Visada besišypsanti, laiku ir visur spėjanti. Vaikai surikiuoti, namuose obuolių pyrago kvapas, kelios frazės geriausiai draugei, jog buvimas mama veža… O lūpų kampučiai nusvirę. O akys liūdnos. Jei gerai įsižiūri į tą moterį, kuri kasdien vis mažiau moteris, o vis daugiau mama.
Neuroedukatorė Joana Cironkaitė, „Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro“ įkūrėja
Tačiau juk šiuolaikinės mamos stiprios. Visas internetas pilnas supermamų ir jų minčių, kaip jos viską spėja. Negana to, šiuolaikinės mamos padarys viską, kad vaikas gautų tai, ko jos pačios savo vaikystėje negavo. Jos rodys savo šaunumą vaikų gebėjimais, nes taip aplinka patvirtins – tu gera mama, tu elgiesi teisingai pamiršdama save, tau mažiau skaudės, kai kaskart patenkinsi vaiko poreikius, pamindama ar atidėdama į vėliau savo.
Pati keturis kartus gimdžiusi, auginusi pametinukus, įtikėjusi, kad net ir tokį vaikų skaičių turint įmanoma turėti dar ir verslą, įmanoma dar ir vyrą įkvėpti siekti karjeros, suktis virtuvėje, šokant improvizacijos tango kepant ir verdant. Buvau patikėjusi – tai mano pašaukimas, aš – savo vėžėse. Tačiau šiandien galiu pasakyti – mane tai išsekino. Ar manęs kas klausė, kaip aš tada išties jaučiausi? Ar kas apskritai mamų paklausia, o kaip jos jaučiasi? Ar tu visame tame konvejeryje esi išties laiminga?
***
Ką atpažįstu aš šiandien kitose mamose? Ogi savo tuometinę baimę – pasakyti, kad mane tai labai vargina, aš nebeturiu jėgų, bet ir nemoku pasakyti ne… Tačiau ko labiausiai bijojau – tai sąžiningai pasikalbėti su savimi, nes po to pokalbio nebebūčiau galėjusi gyventi kaip ligi šiol.
Kodėl mes, mamos, bijome susitikti su savimi? Nes veikiausiai po tokio pokalbio su savimi:
aš norėsiu klausyti savo širdies;
aš norėsiu jausti savo kūną;
aš norėsiu ne tik dėl krūtimi maitinamo kūdikio, bet ir dėl savo ateities sveikai maitintis;
aš norėsiu keleto valandų per savaitę sau – ne namie, ne vonioje – o vienut viena, su tyla;
aš dar norėsiu ir keleto valandų su drauge BE VAIKŲ;
aš norėsiu pasidalinti darbais ir atsakomybe buityje su savo antrąja puse. Ne, ne su pasamdyta aukle, o su juo – norėsiu vargais ir džiaugsmais dalintis su juo, ne su svetimu kartkartėmis į mūsų namus atvykstančiu asmeniu;
aš norėsiu būti jausminga, emocionali, be kaltinimo, kad tai nenormalu. Tai normalu – aš juk moteris po galais;
aš norėsiu, kad manimi pasidomėtų, įsigilintų į tas „smulkmenas“, dėl kurių man rieda ašaros;
aš tiek daug norėsiu, kad iškart išsigąstu savo norų. Juk tai savanaudiška. O ar tikrai?
***
Ar tikrai konstruktyvus ir iš širdies pokalbis su savimi, savo antra puse, savo vaikų tėvu yra egoizmas? Juk tai tiesiog kiekvieno mūsų prigimtinė laisvė išsakyti savus poreikius, ko kažin ar mus mokė mūsų tėvai?
Ar reikia tesintis, jei paskambini savo mamai paprašyti prižiūrėti vaikus savaitgalį, nes mano mama dirbanti močiutė, ji neturės laiko… Ir vėl atsisakyti minties ištrūkti pailsėti.
Ar reikia save padėti į paskutinę vietą iki tol, kol iš nuovargio pradėsi gąsdinti savo vaiką darželiu, piktu dėde parduotuvėje, policija… kurie formuoja iškreiptas vaiko baimes ir vėliau sukelia jų ligas, ašaras ir nenorą pasilikti be mūsų ir mus uždaro namuose su jų ligomis?
***
Juk visos knygos rašo, tik mes iš nuovargio jas skaitydamos jau jų turinio nebesuvokiame, kad tik pailsėjęs žmogus gali ramiai kalbėti, rasti argumentų į begalę pasikartojančių vaiko klausimų, nekelti balso, negąsdinti. Tik pailsėjusi mama tampa vėl moterimi, kuri juokiasi, puošiasi, kuria planus ir mėgaujasi motinyste. Ir tam nereikia kosmoso nei laike, nei finansuose. Tam reikia mažos smulkmenos – rutinos, tokios pačios, kaip ir vaikui, tokios pačios neatšaukiamos, kaip ir jo sveika daržovių košė, ugdomoji veikla, miegas lauke ar medvilnės rūbai.
Taip, tam reikia begalinės drąsos. Reikia ir ryžto – tai padaryti dėl savęs, dėl sveiko abipusio santykio su savo antra puse, dėl savo vaikų, dėl bendro šeimos klimato… Kad tai nebūtų pragaro temperatūra, kad tai labiau primintų gaivią vasaros dieną, kupiną šviesos.
***
Tad kur jus, mielos skaitančios mamos, kviečiu? Kviečiu kiekvieną jūsų su meile sau pasitikrinti, kurioje šeimos piramidės vietoje esate pati? Senolių išmintis sako, kad eiliškumas paprastas: aš, mano antra pusė, vaikai, darbas, tėvai, draugai… Tikintys pridės, kad prieš Aš dar yra ir Dievas. Tačiau dažna mama išvardins kitaip: vaikai, vyras, tėvai, darbas, draugai… Ir jei prisimins save, bus džiugu, tačiau neretai ji save net pamirš ir pasiteisins, kad klausime nebuvo paprašyta įrašyti save.
***
Taip pat kviečiu ir su begaliniu rūpestingumu sau susirašyti mažytį planelį, o kaip aš nuo šiol rūpinsiuosi savimi?
Gal eisiu šokti/groti/dainuoti/tapyti? O gal tai bus keramikos užsiėmimai, papuošalų dirbtuvės, plaukimas? Daryti tai, kas mane vežė vaikystėje.
Gal kartą per porą mėnesių lankysiuosi teatre/parodose/koncertuose? Iškart nusipirksiu bilietus.
Gal kartą per pusę metų išvyksiu savaitgaliui su draugėmis?
Gal kartą per dieną padėkosiu jau penkis kartus už tai, ką šiandien padariau gero?
Gal būsiu drąsesnė prašyti palaikymo ir pagalbos?
Gal labiau būsiu savimi. Po mažą žingsnelį kasdien. Visų pirma – dėl savęs?
Kviečiu ir drąsinu, nes laimingi vaikai auga su laimingomis mamomis. Perdegti net ir motinyste lengva, tad stiprinkime ir mylėkime save jau dabar, jau šiandien.
