Po šio klausimo, galima būtų paprašyti skaitytojų atsitraukti pusvalandžiui nuo žurnalo ir patiems atsakyti į šį klausimą tyloje. Tikėtina, jog tai būtų tinkamiausias atsakymas būtent tai šeimai. Tačiau neretai mes patys, galvodami, kad žinome nepakankamai, arba per stipriai įtikėję svetimais autoritetais, ieškome receptų, šablonų, sėkmės formulių. Ir tikimės, kad perskaičius taip nutiks ir mums. Mūsų šeimoje įsivyraus ramybė. Konsultuoja neuroedukatorė Joana Cironkaitė, „Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro“ įkūrėja.
Tad jei vis dar skaitote šias eilutes, iš pradžių išties kviečiu:
- Pasiruošti puodelį arbatos;
- Išjungti visus namuose esančius įrenginius (taip, net ir meditacinę muziką);
- Atsisėsti patogiai, jei turite galimybę, – prie lango, kur matyti bent lopinėlis gamtos ar dangaus;
- Pasiimti rašiklį, popieriaus lapą;
- Bent 15 minučių rašyti viską, kas šauna į galvą, tema, kuri yra šio straipsnio pavadinime.
Tuomet:
- Ramiai perskaitykite.
- Išbraukite frazes: aš privalau, jis privalo, aš turiu, jis turi, tai būtina, įsipareigoju, bandyčiau, stengsiuosi.
- Jas pakeiskite į: aš noriu, man patiktų, tai man teiktų džiugesį, aš galiu ir klysti, būsiu kantri ir pakanti, darysiu tai savo tempu.
- Perskaitykite dar sykį.
- Vakare tai pristatykite savo šeimos tarybai, kvieskite siūlyti pastabas, korekcijas, sąlygas.
- Kiek įmanoma ramiau išklausykite kitų nuomonę, diskutuokite ir priimkite bendrą susitarimą. Iš pradžių bent vienai savaitei, nors kviečiu tartis dėl mėnesio.
Tai ir būtų jūsų šeimos narių atsakomybės, pareigos, pasižadėjimai dėl bendros ir išsvajotos šeimos ramybės, kur kiekvienas būtų išgirstas, paisoma jo nuomonės, o ir laikytis to, kas buvo bendrai sutarta kaip komandai, visuomet būna ne tik lengviau, pedagogiškiau ar net įdomiau.
Jei vis dėlto nutarsite, kad tokia strategija pareikalaus per daug laiko, vis tiek nieko iš to nebus… galite skaityti toliau ir viltis, kad mano mintys atneš ramybę į jūsų šeimą. Aš, žinoma, būsiu dėkinga už jūsų pasitikėjimą manimi, 4 vaikų mama, kuri augina juos po skyrybų viena.
Ramybę gimdo meilė
Mano asmeniniu supratimu, ramybė šeimoje proporcinga joje tvyrančiai tarpusavio besąlyginei meilei. Taip, būtent meilė, supratimas ir tikėjimas atneša daugiausia ramybės, net jei ir ne viskas einasi kaip per sviestą, o charakterių skirtumai, vaikų ligos, problemos darbe kartais atrodo didesnės nei visų kitų. Kadangi ramybėje nėra vietos egoizmui ar abejingumui, tokiuose santykiuose ir sunkumai lengviau išveriami, ir kriziniai laikotarpiai baigiasi taika, apsikabinimu ir trumpu patvirtinimu: aš tave myliu. Tokia ramybė neturi kainos. Tačiau kartais atrodo ir nelabai pasiekiama. Ypač tada, kai ramybės ieškoma ne artimojo glėbyje, o socialiniuose tinkluose pavydžiai tyrinėjant kitų šeimų nuotraukas. Ne rengiant savo šeimos pėsčiųjų žygį, o bambant, kad kaimynai jau trečią kartą į tokį eina. Ne džiaugiantis mažais džiaugsmais – filmo peržiūra gurkšnojant kakavą, o užsibrėžiant tikslą – sutaupyti brangioms šeimos atostogoms, kurios bus už kažkiek metų.
Nemeluosiu, ramybė šeimoje dažniausiai užsitarnaujama atiduodant ir dalelę savęs. Kažką aukojant, kažko atsisakant, keičiant prioritetus, gal net ir draugus. Darbe pasakant: tai mano šeimos laikas, o draugams primenant, kuriuo metu jūsų vaikai eina miegoti ir jau laikas skirstytis.
Ramybė ateina iš… ramybės
Ramybė mano šeimoje yra visiškai ir tiesiogiai susijusi ir su mano pačios asmenine ramybe. Drąsa būti nepatogia tiems, kurie ją, mano manymu, nori iš manęs atimti, griežtumas ir nuoseklumas susitarimuose su vaikais, nebijant sakinio: tu bloga mama (nes aš žinau, kaip šauniai mano vaikai išmokyti manipuliacijų, ir dar geriau žinau, kad po to mes apsikabinsime, vieni kitų atsiprašysime ir tuos žodžius paliksime užkilusioms emocijoms).
Šiandien jau žinau, kad jeigu ramybės nėra mano viduje, beviltiška jos ieškoti išorėje. Ir suprasdama, kad tikrasis džiaugsmas ir ramybė glūdi manyje, aš nešvaistau laiko, bandydama priversti mano šeimą gyventi kitos šeimos ritmu ir motyvacinėmis priemonėmis, tačiau bandau integruoti išgirstas patirtis į mūsų rutiną ir kasdienybę.
Dar labai dažnai sau ir vaikams primenu, kad ramybė ir laimė į namus ateina ne tik tada, kai turi arba gauni, o tuomet, kai pats duodi, daliniesi, atvirai priimi nepasisekimus, patingėjimus laikytis jau sutartų taisyklių, kai „dėl šventos ramybės“ nutyli, o vėliau vis tiek pratrūksti.
Tad ką mes darome, kad kasdien ramybės mūsų namuose būtų vis daugiau?
- Esant galimybei, pagal sezoną naudojamės gamtos prieglobsčiu: vaikštome, tyrinėjame, žvejojame, važinėjame dviračiais, keliaujame.
- Neapleidžiame dvasinių dalykų maldoje/meditacijoje (labai tyliai/subtiliai rodau savo pavyzdį vaikams).
- Kalbamės apie artimuosius, ar kam reikia pagalbos? Juk rūpestis kitais, atjauta kitų sunkumams atneša savotišką ramybę į savus namus.
- Nuolatos, kaip jau pavyksta, praktikuojame dėkingumą.
- Man ir mano vaikams nėra svetimos savanorystės tradicijos. Tai įneša begalę darnos į mūsų tarpusavio santykius. Kai jie buvo visai mažiukai, savanoriaudavome gyvūnų prieglaudose.
- Po visų švenčių ar vaikams grįžus į namus po savaitgalių su tėčiu (nors jie jau ir paaugliai), kaskart iš naujo aptariame šių namų ribas ir taisykles. Kodėl tai svarbu man, kam to reikia jiems.
- O taip pat ir pokalbiai prie arbatos, apie tai, kad mano ramybė kyla iš nuolatinio priminimo sau, jog esu valingas žmogus, žinantis ir jaučiantis, ko man šiuo metu labiausiai reikia.
Tikiu pokyčio galia
Kaip neuroedukatorė, ankstyvojo ugdymo entuziastė, mama, moteris, aš tikiu pokyčio galia. Ne tik tikiu, tačiau tai ne sykį mačiau savo šeimoje, savo vaikuose, draugų šeimose, šeimose, kurios renkasi mano mokymus, moterų grupėse. Kur pokyčiai nors ir mažais žingsneliais pirmyn, tačiau vyko, juos pradėjus nuosekliai vykdyti. Tuose namuose ramybė augo, nuotaikos, tarpusavio palaikymas didėjo, nes daugėjo atvirumo vienas kitam, atsirado daugiau ir jautrumo kito poreikiams, įsiklausymo ir pagarbos.
Net pati pokyčio galimybė įrodyta mokslu bei paremta mūsų smegenų gebėjimu keistis ir būti plastiškomis. O mūsų visų, net ir suaugusiųjų, smegenys labai mėgsta mokytis, todėl įgijusios naujų gebėjimų tiesiog atgyja, sukurdamos naujus neuroninius tinklus bei jų grandines. Tad ramybės užtikrinimas namuose dar turi prasmės ir dėl to, kad stresą/nerimą ar nuolatinį nuovargį, įtampą patiriančios smegenys negali mokytis (bet kuriame amžiaus tarpsnyje!) ir dėl tos priežasties šeimose tampa sunku įgyvendinti naujus planus, pasiryžimus ar paprasčiausiai įvesti naujas taisykles.
Tad jei trumpai ir vienu sakiniu, kas yra ramybė šeimoje ir kas už ją atsakingas, pasakyčiau taip: gyvenimas meilėje ir dėkingume vienas kitam, kur kiekvieno savitas indėlis yra be galo svarbus ir vertingas.
Aistės Balčienės nuotrauka
Susiję straipsniai
