„Jurgelis meistrelis“ Gardine

„Kai manęs klausia, kas aš esu: lietuvė, baltarusė, lenkė, – aš sakau, kad esu šių žemių gyventoja“,– sako Svetlana Belinskaja.

Gidei ir Gardino lietuvių visuomeninio susivienijimo „Tėvynė “ narei Svetlanai svarbu, kad Baltarusijoje augantys jos vaikai pažintų ir lietuvišką kultūrą.

Svetlana, papasakokite apie save, iš kur esate kilusi, kaip atsidūrėte Gardine?

Kilusi esu iš Baltarusijos, gimiau Gardine. Mano tėvai susipažino, gyvendami gretimuose pasienio kaimuose, – vienas Lietuvoje, Šalčininkų rajone, kitas kaimelyje Benekoni Baltarusijoje, esančiame už kelių kilometrų nuo sienos. Tais laikais jokių vizų nebuvo, visi mes buvome Tarybų Sąjunga. Taip jaunuoliai iš gretimų kaimų susipažino, sukūrė šeimą. Mama baigusi Gardino medicinos institutą, ji gydytoja. O tėtis buvo kariškis. Jo profesija ir lėmė, kad šeimai teko ne kartą keisti gyvenamąją vietą. Teko pagyventi Latvijoje, vėliau darbas atvedė į Lietuvą, Ukmergės miestą. Ukmergėje gimė mano sesutė Irena.

Ukmergėje išmokote lietuviškai?

Kai augome, šeimoje kalbėdavome ir rusiškai, ir lietuviškai. Jei mama būtų neišmokusi lietuvių kalbos, nebūtų galėjusi Ukmergėje dirbti gydytoja. Ukmergė – tai ne Vilnius, ten rusakalbių buvo mažai. Tai buvo ramus, mielas lietuviškas miestas, kuriame aš lankiau mokyklą ir gyvenau iki 14 metų. Mano visi draugai ir mokytojai buvo lietuviai, tad be vargo išmokau lietuviškai. Iš tų metų atsimenu, kaip eidavome maudytis į upę, su draugais važinėdavome dviračiais.

Kaip šeima nusprendė vėl keltis į Baltarusiją?

Tėtį kaip karininką pasiuntė dirbti į Kazachstaną. Mama liko viena su vaikais. O laikai buvo permainingi: byrėjo tarybinė sistema, valstybės atsiskyrė. Visi mamos giminaičiai ragino grįžti į Baltarusiją, kad gyventų tarp savų. Grįžome į senelių namą viename Baltarusijos kaimelyje.

Galbūt tas sprendimas ir buvo teisingas – po poros metų, būdamas vos 54-erių, mirė tėtis – neatlaikė jo širdis, mama jau iš tiesų liko viena. Manau, jai tarp giminių visa tai išgyventi buvo lengviau. Nors tėvo giminės mama, mano močiutė, iki šiol gyvena kartu su teta Eišiškėse. Jai jau 87 metai. Pusseserės su šeimomis – Vilniuje, Šalčininkuose.

1996 metais aš įstojau į Gardino J. Kupalos universitetą studijuoti istorijos. Iš karto ėmiau ieškoti lietuvių bendrijos. Kodėl tapau jos nare, kodėl su senomis močiutėmis giedodavau bažnyčioje lietuviškai? Negaliu atsakyti. Juk aš negalėjau žinoti, kad kažkada, po 20 metų, bus įvestas bevizis režimas ir daug lietuvių atvažiuos į Gardiną kaip turistai, o aš būsiu gidė.

Esate viena iš sekmadieninės lietuviškos mokyklėlės mokytojų?

Prieš penkerius metus, įkalbėta šviesios atminties lietuvių bendrijos pirmininko Algimanto Dirginčiaus, ėmiau vaikus mokyti etnokultūros ir lietuvių kalbos.

Supratau, kad mano pačios lietuvių kalba, 20 metų gyvenant Baltarusijoje, tikrai nepatobulėjo, nusprendžiau stoti į Lietuvos edukologijos universiteto lietuvių kalbos ir literatūros modulį. To reikėjo ne dėl kokio nors diplomo, „popieriuko“, bet buvo didžiulis mano vidinis poreikis.

Nelengva buvo važinėti studijuoti į Vilnių. Liko išlaikyti tik 3 egzaminus, bet… sušlubavo mano sveikata, gavau net invalidumo grupę. Studijas teko nutraukti. Galbūt kada nors prie jų dar grįšiu?

Lietuvių kalba unikali, net dabar, kai nestudijuoju, labai daug skaitau, gilinuosi į gramatiką, tuos dalyvius ir padalyvius.

Sekmadieninėje mokyklėlėje mokau vaikus etnokultūros ir lietuvių kalbos. Vaikai suskirstyti į klases pagal amžių: 5–8, 9–12 ir 13–16 metų. Su kiekviena grupe dirbame vis kitaip, juk mažiukai dar nepažįsta raidžių, su jais piešiame, žaidžiame. Pavyzdžiui, jiems keista, kodėl rusiškai spalva (cvet) yra vyriškosios giminės, o lietuviškai – moteriškosios? Spalvų pavadinimų mokomės dažydami margučius, vaikai dažo ir pasakoja. Aš pati kuriu programas, pamokų planus, pritaikytus mūsų aktualijoms. Suprantu, kad mokytis lietuvių kalbos aplinkoje, kur labai mažai kas kalba lietuviškai, yra sunku. Todėl svarbiausia vaikus motyvuoti, sudominti, kad jie norėtų į mokyklėlę ateiti. Šokame ratelius, „Jurgelį meistrelį“ ir „Gražus mūsų jaunimėlis “, vaišinamės sausainiais su arbata.

Sekmadieniais atvažiuoja labai patyręs lietuvių kalbos mokytojas iš Druskininkų Jonas Jančiulis, tada raginu ir tėvelius prisijungti ir mokytis.

Tėvų karta Gardine lietuviškai beveik nebekalba. Anūkus į sekmadieninę mokyklėlę atveda močiutės, kurių vardai Genutė, Onutė, Julija, o jau vaikų ir anūkų vardai rusiški. Mano pačios vaikų irgi – baigusi institutą, sukūriau šeimą su ukrainiečiu, tad mūsų penkiolikmetis sūnus vardu Dmitrijus, dešimtmetė dukra – Sofija. Lietuviškus davėme tik krikšto vardus, sūnus turi šventą Kazimiero vardą, o dukra – Zofija Jana, močiutės Zofijos, tėčio mamos, garbei.

Kaip nusprendėte studijuoti istoriją, tapti gide?

Mokykloje istorija buvo mano mėgstamiausia pamoka. Prieš 20 metų gidų net nereikėjo, maniau, būsiu istorijos mokytoja. Po universiteto baigimo ja ir dirbau. Dirbti gide pradėjau, kai prieš dvejus metus Gardino sričiai buvo panaikinta vizų tvarka, lietuviams atsirado galimybė keliauti paprasčiau. Algimantas Dirginčius pasasakė: „Svetlana, imkis tu to darbo“. Iš pradžių jis man padėjo, nes, kol sveikata leido, jis pats dirbo gidu, o dabar aš ieškau lietuviškų vietelių Gardine, kad lietuviams būtų įdomu. Man tas darbas labai patinka, nes turiu galimybę bendrauti lietuviškai.

Ar jūsų vaikai moka lietuviškai?

Suprantu, kad sekmadieninės mokyklėlės neužtenka, kad vaikai laisvai kalbėtų lietuviškai. Juk šeimoje mes su vyru kalbame rusiškai, nors aš vaikus ir kalbinu lietuviškai. Todėl kilo idėja, kad sūnų vertėtų išleisti mokytis į Vilnių, Į Lietuvių namų gimnaziją. Beje, kasmet iš Gardino lietuviškosios sekmadieninės mokyklėlės po vieną ar du vaikus išvyksta mokytis į Lietuvių namus.

Mūsų Dmitrijui tada buvo 12 metų. Reikėjo vienerių metų, išlyginamojo kurso, kad jis pirmiausia išmoktų lietuviškai, o paskui jau lietuvių kalba galėtų mokytis visų dalykų. Dabar suprantu – vaikas per mažas, kad atsiskirtų nuo tėvų ir gyventų savarankiškai. Ir tėvams psichologiškai labai sunku paleisti vaiką, prasidedant paauglystei. Nors mokykla ir mokymo rezultatais buvome labai patenkinti, bet vis dėlto per atstumą paauglio nesukontroliuosi. Būdavo, per dieną pasiskambiname skaipu ne po vieną kartą. Padėdavau jam ruošti lietuvių kalbos namų darbus. Bet kartais ta laisve jis ir papiktnaudžiaudavo. Po pusantrų metų grąžinome Dmitrijų atgal į Gardiną. Jis grįžti labai nenorėjo – grasino net suplėšysiąs pasą, kad tik galėtų likti Lietuvoje. Manau, jam didelį įspūdį padarė demokratiška mokyklos atmosfera. Ir klasės draugai buvo labai įdomūs, atvažiavę iš visų pasaulio kraštų, labai skirtingi.

Pastebėjome, kad iš Lietuvos Dmitrijus grįžo labai subrendęs, tapęs savarankiškas. Jam tie metai davė tikrai daug. Neatmetame galimybės paskutinėse klasėse sugrįžti vėl mokytis į Vilnių, į Lietuvių namų gimnaziją.

O dukrytė?

Ji kol kas nekalba lietuviškai, nors aš stengiuosi su ja kalbėti lietuviškai. Ji viską supranta, bet man atsako rusiškai. O sūnus grįžo laisvai kalbantis lietuviškai, aišku, dar padaro klaidų, bet kalba jam jau nėra barjeras.

Papasakokite apie Gardino lietuvių bendriją.

Mūsų Gardino sekmadieninėje mokyklėlėje kasmet didėja vaikų skaičius. Dabar turime 16. Kitais metais prisidės dar keletas vaikų. Iš mano sekmadieninės mokyklėlės kasmet bent po 1 vaiką važiuoja į Lietuvių namus mokytis. Labai norėjau, kad bendrijos vaikai turėtų lietuviškus tautinius drabužėlius. Parašiau projektą, pagal kurį gavome finansavimą. Vilniuje su etnokultūros centro specialistais užsakėme tuos drabužėlius, ir vaikai labai noriai pasipuošia per šventes. Pati gražiausia šventė Gardine – kas dvejus metus vykstantis Tautinių mažumų festivalis. Atvyksta puikių kolektyvų iš kitų šalių, nuolatiniai svečiai yra Alytaus dainų ir šokių ansamblis „Dainava“. Visi įsijungiame į ratelius, šokius, vaišinamės lietuviška duona ir sūriu lietuviškame kiemelyje. Su vaikais piname apyrankes iš trijų spalvų siūlų, žalios, geltonos ir raudonos, kaip Lietuvos vėliavos spalvos. Vaikams labai svarbu pažinti šalies kultūrą ne tik per pamokas, bet ir per kūrybą, per meną, dainas, šokius. Jiems reikia patiems patirti, pačiupinėti.

Svetlana su vaikais Dmitrijumi ir Sofija

Gardino lietuvių visuomeninis susivienijimas „Tėvynė“ turi puikias patalpas Gardino centre, senoviniame Antano Tyzenhauzo statytame name. Čia yra keletas kambarių, kur mes švenčiame šventes, pažymime Lietuvių kalbos dieną, liepos 6-ąją su visais pasaulio lietuviais giedame Tautinę giesmę, švenčiame Cepelinų balių. Kartais lietuviai renkasi prie Vytauto Didžiojo paminklo miesto širdyje, kartais religines šventes švenčiame bažnyčioje, kas sekmadienį dalyvaujame lietuviškose mišiose. Gardino lietuviai turi mažą savo pasaulį, kuris mums visiems labai reikšmingas.

Ginta Liaugminienė

Apie projektą „4 milijonai“:

2019 metai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Vien lietuviško paso ar dvigubos pilietybės nepakanka, kad užsienyje gimę ir augantys vaikai jaustųsi esą lietuviai. Didžiausias vaidmuo tenka šeimai, kuri augina ir auklėja vaiką, kuri formuoja jo vertybes ir identitetą. Projekte „Keturi milijonai“ norime pasakoti apie šeimas, kurios, susidurdamos su kasdienybės iššūkiais, vis dėlto sugeba vaikams parodyti, kad lietuvių kalba jų gyvenime nėra tik buitinė, „mažumos“ kalba, o lietuviškos šaknys labai svarbios suvokiant save multikultūrinėje aplinkoje. Kalbinsime po visą pasaulį išsibarsčiusias šeimas, kurios šiuo metu augina vaikus ar patys augo lietuvybę puoselėjančiose šeimose. Dažniausiai tai aktyvūs lietuviškų bendruomenių nariai, lietuviškų mokyklėlių iniciatoriai ir steigėjai. Tai žmonės, kurie suvokia, kaip augantiems vaikams svarbu dalyvauti lietuviškos bendruomenės veikloje, girdėti gyvą kalbą, švęsti kartu tautines ir tradicines šventes, domėtis Lietuvos aktualijomis ir kultūriniu gyvenimu. Šis projektas aktualus ne tik emigrantams, bet ir gyvenantiems Lietuvoje. Galėdami kasdien bendrauti gimtąja kalba, mes pamirštame, kokia tai dovana, mūsų patriotiškumas ir pilietiškumas prigęsta, tad emigracijoje puoselėjančių lietuvybę pavyzdys uždegs ir kitus. Norime, kad projektas būtų aktualus – dalinsimės ne tik idėjomis, kaip jaunąją emigrantų kartą auginti lietuvybės dvasia, bet ir informacija, kokios knygos, mokyklėlės, kompiuterinės programos ar vasaros projektai galėtų būti naudingi emigrantų vaikams, kad jie save suvoktų Lietuvos dalimi. Nagrinėsime dvikalbystės sąlygomis augančių vaikų problemas, praktinius sprendimo būdus, kad kalba nebūtų skurdi, su akcentu, nenoriai vartojama. Šiuolaikinis gyvenimas labai greitas, jo kaita didžiulė, tad su emigrantų šeimomis aptarsime būtent dabar jaunoms šeimoms iškylančius aktualiausius klausimus.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.