutinka visokių nuotykių.

Man patinka rašyti, patinka pasakoti istorijas. Noriu nemoralizuodama pasakyti apie svarbius dalykus, perteikti vertybes, kelti klausimus, kartu su vaikais ieškoti atsakymų. Pasakojimų idėjos atkeliauja iš bendravimo su vaikais – savo, draugų, susitikimuose pažintų, taip par savo pačios vaikystės. Draugė sakė, kad man bepigu rašyti, nes net namie laksto keli siužetai.

Daugiausiai vaikų nuotykių ar portretų sudėjau į „Meškių istorijų“ knygas. Tos istorijos dažnai turi savo prototipus – vaikus, kurie gyvena ir realiame pasaulyje. Susitikimuose vaikai sako, kad ir jiems yra nutikę tokie pat dalykai kaip ir knygose.

Vienas iš suaugusių meškių, tvirtinantis apie matematikos svarbą, dukrai Agotai pasirodė panašus į tėtį. Kai mano draugė Amerikos lietuvė ir rašytoja Laima Vincė perskaitė knygą „Drambliai ėjo į svečius“, ji pasakė, kad joje vaizduojama lietuviška šeima. Apie tai rašydama net nepagalvojau, net gyvūnas toks nelietuviškas. Laima teigė, kad Lietuvoje labai artimi vaikų, tėvų ir anūkų ryšiai, kas, pavyzdžiui, jos gimtojoje Amerikoje jau reta.

Per susitikimus vaikai dažnai klausia, kodėl knygos „Laimė yra lapė“ šeima gyvena namelyje medyje. Tuomet paprašau pakelti rankas, kas svajoja gyventi namelyje medyje. Visada sulaukiu miško rankų. „Va todėl“, – atsakau.

Ar dabar, kai pavardė tapo prekiniu ženklu, jos nebekeisite, būsite Daciūtė amžinai? Juk esate daugiavaikė mama, gal vyras norėtų, kad nešiotumėte jo ir vaikų pavardę?

Mano vyras labiausiai nori, kad būčiau laiminga. O laiminga aš tada, kai darau, kas man patinka, kai turiu su kuo aptarti tai, kas svarbu, ir petį, į kurį galiu atsiremti, kai pavargstu. Kai tekėjau už jo, pasakiau, kad lengvo gyvenimo su manimi jam nežadu, bet kad bus įdomus – tą galiu garantuoti. Panašu, kad pažadą vykdau.

Ar galima Lietuvoje pragyventi iš knygų leidimo?

Kol kas iš knygų išgyventi negaliu, bet toks tikslas yra. Esu ne vieną tikslą pasiekusi, tikiuosi, kad pavyks ir šį. Aišku, auginant ne keturis vaikus, o katę tai būtų lengviau ir greičiau, bet, matyt, lengvi keliai ne man.

Ar esate iš vaikų (ne savo, o svetimų) girdėjusi nuomonių apie savo knygas?

Daugiau esu girdėjusi suaugusiųjų nuomonių, bet ir vaikų nemažai. Man svarbu, susitikti su vaikais, kalbant su jais prisiliesti jų pasaulio, kalbėti jų kalba, bet nepataikauti. Nemanau, kad vaikams tai patinka. Jei taip, tai neilgai. Manau, kad vienas gražiausių dalykų pasaulyje yra tikrumas.

Susitikimuose su vaikais išgirstų smagiausių ir skaudžiausių samprotavimų, nes kalbame apie įvairius dalykus. Taip pat gali būti, kad parsigabenu atminty tipažų, kurie galbūt kada nors taps būsimų knygų herojais.

Kartą vieną pirmokas paklausė, kodėl gi man taip patinka rašyti, juk tai taip nuobodu. Na, kai tu tik mokaisi, žinia, kad taip gali nutikti. Aš jam atsakiau, kad rašytojas yra kaip burtininkas: jis gali pastatyti pasaulį, jį sugriauti ir vėl atstatyti. Argi nesmagu? Kai susitikimo pabaigoje klausiau, ar yra norinčių ateity būti rašytojais, tas berniukas vienas pirmųjų pakėlė ranką.

Jau sutinku tėvų, kurie sako, kad lapės knyga buvo pirmoji perskaityta knyga. Tai labai jautrus pasidalinimas.

Papasakokite, koks santykis su knygutėmis jūsų pačios šeimoje, ar vaikai skaito?

Mano vyriausieji – paaugliai. Norėčiau, kad skaitytų daugiau, bet yra kaip yra. Tikiuosi, kad ateis ta diena, kai knygą jų rankose dažniau matysiu. Trečioji Abigailė šiuo metu mokosi skaityti – ir angliškai, ir lietuviškai. Vakarais jai skaitome mes. Pastebiu, kad jai patinka kiek kitokios knygos nei patikdavo vyresniems broliui ir sesei. Mažiukas, nors jam tik gegužį bus dveji, taip pat dažnai įsitaiso mano ar tėčio pašonėje ir klauso istorijų.

Vaikui labai svarbu skaityti. Mokyklos programos negana, kad užaugtum turėdamas tvirtą stuburą ir kritinį mąstymą. Tam reikia knygų ir kuo įvairesnių. Gyventi kitų gyvenimus, matyti jų akimis, jausti jų jausmus, vaikščioti jų batuose, sutikti su jais ar nesutikti ir, dar pridėkime vaizduotę – geresnio recepto jaunam žmogui užaugti asmenybe aš nežinau.

Jūsų vaikystės kultinė knyga?

Vaikystėje skaičiau labai daug, ir ne tik knygas vaikams. Labai patiko Astridos Lindgren knygos, ypač jos „Ronja plėšiko duktė“. Su seserimi kas savaitę traukdavomo į M.Mažvydo biblioteką. Rydavome knygas. Mama sugalvodavo įvairiausių dingsčių, kad mus nuo jų atitrauktų.

Skaitau ir dabar. Prie lovos visada guli kelios knygos. Kai važiuojam gyventi į kitas šalis, kartu važiuoja dalis gausios bibliotekos.

Ar dabar rašote kažką naujo vaikams?

Pora metų buvo pasigrobusi lapė; daugybė susitikimų, ką tik gimęs ketvirtas vaikas… Negalėjau rašyti, negirdėjau savęs. Po susitikimų maratono reikėdavo save kaip Miunhauzenui traukti iš pelkės. Persikrausčiusi į Ameriką vėl pradėjau rašyti. Galbūt tai taps naujomis knygomis vaikams. Taip pat pajutau, kad atėjo laikas eilėraščių rinkiniui suaugusiems. Jiems rašyti pradėjau dar anksčiau nei vaikams, bet tik dabar manau, kad atėjo laikas juos paleisti į pasaulį. Dar norėčiau parašyti romaną, bet kol mažiausieji – maži, to nesiimu. Romanui reikia daugiau nepertraukiamų valandų. Kaip bemėgčiau rašymo procesą, savo vaikus myliu labiau. Jiems labiau nei mano knygų ar apdovanojimų, reikia karštos vakarienės, pasakos prieš miegą ar pokalbio virtuvėje.

Evelinos parašytos knygos: