Kai gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Aurima Dilienė nusprendė emigruoti į užsienį su septyniais vaikais, tas žingsnis atrodė labai drąsus. Šeima apsistojo Prancūzijoje, kur gyvena jau devynerius metus. Aurima konsultuoja lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje, veda psichoterapines grupes, skaito paskaitas ir seminarus lituanistinių mokyklų mokytojams, tėvams ir Lietuvos pedagogams. Kaip Aurimos vaikams sekasi mokytis prancūzų kalbos ir nepamiršti kalbėti lietuviškai?
Aurima, pradėkime nuo jūsų asmeninės istorijos: su kokio amžiaus vaikais išvažiavote į Prancūziją?
Į Prancūziją išvykome prieš 9 metus su skirtingo amžiaus vaikais: 4, 6, 10, 12 ir 15 metų. Tuo metu vaikai buvo šiek tiek susipažinę su prancūzų kalba, mes ruošėmės išvykimui ir jie mokėsi su mokytojomis privačiai, tik vyriausia dukra mokėsi prancūzų kalbos mokykloje, bet, mano manymu, tai buvo labai labai mažai.
Kokią nuostatą turėjote dėl lietuvių kalbos išsaugojimo? Kaip kalbate šeimoje, ten gyvendami?
Mūsų abiejų su vyru, kadangi esame lietuviai, nuostata labai aiški – kad ir kur gyventume ir kokia kalba kalbėtume, turime išsaugoti savo identitetą ir išlaikyti kalbą. Namuose, o taip pat ir ne namuose, neretai apsupti prancūzų, tarpusavyje ir su vaikais kalbame tik lietuviškai. To nesigėdijame ir neslepiame, kad esame kitataučiai, pasakojame apie Lietuvą ir sulaukiame daug dėmesio ta tema. Žmonės domisi mūsų šalimi, mūsų istorija.
Esu prancūziškai išleidusi knygą „Laiškai iš Bordo“, kurioje pasakoju, kaip mes adaptavomės pirmaisiais emigracijos metais Prancūzijoje. Ji skaitoma Prancūzijoje.
Kaip pavyko rasti mokyklas vaikams?
Tik atvykus leidome visus vaikus į valstybines prancūziškas mokyklas. Gyvenome viename iš geresnių Bordo miesto rajonų-miestelių, todėl neteko rinktis privačių mokyklų, valstybinės buvo labai geros. Mažiausias sūnus pradėjo lankyti vadinamąjį darželį-mamos mokyklą, une ecole maternelle. Ir ten auklėtojos skirdavo jam laiko per paveiksliukus mokyti prancūzų kalbos, jis prakalbo po šešių mėnesių laisvai prancūziškai, tuo pat metu su mumis kalbėjo lietuviškai – mokėsi abiejų kalbų vienu metu, beje – skaityti ir rašyti taip pat.
Jaunėlė dukra pateko iš karto į pirmą klasę nuo šešerių metų. Čia pradinė mokykla trunka penkerius metus. Per pirmąjį pusmetį ji išmoko laisvai kalbėti prancūziškai ir neturėjo jokių sunkumų kalbėti dviem kalbomis.
Vidurinei dukrai, kuri Lietuvoje baigė tris klases, teko iššūkis – ją priėmė pagal amžių į Prancūzijos pradinės mokyklos paskutinę, penktą klasę, vadinasi, kad ji „peršoko“ vienerius mokslo metus. Mokyklos direktorius mums tai pasiūlė todėl, kad suprato svarbumą vaikui būti tarp bendraamžių, ir nuramino sakydamas, kad jeigu jai nesiseks (nes juk atvyko kalbėdama tik lietuviškai), tuomet tiesiog pakartos mokslo metus kitais metais.
Taigi mūsų dukrai Pasakai pavyko puikiai, ji buvo tas šeimos narys, kuris pirmuosius mūsų gyvenimo metus Prancūzijoje kalbėjo geriausiai prancūziškai, neretai padėdavo suprasti ir išversdavo ir man.
Šiais metais ji jau studijuoja kitame Prancūzijos mieste, esančiame už 500 kilometrų nuo namų, ir mokosi universitete, tarptautinės prekybos fakultete trimis kalbomis: prancūzų, anglų ir vokiečių. Kitais mokslo metais turės galimybę pusmetį studijuoti Anglijoje, Liverpulio universitete per Erasmus programą. Dar dviem dukroms, kurios atvyko į šalį vyresnės – 12 ir 15 metų, – buvo sunkiausia, bet ir jos kiekviena savaip rado prisitaikymo būdus.
Vyriausioji yra labai draugiška ir komunikabili, nors Lietuvos mokykloje mokėsi prancūzų kalbos keletą metų, tačiau nieko daug neišmoko, tačiau puikiai kalbėjo angliškai ir būtent dėl šios priežasties nuo pirmos mokslo dienos tapo populiari prancūziškoje mokykloje – draugės už ją paruošdavo namų darbus.
Tiesa, abi vyresnės dukros buvo priimtos į metais jaunesnio amžiaus vaikų klases dėl to, kad negalėjo praleisti mokslo metų, čia buvo paskaičiuota, kiek metų jos mokėsi Lietuvoje, ir priimtos būtent pagal tai.
Dvylikametė dukra kalbą mokėsi per muziką – ji lankė muzikos mokyklą, pirmieji mėnesiai ten jai buvo pagalba išgyventi stresą, kuris vis dėlto kilo nemokant kalbėti.
Muzikos mokytoja buvo nuostabi ir tai, kad jos susikalbėjo nuo pirmos pamokos, tik įrodė, kad yra ir kitų būdų suprasti vienam kitą. Tiesa, mokykla skyrė abiem šioms dukroms papildomą prancūzų kalbos mokymą, jis vyko kitoje miesto mokykloje, mergaitės būdavo išleidžiamos iš pamokų ten nuvykti ir kelionę apmokėdavo mokykla. Šiuo metu jos yra dvikalbės, be to, puikiai kalba angliškai.
Ar visi vaikai kalba lietuviškai? O gal jau primiršo arba atsirado akcentas?
Visos trys vyresnės dukros kalba lietuviškai be jokio akcento, skaito ir rašo puikiai, nes gyvendamos Prancūzijoje tęsė lietuvių kalbos mokslus Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu ir baigė dešimt klasių. Tiesa, du mūsų suaugę vaikai negyvena Prancūzijoje, dabar vienas gyvena JAV, o kitas Lietuvoje, jie taip pat labai gerai kalba prancūziškai.
Sūnus buvo atvykęs gyventi čia ir išmoko, o dukra, studijuodama Anglijoje, dirbdavo per atostogas aukle prancūzų šeimoje Prancūzijoje ir buvo pasiėmusi papildomą kursą savo universitete.
Na ir du mažiausi vaikai, kadangi nuo pirmos klasės mokėsi prancūziškoje mokykloje, ir nors tuo pačiu metu mokėsi lietuvių kalbos Ozo gimnazijoje, deja, bet neturi tokio turtingo lietuviško žodyno, kalba tarpusavyje prancūziškai, su mumis lietuviškai, bet ieško žodžių ir būna, kad neranda, tuomet leidžiame pasakyti prancūziškai ir išverčiame. Akcento neturi, gal tik neteisingai sukirčiuoja kai kuriuos žodžius arba supainioja linksnius. Skaityti ir rašyti lietuviškai moka neblogai, šiek tiek su klaidomis.
Ką darote, kad kalba nepasimirštų?
Žinoma, svarbiausias dalykas yra tai, kad namuose bendraujame tik lietuviškai, kai susirenka daugiau vaikų per šventes, jie įsijungia ir lietuviškus filmus, turime nemažai lietuviškų knygų, deja, jos nėra labai mėgstamos, kaip ir prancūziškos, dėl to piktinuosi, bet mažiausi vaikai labiau linkę į technologijas. Vyresnės dukros skaito lietuviškas, angliškas ir prancūziškas knygas.
Šiuo metu du mažieji toliau tęsia mokslus Ozo nuotolinėje mokykloje ir virtualioje lituanistinėje mokykloje, kurią įkūrėme kartu su kolege lietuve. Šią mokyklą įsteigėme būtent lietuviško kalbėjimo gerinimo ir bendruomenės kūrimo, bendravimo tikslais. Organizuosime stovyklas tiek Lietuvoje, tiek čia, Prancūzijoje kartu su vaikais iš Lietuvos. Edukuojame įvairiomis gyvenimo temomis – meno, psichologijos.
Jau minėjau, mūsų vaikai daugiakalbiai: angliškai kalba visi, lietuvių kalba jiems šiuo metu irgi nėra pagrindinė, dvi dukros mokėsi vokiečių kalbos, viena lotynų, jaunėlė dukra – ispanų, o sūnus – kinų, jam labai patinka.
Papasakokite apie lituanistinį projektą, kuriame aktyviai dalyvaujate?
Nuo pat atvykimo į Prancūziją pradėjau bendrauti su lituanistinėmis mokyklomis visame pasaulyje. Keliavau į lietuvių bendruomenes su seminarais apie penkias meilės kalbas. Esu padėjusi atkurti lituanistinę mokyklą Kolorade. Ten nuvykusi skaičiau paskaitas, už surinktas lėšas buvo atkurta mokyklėlė, kuri dabar išaugo į gražią bendruomenę, o mūsų ryšiai dar sustiprėjo, nes šiuo metu mūsų vyriausia dukra ištekėjo ir gyvena Kolorade.
Studijų metais ji dirbo muzikos mokytoja toje pačioje lituanistinėje mokykloje, kurią aš ir padėjau atkurti. Esu užmezgusi ryšius su kitomis Europos ir Amerikos lituanistinėmis mokyklomis. Vedu nuotolinius seminarus viso pasaulio lituanistinių mokyklų mokytojams, jie skaito mano knygas.
Šių metų vasario mėnesį keliavau po Ispaniją ir aplankiau net tris lituanistines mokyklas – vedžiau seminarus mokytojams ir tėvams. Bendradarbiauju su Prancūzijos lituanistine mokykla Paryžiuje – nuvykstu vesti seminarų tėveliams ir paaugliams. Prancūzijos lietuviai noriai skaito mano knygas.
Įkurti virtualią lituanistinę mokyklą Prancūzijoje įkvėpė tokio paties formato mokyklėlė Ispanijoje, keliaudama susipažinau su jos vadove Daiva. Grįžusi pasiūliau kitai lietuvei, su kuria kartu esame Lietuvių kūrėjų, gyvenančių Prancūzijoje, asociacijos „Dialogai“ steigėjos ir vadovės, tapti virtualios lituanistinės mokyklos vadove.
Ką veikiate šio projekto metu? Koks jūsų darbas?
Aš ėmiausi daugiau tėvų „motyvatorės, edukatorės“ vaidmens, nes užsienio lietuviai susiduria su daugybe psichologinių iššūkių ir sunkumų mokyti vaikus lietuvių kalbos, – pradedant laiko planavimu, baigiant šeimos narių užsieniečių nepalaikymu. Kiekvieną mėnesį vedu tėvams edukacinius užsiėmimus apie emocijas, poreikius, vaikų raidos krizes, sunkumus, dvikalbystę ir kt. Padedu ir organizaciniais klausimais. Birželio mėnesį vykstame į lituanistinių mokyklų sąskrydį Liuksemburge „Draugystės tiltas“. Ten irgi dalyvausiu diskusijoje.
Ar didelė Prancūzijos lietuvių bendruomenė? Ar iškart ją susiradote, ar tik po kurio laiko?
Prancūzijos lietuvių bendruomenė, palyginus su kai kurių šalių lietuvių bendruomenėmis, galima būtų sakyti, nedidelė. Daug žmonių yra išsibarstę po visą šalį, didesnė koncentracija aplink Paryžių, Strasbūrą, Lioną. Todėl ir įsteigėme virtualią lituanistinę mokyklėlę „Dialogai“, kad suburtume tuos išsibarsčiusius ir fiziškai negalinčius pasiekti lietuvių kalbos mokymo lietuvių vaikus.
Ar jūsų vaikai domisi Lietuva? Kaip bandote juos sudominti? Ką jiems reiškia Lietuva?
Per mūsų išvykimo metus esame ne kartą grįžę į Lietuvą, turime ten draugų ir giminių, su kuriais bendraujame ir bendrauja vaikai. Žinoma, mes jau esame nutolę nuo visų šalies įvykių, tačiau pagrindinius aptariame, dalyvavome balsavime, taip pat palaikėme Lietuvą „Eurovizijoje“. Šią vasarą automobiliu keliausime į Lietuvą ir aplankysime didžiuosius miestus bei pajūrį.
Ar Prancūzijoje buvo situacijų, kai vaikai didžiavosi, kad yra iš Lietuvos, moka lietuvių kalbą? Galbūt tai atskleidė kokiuose mokyklos ar miesto renginiuose?
Taip, jie visi savo mokyklose yra darę pristatymus apie savo šalį iš kurios yra kilę, pasakojo, buvo paruošę vaizdinę medžiagą. Pirmaisiais atvykimo metais dukros net savo bendraklasius mokė kalbėti lietuviškai ir buvo toks nutikimas, kad viena lietuvė, dirbanti mokytoja prancūziškoje mokykloje, buvo nustebusi, kai keli vaikai ją prakalbino lietuviškais žodžiais (veiksmas vyko Bordo mieste), pasirodo, jie išmoko tų žodžių iš mūsų vaikų.
Kaip Lietuva ir lietuvių kalba atrodo per atstumą, gyvenant ne Lietuvoje?
Lietuvių kalba, pasirodo, yra gramatiškai sunkesnė net ir už prancūzų kalbą – mūsų vaikams. Abi kalbos vienodai gražios ir skambios. Man, be abejo, mielesnė lietuvių – aš rašau ir dirbu su lietuviais, prancūzų kalba man vis dar yra iššūkis kalbėti greitai ir laisvai. Aš vis dar jos mokausi. Šiuo metu verčiu savo paskutinę knygą į prancūzų kalbą, žinoma, vėliau redaguos prancūzė redaktorė. Pati Lietuva, žinoma, nutolo, „nebelaikau rankos ant pulso“, tačiau tuo pat metu ir nepraradau ryšių. Daug bendrauju su lietuviais visame pasaulyje.
Kokių naujų dalykų, kaip specialistė, pastebėjote gyvendama užsienyje? Ar labai skiriasi žmonių mentalitetas, psichologija, bendravimas?
Kiekviena kultūra turi savo ypatumų, skirtumų, be abejo, yra, kaip ir panašumų, net ir kalboje. Mentalitetas, žinoma, skiriasi, tai labai akivaizdu – tai juk istorija, įpročiai, kultūrinis paveldas. Bendravimas susideda iš daugybės aspektų – pirmiausia asmenybė, temperamentas, gyvenimo būdas, tautybė ir išsilavinimas.
Daug keliaudama po pasaulį pradėjau daug paprasčiau žiūrėti į skirtumus, jų nesureikšminti, kaip tik labiau vertinti ir domėtis bei mokytis iš kitų tautų bei kultūrų to, ko nemokėjau, nežinojau. Prancūzija ganėtinai multikultūrinė šalis, čia po tuo pačiu dangumi gyvena ne tik prancūzai. Čia daug arabiškos kilmės tautų, afrikiečių, įvairių salų gyventojų ir atvykėlių iš aplinkinių šalių: portugalų, ispanų, italų.
Šiauriečių čia mažuma, mūsų regione pasitaiko anglų, ir šiuo metu, kaip ir daugelyje Europos šalių, yra daug ukrainiečių. Visų bendravimas skirtingas.
Jūsų vaikų vardai tokie originalūs – pavyzdžiui, Pasaka, Mėta, Fėja… Ar tenka Prancūzijoje aiškinti, ką jie reiškia? Ar tenka pasakoti, iš kur kilusi jūsų šeima?
Prancūzijoje daugiau originalių vardų, kuriuos kartais ištarti man būna beveik neįmanoma. Mūsų vaikų vardai čia nesukelia jokių emocijų niekam, pastebėjau, kad čia nesigilinama į vardų reikšmes ir skambesį. Mano vardas lietuviškai prasideda „a“ raide, bet prancūzai „au“ taria kaip „o“, todėl tiek Aurora yra Orora, tiek Aurima yra Orima. Ir aš nuolat taisau tarimą, bet niekas nepyksta. Vaikų vardus kartais irgi reikia ištarti, kad išgirstų kaip reikia tarti, o kirtis čia visuomet yra ant paskutinio skiemens. Savo kilmę visuomet pasakome jau antrame bendravimo sakinyje, jeigu tai priimtina bendraujant, nes, pavyzdžiui, kur nors įstaigoje tai nėra būtina, visi pripratę prie užsieniečių ir tiesiog atlieka savo darbus.
Tačiau jeigu susipažįstame su naujais žmonėmis laisvalaikiu, tuomet jau po pasisveikinimo bonjour visi supranta, kad nesame prancūzai. Mūsų tarimas yra kitoks, tai bent jau aš visuomet pasakau, kad esu lietuvė ir atsiprašau dėl savo kalbos netobulumo. Tuomet atgal gaunu pagyrimą, kaip aš gerai kalbu (mandagumas) nors būnu pasakius juk dar tik du sakinius. Bet man patinka tas mandagumas ir malonūs padrąsinantys žodžiai.
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.05.22.
Susiję straipsniai
