Hiperaktyvumo tema konkuruoja su autizmo, nes šalia aiškios diagnostikos tvyro dideli pilkieji plotai – kai nėra konkretaus atsakymo, tik nuojauta, spėlionė, pojūtis.
HIPERDIAGNOSTIKOS DAUGIAU NEI HIPERAKTYVUMO
Konsultuoja pediatras docentas Algimantas Vingras
Kaip nustatomas hiperaktyvumas? Gal šiais laikais hiperaktyvumas yra norma, nes kuo toliau, tuo daugiau vaikų aplinkoje yra su šia diagnoze.
Hiperaktyvumas, arba pagal tarptautinę ligų klasifikaciją hiperkinezinis sindromas – tai iki šiol nevisiškai aiškus psichinis-neurologinis sutrikimas. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių ir tyrinėjamų vaikų neurologinių problemų. Dėl to pasitaiko klaidų, ir diagnozė priklijuojama vaikui, kai jos nėra, arba atvirkščiai. Dėl per dažno diagnozės „priklijavimo“ susidaro įspūdis, kad hiperaktyvūs vaikai dygsta kaip grybai po lietaus.
Hiperaktyvumas diagnozuojamas, kai aptinkami bent 8 diagnostikos požymiai, ir jie pastebimi ilgiau nei 6 mėnesius. Hiperaktyvumo požymius aiškiai ir išsamiai pateikė vaikų ir paauglių psichiatrė T. Ramanauskienė knygelėje tėvams ir mokytojams „Apie hiperaktyvumą“.
Hiperaktyvumo požymiai:
* Vaikas dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje (paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo pojūčiais).
* Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.
* Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių.
* Sunku sulaukti žaidimų eilės.
* Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.
* Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo suprasti), todėl, pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.
* Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant.
* Vaikas dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos.
* Sunku žaisti tyliai.
* Dažnai pernelyg daug kalba.
* Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.
* Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.
* Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).
* Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į gatvę.
Šiais ir anais laikais hiperaktyvumas yra ir buvo daugialypė problema, kurios sprendimui būtinos suvienytos medikų, psichologų, pedagogų ir valstybės (socialinės pagalbos) pastangos ir veiksmai.
Ar hiperaktyvumas pasireiškia jau kūdikystėje, ar vėliau?
Pastebėta, kad hiperaktyvumas gali pasireikšti vaikui dar negimus: yra duomenų, kad motinos įsčiose tokie vaikai būna itin judrūs visą parą ir judėdami neduoda motinai pailsėti. Patyręs vaikų neurologas gali nustatyti hiperaktyvumo diagnozę ir ankstyvoje vaikystėje. Kūdikystėje hiperaktyvumas įtariamas, kai mažylis būna itin neramus, nemėgsta glamonių, būti ant rankų, ilgai, nenumaldomai klykia, labai godžiai, daug ir greitai žinda (lyg būtų amžinai alkanas) ir dėl tokio valgymo stiliaus dažnai turi įvairių virškinimo problemų (atpylinėjimas, pilvo skausmai, pūtimas).
Kodėl sakoma, kad hiperaktyviems vaikams nereikėtų duoti saldžių maisto produktų?
Pastebėta (tačiau dar nėra pakankamai pagrįstų mokslinių tyrimų), kad hiperaktyvių vaikų būklė pagerėja, kai jų maiste yra mažiau įvairių saldumynų, patiekalų su maisto priedais, maistiniais dažais, konservantais. Angliavandenių (cukrų) turinčių produktų iš viso atsisakyti negalima, nes jie yra energijos šaltinis. Taip pat aptikta, kad hiperaktyvūs vaikai dažniau nei kiti bendraamžiai yra alergiški įvairiems maisto produktams.
Kaip turi elgtis tėvai, auginantys hiperaktyvų vaiką?
Jei trumpai – tai nuolat ir kantriai dirbti su vaiku, nepalikti jo vieno su negalavimu, nuolat kantriai koreguoti jo elgesį pagal vaikų neurologo, psichiatro, psichologo, pedagogo patarimus.
Su specialistais konsultuotis reikėtų nuolat, nes vaikui augant kinta jo poreikiai, socialumo supratimas. Būtina pasikonsultuoti taip dažnai, kaip kyla problemos. Nesigėdinkite pasikonsultuoti su šeimomis, auginančiomis tokius pat hiperaktyvius vaikus (yra tokius vaikus auginančių šeimų draugija). Nepadėkite vaiko gydyti netradiciniais metodais, nes jie nepadeda.
Dabar manoma, kad pagrindinės hiperaktyvumo priežastys yra šios:
* Paveldėjimas (vienas iš giminaičių, nebūtinai tėvų, turėjo arba turi daugiau ar mažiau išreikštą hiperaktyvumą).
* Smegenų funkcijos pakenkimas iki gimdymo (pvz., nepakankama ar neteisinga motinos mityba, vaistų, alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas, neišnešiotumas, deguonies trūkumas gimdymo metu).
* Nedarni šeima, blogas, neteisintas auklėjimas.
* Neteisinga mityba, pvz., įvairiomis cheminėmis medžiagomis užterštu maistu.
Ar logiška barti ir bausti hiperaktyvų vaiką, jei jis viską daro nesąmoningai, nepiktybiškai?
Ne, nelogiška. Bausmės nepadeda, nes tokie vaikai dažniausiai nesupranta savo elgesio problemos, nes jiems atrodo, kad jie elgiasi gerai.
Ar hiperaktyvumas gali būti gydomas vaistais? Kokie kiti gydymo būdai?
Pagrindinis vaistas yra ne medikamentai, o elgesio terapija. Vaistus gali skirti vaikų neurologas arba vaikų psichiatras, kai nustatomi tokie psichikos sutrikimais, kaip nerimas, depresija, miego sutrikimai, nevalingi judesiai (tikai). Kiekvienam vaikui skiriamas tik individualus gydymas, tai reiškia, kad kas padėjo vienam vaikui, nebūtinai padės kitam. Geriau rinktis homeopatinius vaistus. Nepasitarus su gydytojais vaikui neduokite jokių vaistažolių, nes jos gali nesiderinti su gydytojo skirtais vaistais.
Ar reikia sugalvoti hiperaktyviam vaikui daugybę „iškraunančios“ veiklos?
Taip, kiekvienam hiperaktyviam vaikui dera padėti išsikrauti, jo elgesį koreguoti taip, kad būtų naudingas pačiam vaikui, šeimai ir visuomenei. Dera elgtis taip, kad kuo mažiau kiltų konfliktų.
Gal patartumėte, kokius maisto papildus rinktis hiperaktyviems vaikams?
Maisto papildų nauda hiperaktyviems vaikams kol kas neįrodyta. Yra duomenų, kad esant hiperaktyvumui esti cinko trūkumas.
LENGVIAU PASIKEISTI PAČIAM NEI PAKEISTI VAIKĄ
Konsultuoja psichiatrė Aurima Dilienė
Patarimai mokytojoms, kurių klasėse yra hiperaktyvių vaikų
Skatinimas:
Užduokite hiperaktyviam vaikui mažiau namų darbų, jei jis gerai dirbo pamokos metu.
Išleiskite iš pamokos keliomis minutėmis anksčiau.
Pamokų viduryje leiskite pasivaikščioti kelias minutes, duokite paskaityti ar pažaisti mokyklos priemonėmis.
Parašykite gerą pažymį ar pagyrimą į pažymių knygelę.
Leiskite vieną kartą neatlikti namų darbų, jei gerai parašytas kontrolinis darbas ir t.t.
Izoliuokite trumpam periodui specialioje klasės vietoje.
Praneškite tėvams.
Nebauskite darbu, papildomomis užduotimis.
Kaip sudaryti mokymuisi tinkamas sąlygas:
Sodinkite hiperaktyvų vaiką šalia mokytojo stalo.
Vaikas turėtų sėdėti nugara į likusią klasės dalį, kad nematytų bendraklasių.
Šalia pasodinkite ramaus elgesio mokinius, pageidautina tuos, kuriuos vaikas laiko reikšmingais.
Venkite trikdančių stimulų, stenkitės hiperaktyvaus vaiko nesodinti prie šildytuvų, durų, langų, vietų, pro kurias dažnai vaikštoma.
Šie vaikai sunkiai ištveria pokyčius, todėl reikėtų vengti persodinimo, pakeitimų dienotvarkėje, nereikalingų trikdymų.
Būkite kūrybiški – sukurkite mokymosi erdvę be stimulų. Tegu ji būna prieinama visiems mokiniams, kad vaikas nesijaustų atskirtas nuo kitų.
Kaip skirti užduotis:
* Skirdami užduotis žodžiu, palaikykite akių kontaktą.
* Nurodymai turi būti aiškūs ir glausti.
* Duokite po vieną užduotį vienu metu. Suprastinkite sudėtingas užduotis, išskaidykite jas.
* Įsitikinkite, kad prieš pradėdamas užduotį vaikas ją gerai suprato.
* Jei reikia pakartoti užduotį, darykite tai ramiu, pozityviu balsu.
* Paskatinkite vaiką nesivaržyti paprašyti pagalbos, nes dauguma šių vaikų nelinkę jos prašyti. Žinokite, kad šiems vaikams pagalbos reikia daugiau ir ilgesnį laiką negu kitiems.
* Kai to reikia, modifikuokite užduotis. Pasitarkite su specialiaisiais pedagogais, kad nustatytumėte stipriąsias ir silpnąsias vaiko puses. Pritaikykite individualią mokymo programą.
* Tikrinkite mokinio žinias, o ne dėmesingumą.
* Šiems mokiniams prireikia daugiau laiko atlikti užduotis –nebauskite už tai, o skirkite daugiau laiko užduočiai atlikti.
* Netrukdykite vaiko tuo metu, kai jis atlieka užduotis, nes tai slopina jo dėmesį.
* Jeigu būtina, leiskite vaikui atlikti nepriklausančias dalykui užduotis. Tai susilpnins vaiko dėmesį aplinkos dirgikliams.
* Prisiminkite, kad šiuos vaikus lengva sutrikdyti. Stresas, spaudimas ir nuovargis lengvai gali paskatinti netinkamą elgesį.
Kas tas „pernelyg aktyvus“ vaikas
Daug vaikų darželyje, mokykloje ar namuose išsiskiria savo neramiu, per aktyviu elgesiu. Įvairių autorių duomenimis, hiperaktyvių vaikų yra 3-5 proc. Dažnesnis šis sutrikimas berniukams nei mergaitėms (4:1).
Vaikai su hiperkineziniu sutrikimu nuo mažens irzlūs, blogai miega, jiems būdingi pilvo skausmai, alergija maistui.
Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja lyg užsukti.
Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis. Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greit patraukia kiti dalykai. Tokie vaikai impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas.
Darželyje toks vaikas trukdo kitiems žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia pietų miegą. Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi.
Šiems vaikams sunku išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios.
Nors paprastai šių vaikų intelektas normalus, jie nesugeba mokytis pagal savo galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo mažiau jie nori stengtis.
Dėl nedėmesingumo hiperaktyvūs vaikai negali žaisti ir komandinių žaidimų, sportuoti, todėl kiti vaikai nenori jų priimti.
Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir netoleruoja kitų, atrodo nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami.
Dėl impulsyvumo neretai pasako ką nors bloga, dažnai patiria nelaimingų atsitikimų. Tokie vaikai nepopuliarūs tarp bendraamžių ir tarp suaugusiųjų, su jais dažniausiai sutinka žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai.
Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga retai ir vėliau tampa izoliuoti. Tėvai ir mokytojai, bendraudami su tokiais vaikais, jaučia stresą, nes sunku rasti būdų, kaip šiems vaikams padėti ir ką daryti, kad jie būtų patenkinti.
Mityba
Dauguma hiperaktyvių vaikų linkę į alergijas maistui. Jei įtariate, kad vaikas netoleruoja kai kurių maisto produktų, rekomenduojama dieta: pradėkite vaiką maitinti viena mėsos rūšimi (vištiena ar aviena), angliavandeniais (ryžiais ar bulvėmis), vaisiais (bananais, kriaušėmis, obuoliais), daržovėmis (žiediniais kopūstais, morkomis), vandeniu, vaisine arbata.
Venkite maisto produktųsu įvairiais priedais, dažais, konservantais, pramoniniu cukrumi, miltinių produktų, kiaulienos, saldumynų. Prisilaikant dietos, išnyksta alergija, vaikai tampa ramesni, gerėja jų dėmesingumas, elgesys, bendra savijauta.
Ar išaugs?
Anksčiau buvo manoma, kad vaikai išauga šią problemą, tačiau paskutiniai duomenys teigia, kad tik 30 proc. tokių vaikų pagerėja. 40 proc. brendimo laikotarpiu prisijungia socialinės problemos (mokyklos nelankymas, valkatavimas, vagystės), 30 proc. – alkoholizmas, narkomanija, vystosi asmenybės sutrikimai, nerimo, nuotaikos sutrikimai.
Todėl labai svarbu pradėti hiperaktyvaus vaiko gydymą kuo anksčiau, įsitraukti į gydymą visiems šeimos nariams, vaiko mokytojams, kuo anksčiau pradėti elgesio korekcijos programą. Tik keičiant artimų žmonių elgesį, galima palengvinti per aktyvaus vaiko problemas, pagerinti jo mokymosi ir adaptacijos galimybes.
Negydant hiperaktyvaus vaiko, jis dažniausiai patiria nesėkmes mokykloje, jį atstumia bendraamžiai, kyla konfliktų šeimoje. Visa tai gali sulėtinti vaiko vystymąsi ir dėl menkos savivertės bei nuolatinių nesėkmių sukelti psichikos komplikacijas (nerimo, nuotaikos sutrikimus, tikus ir kt.). Taigi, susidaro ydingas ratas: nesėkmė →žema savivertė→ nesėkmė→žema savivertė ir t.t.
Korekciniai metodai, dirbant su hiperaktyviais vaikais, skirti ne jiems „išgydyti“, o siekiant sudaryti sąlygas, kad mokymosi ir bendravimo nesėkmės vaikui būtų ne tokios dažnos ir ne tokios griaunančios. Kartu sudaromos sąlygos geresniam vaiko elgesiui (tačiau tokie vaikai išlieka problemiški ilgą laiką).
Situacija šeimoje
Nepaisant tėvų autoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmę namuose, kur auga hiperaktyvus vaikas.
Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės ir tada vėl prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą tėvai reaguoja pykčiu ir bausmėmis, vaikas atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg ir bausdamas tėvus. Konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Tai sukelia nuolatinę įtampą šeimoje. Vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad pradės asocialiai elgtis. Neretai, praradę kantrybę, tėvai muša vaiką, tuo dar pablogindami situaciją.
Priešingas ydingas ratas susidaro, kai tėvai nesugeba pasipriešinti vaiko reikalavimams ir leidžiasi terorizuojami. Tėvai tokiais atvejais dažnai sako: „Mes turim jam nusileisti, nes kitaip jis niekad nenurims“ arba: „Aš negaliu jo priversti sutvarkyti žaislų“.
Taip tėvai praranda autoritetą, o vaikas jaučiasi nesaugus, atsakingas už viską, kas su juo vyksta. Toks vaikas visą laiką mėgins mesti iššūkį autoritetams, lyg tikrindamas ribas, kada jam kas nors pasakys „ne“. Kartais tokie vaikai jaučia palengvėjimą, atsidūrę situacijose, kur yra tvirtas autoritetas ir aiškios ribos (pvz., klasėje, kur griežta mokytoja).
Nusileisdami hiperaktyviam vaikui, tėvai dažnai užsitraukia jo brolių ar seserų pyktį, konfliktuoja su seneliais, kaimynais, vaiko elgesiu nepatenkintais mokytojais, o paskui susiduria su teisėsaugos pareigūnais.
Daugeliui hiperaktyvių vaikų sunku pastebėti ryšį tarp savo elgesio ir pasekmių. Jeigu tėvai mėgina juos apsaugoti nuo nemalonumų, kuriuos sukelia jų elgesys, vaikai taip ir neišmoksta to suprasti ir koreguoti savo elgesio.
Kai tėtis ir mama kelia skirtingus reikalavimus (vienas leidžia tai, už ką kitas baudžia), hiperaktyviam vaikui ypač sunku. Dėl tokių konfliktų hiperaktyvūs vaikai visiškai sutrinka ir jaučiasi nesaugūs. Dažnai mamai atrodo, kad tėvas per griežtas sūnui, ir ji mėgina sušvelninti padėtį dar labiau lepindama vaiką. Tai matydamas tėvas būna dar griežtesnis arba, praradęs kantrybę ir negalėdamas išspręsti konflikto, visai nusišalina nuo vaiko auklėjimo. Mėgindama tai kompensuoti, mama dar labiau prisiriša prie vaiko ir jo gaili.
Kaip elgtis su hiperaktyviu vaiku:
* Keiskite nusistatymą vaiko atžvilgiu, atsisakykite jo kaip „priešo“, „trukdytojo“, „sąmoningo kenkėjo“ įvaizdžio, stenkitės užjausti jį net tomis situacijomis, kai jis ne visai teisus.
* Nuolat akcentuokite jo mokymosi reikšmę, pažangą, lyginant su ankstesniais rezultatais.
* Stengtis parodyti vaikui daugiau dėmesio būtent tada, kai jis gerai (o ne blogai) elgiasi, dirba.
* Skatinimo ir bausmių formos turi būti iš anksto aptartos su vaiku ir priimtos abipusiu susitarimu. Turi būti aptartas geidžiamas abipusis elgesys; kada laikoma, kad susitarimas pažeistas; kaip skatinama už susitarimo vykdymą; kaip baudžiama už jo nevykdymą.
Gydymas vaistais
Kai kuriose užsienio šalyse, ypač JAV, naudojami specifiniai vaistai hiperaktyvumo sutrikimui gydyti (jie pagerina dėmesio koncentraciją, mažina aktyvumą). Tačiau, be vaistų visada, skiriama elgesio terapija, šeimos terapija. Lietuvoje tokių vaistų jau yra, todėl didžiausios sėkmės galima tikėtis derinant medikamentinį gydymą ir elgesio terapijas bei šeimos terapiją.
Vaistai dažniausiai skiriami, esant lydintiems psichikos sutrikimams: nerimui, depresijai, miego sutrikimams, tikams. Kiekvienam vaikui gydymo kursai skiriami individualiai, todėl būtina periodiškai lankytis pas vaikų psichiatrą.
Jeigu vaikui gydytojas skyrė vaistų, tėvai turėtų informuoti mokytoją, nes jis gali pastebėti, ar vaistas pagerina vaiko elgesį, dėmesį, ar sukelia nepageidautinų šalutinių reiškinių (pvz., mieguistumą).
8 auklėjimo principai
Hiperaktyvių vaikų tėvams rekomenduojama vadovautis 8 bendrais principais, auklėjant vaiką (pagal A.Barkley):
1. Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes
Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Pagirkite tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią paskatinimo formą vertina vaikas.
2. Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės
Tėvai (arba mokytojai) turi dažniau parodyti vaikams, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys. Tai galime padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. Tokiu būdu vaikas pajunta, ar gerai elgiasi.
3. Naudokite paskatinimus, motyvuodami tinkamą elgesį
Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus. Veiksmingesnis fizinis prisilietimas, specialios privilegijos ar materialiniai apdovanojimai, atitinkantys vaiko amžių: saldainis, žaislas ar nedidelė pinigų suma. Galima tai daryti pamažu, naudojant taškų ar +/– sistemą. Sveiką vaiką nepatartina dažnai materialiai apdovanoti, tačiau hiperaktyviems vaikams kartais tai geriau tinka.
4. Skatinkite teigiamą elgesį ir tik vėliau taikykite bausmes
Tai reiškia, kad jeigu vaikas elgiasi netinkamai, reikėtų kurį laiką ignoruoti blogą elgesį ir skatinant sužadinti vaiko norą elgtis geriau. Jeigu vadovaujantis tokia taktika vaiko elgesys nesikeičia, galima vaiką bausti. Bausmės turėtų būti nedidelės ir labai specifiškos, t.y. skiriamos už konkretų poelgį. Tai daryti reikia nuolat, kiekvieną kartą, kai blogas elgesys kartojasi. Bausmės padės tik tuomet, kai jos taikomos kartu su paskatinimais (paskatinimai turėtų viršyti bausmes 8:1).
5. Reikia pastovumo, susijusio su laiku, vieta ir globėjais
Reikalavimai ir pasekmės turi būti tie patys visą laiką.
Reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys įvairiose vietose ir aplinkoje (namuose, gatvėje, mokykloje).
Reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys kiekvieno iš globėjų (mamos, tėčio, močiutės, senelio, mokytojos).
6. Iš anksto planuokite problemiškas situacijas ir pasikeitimus
Dažnai hiperaktyvių vaikų elgesys nenuspėjamas, impulsyvus. Jie netikėtai sutrikdo tėvus, sukeldami triukšmą ar pridarydami nemalonumų svetimų žmonių akivaizdoje. Todėl naudinga iš anksto numatyti, kokioje situacijoje galėtų taip atsitikti, aptarti ją su vaiku, numatyti veiksmų planą.
Prieš pat tokią situaciją trumpam stabtelėkite, priminkite vaikui taisykles, paaiškinkite, kokio elgesio iš jo laukiate. Priminkite, kokį apdovanojimą jis gaus, jei tinkamai elgsis, ir kokia bausmė bus už netinkamą elgesį.
7. Nuolat prisiminkite, kad vaikas turi sutrikimą
Dažnai tėvai nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir toks nusivylimas sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku su savotiška negalia ir ne visada galima jam padėti geriau elgtis. Tėvams lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie hiperaktyvaus vaiko. Pasistenkite nusiraminti, išsaugoti humoro jausmą. Kartais būtina atitrūkti nuo bendravimo su vaiku, pailsėti ir atstatyti savo emocinę pusiausvyrą.
8. Mokykitės atlaidumo
Tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, raskite laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už prasižengimus. Svarbu atsikratyti pykčio,nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį. Pasistenkite atleisti ir kitiems žmonėms, kurie tą dieną nesuprato ar supyko dėl jų vaiko elgesio. Tie žmonės dažnai nežino, kad vaiko aktyvumas ir dėmesys sutrikę, ir kaltina tėvus. Atleiskite sau už padarytas klaidas, už tai, kad nesusivaldėte ar bendraudami su vaiku kažko nepastebėjote.
PATARIMAI TĖVAMS
Konsultuoja psichoterapeutė Rima Viliūnienė
Kaip elgtis tėvams, kai jie augina „kitokį“ vaiką?
Tėvams, auginantiems kitokį vaiką, neišvengiamai teks ieškoti būdų, kaip bendradarbiauti su mokytoja. Šioje situacijoje naudingiausia būtų, kad tėvai ir mokytoja periodiškai susitiktų, susėstų ir kalbėtų apie vaiko problemas, bėdas, pasiektą pažangą, kartu ieškotų būdų, kaip geriausiai padėti vaikui. O tėvų susirinkimo metu mokytoja, neslėpdama, kad klasėje yra daugiau dėmesio reikalingas vaikas, papasakotų visiems tėvams, kaip jai sekasi dirbti, kokie poslinkiai įvyko, bei – labai svarbu – kuo ir kaip kiti vaikai galėtų prisidėti, kad vaikui geriau sektųsi mokykloje.
Labai svarbūs keli dalykai – tėvų noras ir pastangos bendradarbiauti su mokytoja bei mokytojos gebėjimas (noras bei žinios, įgūdžiai) dirbti su hiperaktyviu vaiku. Blogiausia, kas vaikui gali nutikti šioje situacijoje, tai jei suaugusieji, vedami savų ambicijų, ims ginčytis, kovoti tarpusavyje.
Ar mama, kaip ir vaikas, turėtų ieškoti specialisto pagalbos, kuris jai įrodytų, kad auginti kitokį vaiką – jokia gėda?
Mamai (ir tėčiui lygiai taip pat) specialisto pagalba galėtų būti labai naudinga. Dėl dviejų priežasčių:
Pirma, kad tėvai galėtų išmokti vaiką priimti, jo nesigėdyti, nustoti save bei vienas kitą kaltinti už nesamus dalykus, suprasti, kad vaikas yra toks, koks yra.
Antra, tėvams tiesiog būtinos specialistų rekomendacijos, kaip auginti hiperaktyvų vaiką, kaip jam padėti išmokti savo energiją panaudoti konstruktyviai, kaip padėti vaikui baigti pradėtus darbus, kaip suaugusiems elgtis, kai vaikas „pratrūksta, ima siautėti“, kaip jam padėti geriau kontroliuoti savo impulsus.
Paprastai sakant – tokiam vaikui reikalinga ypatinga tėvų pagalba mokantis gyventi sociume. O tėvams reikia sužinoti bei išmokti, kaip padėti vaikui. Čia būtina specialisto pagalba.
Ar teisūs mokytojai, tvirtindami, kad „viskas priklauso nuo auklėjimo“? Kaip mama turėtų elgtis su mokytojais – ginčytis, raudonuoti, nutylėti, susipykti? Ar tėvai turi palaikyti mokytojos, ar vaiko pusę?
Nuo auklėjimo priklauso daug, bet ne viskas. Beje, toks mokytojų teiginys tėvams skamba ganėtinai kaltinamai. Sunku duoti vieną patarimą visiems gyvenimo atvejams. Vaikui be galo svarbu, kad mama palaikytų jį, net kai jis elgiasi netinkamai. Tai nereiškia, kad mama turi girti jo poelgius. Bet vaikui svarbu jausti, kad tėvai jo pusėje. Su mokytojais reikėtų pasistengti išvengti didelių konfrontavimų, konfliktų, nebent nebūtų kitos išeities.
Realybė tokia, kad mokytojai mokinių turi daug, taigi geriau būtų, jeigu bendradarbiavimo iniciatyva eitų iš tėvų pusės. Tėvams reiktų pasitelkti visą savo diplomatiją ir, pirmiausia, rasti su mokytoja gerą kontaktą, tada ieškoti būdų, kaip tie suaugę žmonės kartu galėtų padėti vaikui. Labai naudinga būtų bendra tėvų, mokytojos bei vaikų psichinės sveikatos specialisto konsultacija su rekomendacijomis.
Kur patartumėte kreiptis mamai?
Į vaikų psichinės sveikatos specialistus. Nepabijokite paklausti, ar konkretus specialistas turi darbo su hiperaktyviais vaikais patirties.
Vilniečiams viena iš geriausių vietų gauti pagalbą panašiu atveju – Vaiko raidos centras.
Ar būna, kad tėvai, auginantys kitokį vaiką, patys suserga depresija, jaučia nepilnavertiškumo kompleksą?
Būna, ir, deja, gana dažnai. Kitoks vaikas – visada didžiulis išbandymas ir mamai, ir šeimai. Labai rekomenduočiau neužsidaryti savyje, o kreiptis pagalbos ne tik vaikui, bet ir sau. Nes būdami ramesniais, tvirtesniais psichologiškai, laimingesniais tėvais galėsite labiau padėti savo vaikui.
Parengė Neila Ramoškienė
