Tomas Dirgėla. Butauto Barausko nuotr.
Tomas Dirgėla – vienas populiariausių šių dienų Lietuvos vaikų rašytojų ir LRT radijo laidos vaikams „Domas ir Tomas“ kūrėjas ir vedėjas. Autorius yra parašęs dešimt knygų vaikams, kuriose netrūksta humoro ir jo dievinamų detektyvo elementų.
Tomai, kokia vaikiška knyga jums pačiam padarė didžiausią įspūdį?
Vaikystėje kurį laiką skaitydavau tik todėl, jog reikėdavo, jog kažkas liepdavo. Bet sykį skaitydamas Astridos Lindgren istoriją apie Pepę Ilgakojinę pajutau tikrą skaitymo malonumą ir nuo tada knygas skaitydavau su dideliu džiaugsmu!
Netrukus pamilau detektyvus. Ir vėl – tos pačios A. Lindgren dėka – iš rankų nepaleisdavau „Kalio Bliumkvisto nuotykių“, o per kiekvienas Kalėdas žiūrėdavau šios knygos ekranizaciją su mūsų aktoriais.
Vėliau visai netyčia pamačiau gabalėlį serialo apie Šerloką Holmsą – tai buvo rusų kurtos serijos – ir negalėjau atitraukti akių. Kai serialas baigėsi, iš bibliotekos pasičiupau visus Arturo Konano Doilio raštus, ir istorijas apie legendinį seklį tiesiog ryte surijau.
O šiuo metu mano mylimiausia knyga – britų rašytojo Roaldo Dalo „Matilda“, į kurią sutelpa daugybė temų: šeima, meilė knygoms, meilė vaikams, pagarba vaikystei…
Ką mėgote ir mėgstate skaityti pats – detektyvus, romantiką, mokslinę fantastiką?
Skaitau beveik vien vaikų literatūrą, ir tai vaikų rašytojui yra visai natūralu. Skaitymas knygų kūrėjui yra tarsi treniruotė krepšininkui – pastarasis, kol nėra varžybų, joms ruošiasi kasdien treniruodamasis. Taip pat ir aš – kol nerašau naujos knygos, treniruojuosi skaitydamas.
Bandau susipažinti ir su naujomis artimesnių draugų knygomis, ir su populiariais užsienio autorių kūriniais. Kartais į rankas pakliūva ir kokia tikrai prasta knyga, bet, manau, rašytojui reikia susipažinti ir su tokiomis, – paskui žinai, kaip geriau nerašyti.
Po kelių mėnesių planuoju pradėti rašyti knygą suaugusiesiems, tad pastaruoju metu planšetės ekrane pasirodo Stiveno Kingo kūriniai. Šį autorių laikau visišku meistru, o jo požiūris į rašytojo amatą man – tikras pavyzdys.
Rašote vaikams. Kaip jaučiate skaitytoją, kokių sąsajų turite su vaikais?
Pagrindinis dalykas – niekada nepamiršti, kad ir pats kadaise buvai vaikas. Tai tikrai padeda, nes imi gerbti vaikystę, vaikus ir laikyti juos sau lygiais. Gaila, kad šiandien dalis suaugusiųjų su vaikais elgiasi pamiršdami, koks jausmas yra būti vaiku ir kad vaikystė – šventas reikalas ir ypatingas laikas.
Ryšys su vaikais mane lydėjo jau paauglystėje, kuomet daug laiko praleisdavau su savo daug jaunesne pussesere. Pasivaikščiojimai, knygų skaitymas, žaidimai tiek su ja, tiek ir su kitais vaikais per pusseserės gimtadienius… Per tą laiką ėmiau gerai suprasti vaikus ir rasti bendrą ryšį.
O šiandien su vaikais esu susijęs ne tik dėl vaikų rašytojo darbo, tačiau ir pats esu dviejų vaikų tėtis. O rudeniui įsibėgėjus, būsiu ir trečiojo.
Ar dabartiniai vaikai labai skiriasi nuo jūsų kartos vaikų?
Gražvydo Kaškelio nuotr.
Manau, vaikai visais laikais buvo vienodi – smalsūs, žaidžiantys, liūdintys, besidžiaugiantys ir – kol kokie suaugusieji nesugadina jų natūralaus pasitikėjimo savimi – būnantys tiesiog vaikais, o ne suaugusiais vaikų kūnuose.
Kokią svajonę ar idee fix turėjote vaikystėje?
Būti krepšininku, rašytoju arba verslininku juodu kostiumu ir pilkos spalvos naujausia „Audi“. Kai labai domėjausi ateiviais, svajojau, kad kurią naktį jie mane miegantį pagrobtų ir pamatyčiau ateivius iš arti. Kai buvau pamišęs dėl detektyvų, – kad į kiemą atvažiuotų įtartinas automobilis, o aš išsiaiškinčiau, jog jo vairuotojas yra dviračių skambučių vagišius! (juokiasi)
Kada vaikystę galima laikyti laiminga? Kokia buvo jūsų?
Tada, kai ne vaikas turi taikytis prie tėvų, o tėvai vaiką auklėti, atsižvelgdami į jį, – jo charakterį, jautrumą, pomėgius… Dažnai tėvus veikia pasąmonė – mane taip auklėjo, tai ir aš taip pat. Ir visai nekreipiama dėmesio, jog šalia – visai kitas žmogus, visiškai unikali asmenybė. O padariniai to, kad vaikas negali būti savimi ir turi būti toks, kokį jį nori matyti tėvai, pasijus ir jau vaikui suaugus. Laimingas vaikas tas, kurį tėvai sugeba matyti ir priimti tokį, koks jis yra.
Mane užaugino močiutė, padedant tetai – tėčio seseriai. Tėvai išsiskyrė, kai buvau dar labai mažas. Nors šiandien kartais ir jaučiasi to paties artimiausio ryšio trūkumas su tėčiu ar mama, bet yra kaip yra. Vaikystėje manimi rūpinosi, turėjau nemažai laisvės būti savimi, tad labai džiaugiuosi, jog šiandien darau tai, ką moku geriausiai ir kas man teikia didžiulį malonumą.
Koks nuotykis iš vaikystės įstrigo labiausiai, galbūt jį prisimenate iki šiol? O gal net buvo lemtingas?
Vaikystėje nuotykių buvo daugybė, pradedant kiemo žaidimais ir baigiant poilsiautojais, kuriems – kaip ir kiekvienas doras palangiškis – vasaromis užleisdavome būstą miesto centre.
Šią akimirką prisimenu apsilankymą apleistame karo bunkeryje Palangos pakraštyje. Su keliais draugais susitikome ryte, kuprinės pilnos užkandžių, prožektoriai… Kiti kiemo draugai mus išlydėjo it kokius didvyrius! Kelis kilometrus ėjome iškėlę galvas, o kai priėjome bunkerį ir jau reikėjo pro siaurą tarpą lįsti vidun, kažkaip persigalvojome – suvalgėme sumuštinius ir patraukėme namo.
Butauto Barausko nuotr.
Ar skaitote knygas iki galo, jei jos nuobodžios, „neužkabina“? Kaip apskritai yra su tuo knygų skaitymu? Sako, ekranų vaikams trūksta kantrybės skaityti…
Kantrybės trūksta ne tik vaikams – ir aš kartais negaliu iki galo perskaityti straipsnio, o kartais perbėgu tik pavadinimus. Gyvename tokiu tempu, ir nieko čia nepadarysi. Nebent atsiversi įdomią knygą, o tokia tikrai padeda neskubėti!
Vaikai noro ir kantrybės skaityti tikrai turės, jeigu šalia matys pavyzdį – skaitančius mamą ar tėtį. Nes ko gi verti pastarųjų raginimai atsiversti knygą, jeigu patys tuo metu laiką praleidžia prie televizorių ar išmaniųjų ekranų? Geriausiai veikia pavyzdys. Žinoma, ir pati knyga – pavyzdžiui, aš su savo istorijomis apie Domą ir Tomą šiek tiek taikausi prie to greito tempo, tad gal ir vaikams šios knygos įdomios dėl vis einančio veiksmo ir dialogų. Ir smagu, jog po to šių knygų skaitytojai į rankas pasiima ir lėtesnės literatūros.
Kaip atsirado Domas ir Tomas – knygų veikėjai?
Tomas, galima sakyti, esu aš – tokio amžiaus taip pat domėjausi detektyvais, buvau įsimylėjęs, rašiau eilėraščius ir toks truputį prie humoro. Domas – tai mano kelių pradinės mokyklos klasės draugų mišinys: beveik viską iš anksto apgalvojantis, mylintis matematiką ir į viską žvelgiantis kiek rimčiau.
O knygų siužetai – įkvepia koks nors konkretus įvykis, ar mintys kaip paukščiai atskrenda į galvą?
Mano pirmoji knyga vaikams atsirado dėl noro vaikus bent kiek grąžinti prie liaudies pasakų, tad vieną tokią raganą atkėliau į mūsų dienas. Domo ir Tomo serija atsirado sujungus du dalykus – mano tuo metu mylimiausio vaikų rašytojo Deivido Valjamso stilių su mano vaikystės meile detektyvams. O kad mano skaitytojai rastų sau artimą aplinką, knygų veiksmas būna susijęs su mokykla. Istoriją apie Luką Šiaudelį rašiau prisiminęs savo paties mokyklos laikų pomėgį krepšiniui, Benas Adatėlė atkeliavo įkvėptas mėgstamiausio rašytojo vaikams – Roaldo Dalo – kūrybos. O mano pirmoji paveikslėlių knyga „Mano tėtis rašo knygą“, pasirodysianti rugpjūtį, parašyta mano sūnaus patrukdymų dėka, kai rašau knygą užsidaręs savo darbo kambaryje (šypsosi).
Perskaitytos knygos, mano vaikystė ir skaitytojų pastabos – tai trys pagrindiniai šaltiniai, atnešantys minčių būsimai knygai.
Ar mėgstate eiti į knygynus ir ten leisti laiką? Koks knygynas yra palikęs didžiausią įspūdį?
Šiandien knygas dažniausiai perku internetu arba jas skaitau planšetėje – turime ir patogių internetinių knygynų, ir nuostabią lietuvišką programą elektroninių knygų skaitymui, pavadintą „Milžinu“. Tačiau, jei pakeliui koks knygynas, – ypač mažesniame mieste – būtinai užsuku apsidairyti. Mažesni miesteliai traukia savo knygynų dydžiais, nes vos įėjęs atsirandi tarp knygų, o ne didžiulėje nejaukioje erdvėje, kur link ir juda didmiesčių knygynai.
Į knygynus visada užsuku ir būdamas užsienyje, kur įspūdį palieka vaikų literatūros skyriai ne tik su pačiais įvairiausiais žanrais, bet ir daugybe su vaikų literatūra susijusios atributikos: pliušiniu Grufu, Matildos puodeliu, maišeliais su vaikų knygų veikėjais, stalo žaidimais pagal vaikų pamėgtas knygas…
Ar pats džiaugiatės, dovanų gavęs knygą?
Džiaugiuosi tada, kai gauta knyga man tikrai įdomi. Dovanoti knygą yra nuostabu, tačiau jei su ja nepataikai, knyga visą laiką dulkės kur lentynoje… Tad mieliau gaunu ar pats dovanoju dovanų čekį į knygynus, nors juose šiandien galima įsigyti ir pagalvę, ir moderniai atrodantį bulvių skustuką (juokiasi).
Ginta Liaugminienė
Apie projektą „Knygos Z kartos vaikams“
Z karta – tai vaikai, gimę nuo 2003 metų, kuriems dabar keturiolika ir mažiau. Jie dar vadinami „google” karta, nes nuolat informacijos ieško internete. Juos nelengva nustebinti, nebent… pasakytume kažką, ko nėra google paieškos sistemoje.
Tai – jausmų sritis, tarpusavio santykiai, svajonės, vertybės, tikslai. Visa tai nagrinėjama ir suaugusiųjų literatūroje, tačiau kita kalba ir kitokia forma. Mes, suaugusieji, dar skaitėme ir skaitome knygas, o šiuolaikiniai vaikai tai daro jau nenoriai.
Pagrindines gyvenimo vertybes vaikas perima iš šeimos. Taip pat ir požiūrį į knygas – skaitančioje šeimoje tarsi savaime susiformuoja poreikis ir pomėgis skaityti. Vaikas mato, koks tėvų požiūris į knygą, – ar tėvai laisvalaikiu skaito, ar diskutuoja apie tai, ką perskaitė, ar knygomis dalinasi su draugais? Ar knygas vis dar perka kaip dovanas svarbiomis gyvenimo progomis?
Interviu ciklas su lietuvių rašytojais, šiuo metu kuriančiais vaikams, padės tėvams geriau orientuotis knygų rinkoje, kuri yra didelė. Juk apie 20 procentų visos vaikų knygų produkcijos sudaro nauji lietuvių autorių kūriniai. Ką siūlyti skaityti, kad vaikai susidomėtų, kad jų nereikėtų versti skaityti prievarta? Kad knyga taptų viso gyvenimo poreikiu?
Interviu ciklas „Knygos Z kartos kalba“ leis geriau pažinti autorius, jų pasaulėžiūrą, sužinoti, kokius dalykus savo kūryboje jie akcentuoja. Rašytojų įžvalgos apie šiuolaikinius vaikus ir jų gyvenimo aktualijas galbūt bus naudingi ir patiems tėvams, kad geriau pažintų tą „Z kartą”.
Tikimės, kad straipsnių ciklas suteiks ir vertingos informacijos apie naujai pasirodžiusią vaikišką literatūrą, apie kritikų pripažintas ir skaitytojų labiausiai mėgstamas knygas, apie auditoriją, į kurią orientuota viena ar kita knyga. Nors didžiąją dalį (apie 40 procentų) vaikams skirtų knygų sudaro ankstyvajam skaitymui skirti leidiniai, kalbėsime ir apie mokyklinio amžiaus vaikams skirtą literatūrą.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 rugpjūčio 5 dieną.
