Visuomenininkė ir rašytoja Birutė Jakučionytė jau dvyliktus metus gyvena Anglijoje, bet vasaromis rengia stovyklas vaikams Gervinių kaime. Tokias stovyklas organizuoti ji pradėjo pirmiausia dėl savo keturių sūnų, nes norėjo sukurti jiems galimybę nors savaitę pabūti su giminių ir draugų vaikais, kurių emigravus jie neteko galimybės dažnai matyti.
Labai nuosekliai išėjo, kad ir kitų emigrantų vaikai pradėjo važiuoti į stovyklas „Gervių lizdasׅ“ – taip nutiko jau pirmąją stovyklų vasarą, nes jau tada dalis Birutės draugų ir giminių gyveno užsienyje. Stovyklos suteikė galimybę visiems suvažiuoti iš įvairių šalių ir savaitę praleisti drauge. Apie lietuvių kalbos išsaugojimą gyvenant emigracijoje Birutė dalinasi ir asmenine patirtimi.
Birute, kokios sąlygos stovykloje emigrantų vaikams mokytis ar tobulinti lietuvių kalbą? Ar yra buvę nekalbančių ar kalbančių prastai?
Stovykla vyksta lietuvių kalba: visi susirinkimai, užduotys. Kartais atvažiuoja visai lietuviškai nekalbančių vaikų – tuomet vienas iš vadovų jiems viską verčia. Esu turėjusi rusakalbių vaikų ne vienerius metus. Šiomis dienomis visi vaikai tarp savęs susikalba angliškai, bet tikrai esame pastebėję, kad pabuvus savaitę tarp lietuvių, labai sustiprėja bet kokio lygio lietuvių kalbos mokėjimas.
Esame turėję draugų vaikų iš Latvijos ir Ukrainos, jie tuomet net angliškai nekalbėjo, – radome išeitį, susikalbėjome, jie puikiai dalyvavo visoje stovyklos programoje, nes ir vadovas buvo rusakalbis. Pernai stovykloje dalyvavo mergaitė iš Londono, kurios abu tėvai yra rusakalbiai. ir ji lietuvių kalbą girdėjusi vos vos, nes tėvai namuose ir su ja kalba rusiškai, nors patys yra iš Lietuvos. Susikalbėjome, mergaitė puikiai dalyvavo stovykloje.
Stovyklose nuolat būna vaikų, kurių vienas iš tėvų nėra lietuvis, tokie vaikai dažniausiai laisvai kalba dviem kalbomis, nes, pvz., gyvena ir mokosi Danijoje, tėvai tarp savęs kalba angliškai, o lietuvių yra trečioji, mamos, kalba. Manau, kad kiek vaikas įsilies į stovyklos programą, labiau priklauso nuo vaiko charakterio, o ne nuo lietuvių kalbos žinių.
Kiek per vasarą būna tokių emigrantų vaikų? Galbūt stovykloje turite ir nuolatinių lankytojų?
Kiekvienoje pamainoje tokių vaikų gali būti ir penki, ir dešimt. Turime nuolatinių stovyklautojų, kurie kasmet važiuoja į „Gervių lizdo“ stovyklas. Užauga iki vadovų ir tada jau atvažiuoja savanoriauti. Mes net pamainas planuojame pagal gyvenančių užsienyje vaikų atostogas: angliškos atostogos – rugpjūtį, norvegiškos – liepą.
Su kokio amžiaus sūnumis išvažiavote gyventi į Angliją prieš dvylika metų? Ar visi jau kalbėjo lietuviškai?
Kai emigravome, jiems buvo 9, 7, 6 ir 2. Mažylis dar visai mažai kalbėjo, vyresnėlis mokėjo ir rašyti, ir labai daug skaitė lietuviškai, septynmetis pažinojo raides, mokėjo rašyti, nes pusę metų jau buvo prasimokęs pirmoje klasėje. Šešiametis pažinojo lietuviškas raides, bet skaityti ir rašyti lietuviškai nemokėjo. Vaikai pradėjo lankyti ugdymo įstaigas Anglijoje, o paraleliai lietuviškose mokyklose nesimokė.
Tiesiog neturėjau tam laiko ir jėgų, labai sunkiai išgyvenau skyrybas ir prireikė ne vienerių metų atsistoti ant kojų. Mano vaikų lietuvių kalbos vystymasis, palyginus su anglų, visiškai sustojo, nes tik namuose kalbėjome lietuviškai ir per stovyklas. Po kiekvienos vasaros atostogų, praleistų Lietuvoje, stovyklose, mačiau labai pastebimą lietuvių kalbos pagerėjimą, visi vaikai išmoko rašyti lietuviškai kažkaip savaime – žinau, nes dažnai susirašinėjame žinutėmis. Sudėtingiausia buvo mažyliui, kuriam dabar trylika. Jo lietuvių kalba buvo tikrai prasta: painiojo laikus, gimines, skiemenis, iki dabar netaisyklingai sudėlioja galūnes, prigalvoja negirdėtų lietuviškų žodžių. Aš smarkiai dėl to nesijaudinu, nes mano vaikai yra tik pusiau lietuviai, jų tėvas rusas, todėl niekada nekėliau nei sau, nei vaikams jokių aukštų lūkesčių dėl idealaus lietuvių kalbos mokėjimo ir net neturėjau iliuzijų, kad jie bus kalbininkai. Tarp savęs jie kalba angliškai, ir man tai netrukdo. Tiesiog anglų kalba tapo jų pirmąja kalba, aš džiaugiuosi, kad jie puikiai kalba ir moka rašyti lietuviškai.
Kokios permainos vyksta gyvenant emigracijoje – gal prisimiršta žodžiai, gal atsiranda akcentas?
Akcentą turėjo visi mano vaikai prieš emigruodami, savotišką, turbūt slavišką akcentą, ir aš dažnai sulaukdavau priekaištų, kad mano vaikai kalba su akcentu po kelių gyvenimo Anglijoje metų. Su akcentu jie kalbėjo dar prieš emigruodami. Stipriausias akcentas mažylio, bet jis britiškas, nes nuo trejų metų jis mokėsi ir vystė visą savo pasaulio pažinimą anglų kalba. Manau, kad mano vaikai labai mažai progų turi kalbėti lietuviškai, Anglijoje gyvename jau dvyliktus metus, bet aš nejaučiu, kad trys vyresnieji sūnūs kalbėtų lietuviškai su akcentu.
Koks jūsų geriausias atradimas, kaip išsaugoti lietuvių kalbą? Kokių būdų ėmėtės, kas pasiteisino, kas ne?
Manau, kad labai padeda knygų skaitymas. Kol vaikai nemokėjo skaityti, kas vakarą skaitydavau jiems pasakas. Tai buvo kaip koks šventas ritualas prieš miegą. Ir antras mano išbandytas būdas – vaikų vasaros stovyklos. Jose mano vaikai susirado bendraamžių draugų iš Lietuvos, su kuriais draugauja, susirašinėja, kalbasi lietuviškai. Tos draugystės jau ilgametės, ir aš labai džiaugiuosi, kad suteikiau savo vaikams progą turėti ne tik draugų lietuvių, bet ir kalbėti lietuviškai. Kai pradėjau organizuoti vaikams stovyklas, turėjau tokią svajonę, kad net suaugę mano vaikai važiuotų su savo draugais susitikti ir pabūti nors savaitei į Lietuvą. Tai mano svajonė jau realizavosi. Mano vyresnėliui dvidešimt vieneri, antrajam – aštuoniolika, ir aš tiesiog be galo džiaugiuosi, kad jie ir jų draugai, su kuriais susipažino kažkada stovykloje, dabar važiuoja savanoriauti į stovyklas, pabūti drauge, patirti nuotykį, būti vadovais kitiems vaikams.
Ar šeimoje nekyla pagunda įterpti vis daugiau angliškų žodžių?
Ir kyla, ir įterpiam. Aš kartais save dėl to pagraužiu, nes noriu kalbėti gražia, nesudarkyta lietuvių kalba, bet kartais tikrai lengviau pasakyti angliškai. Vaikai savo kalboje jų vartoja labai daug.
Ar keičiasi požiūris į lietuvių kalbą, gyvenant ne Lietuvoje?
Gal ne nuo gyvenimo vietos tas pokytis priklauso, o labiau nuo nugyventų metų – aš į viską žiūriu paprasčiau, todėl nebesu tokia kategoriška tėvams, kurių vaikai gyvendami užsienyje nemoka kalbėti lietuviškai. Anksčiau man tai buvo sunkiai suprantama. Turbūt keitėsi ir mano požiūris pačiai paragavus emigrantiškos duonos – reikia labai daug kantrybės, užsispyrimo, net finansų, laiko, kad vaikai, gyvenantys anglakalbiame pasaulyje, išmoktų kalbėti lietuviškai, ypač, jeigu vienas iš tėvų nėra lietuvis. Kartais taip susiklosto gyvenimo aplinkybės, kad tu tik rūpiniesi, kaip išgyventi, kaip vaikus išmaitinti ir apie jokį papildomą lietuvių kalbos mokymąsi nėra net kada galvoti. Kalbos išmokimas nėra pirminis vaikų poreikis. Žinau, man taip buvo.
Kas jums pačiai yra lietuviškumas, kultūra, kalba?
Man tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Mano mėgstamiausias dalykas nuo mokyklos laikų – lietuvių literatūra; nuo šešiolikos metų, daugiau nei dvidešimtmetį aš lankiau folkloro ansamblį – mano ilgamečių draugų ratas iš „Ratilio“ ir „Virvytės“. Lietuvių kalba ir kultūra man yra labai labai svarbu, aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė ir gimiau tokioje gražioje šalyje. Anglijoje aš esu garso terapeutė, groju su gongais ir dainuoju lietuvių liaudies dainas savo renginių dalyviams – skleidžiu lietuviškumą ir britams.
Knygas aš irgi rašau lietuviškai, štai birželio 30 d. pasirodys jau ketvirtoji mano knyga, t.y. antroji pasakų knyga vaikams „Gervių lizdo pasakos“. Kviečiu į knygos pristatymą „Gervių lizde“, Trakų rajone. Vyks renginys šeimoms.
Lietuvių kalba man yra ir darbas, ir hobis, ir pasididžiavimas.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.06.10.
Susiję straipsniai
