Kai būsimi tėvai jaukinasi mamos ir tėčio vaidmenis, ne mažiau už juos nekantrauja ir jų pačių tėvai, būsimi mažylio seneliai. Į ką svarbu atkreipti dėmesį kuriant šiltus ir pagarbius trijų kartų santykius?
Apie tai kalbasi psichologė, knygos „Atsakinga tėvystė: kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius“ autorė, 3 vaikų mama, anūko močiutė Jūratė Bortkevičienė ir Mylu.lt edukacinės bei palaikymo platformos tėvams kūrėja Miglė Rimeikė.
„Pradėkime nuo to, kad vaikui jau labai pasisekė, jei turi senelius ir galimybę su jais kurti artimą ryšį“, – sako psichologė, prisimindama savo motinystės kelią, kuomet jos dukros gyvenime sukosi tikrų tikriausias kaimas: ne tik jos pačios tėvai, bet ir seneliai! Būtent dukros promočiutė ir buvo tas kantrybės, lėtumo ir saugumo uostas, kurio taip reikia augančiam mažyliui ir savo mamiško pajautimo ieškančiai moteriai. „Vis dėlto, su antros dukros gimimu stipriai pajutau, kad vis labiau atrandu save ir aplinkinių patarimus ėmiau sijoti kritiškiau“, – atvirauja Jūratė.
Kartais atrodo, kad vien išryškėjęs pilvukas jau paskatina aplinkinių norą dosniai dalintis patarimais. Kaip patartumėte reaguoti tokiomis situacijomis?
Palinkėčiau pirmiausia skirti laiko ir apsvarstyti – kokios mano vertybės, kaip matau savo motinystę, aptarti viską su vyru, nes ir poroje požiūriai, lūkesčiai neretai išsiskiria. Tai padės pajausti, kas man svarbiausia, kokių patarimų norėčiau, ką svarbu sužinoti, kokie požiūriai man bus priimtini? Kai būsima mama yra tvirta savo viduje, ji gebės nereaguoti ir į neaktualius patarimus. Bet jei viduje sumaištis, bet kokia nuomonė gali suneraminti. Tada labai skaudu išgirsti kitokią nuomonę, kuri nesutampa su manąja.
Be abejo, nuomones verta išgirsti, nes kartais pasakoma ir labai gerų dalykų. Todėl visada pasilikime sau teisę pergalvoti, o jei norisi, – tiesiog pakeisti savo požiūrį.
Mažylis gimė. Tarytum per naktį susidėlioja nauji vaidmenys, o įprasti santykiai jau kažkokie kitokie, lyg tarp eilučių atsirandanti priešprieša. Kas gi čia įvyksta?
Vaikas, kuris susilaukia savo vaiko, tampa suaugusiu. Tol, kol vaikas neturi vaikų, į jį žiūrima kaip į vaiką. Net mes, jau būdami suaugę, šalia tėvų dažnai elgiamės kaip vaikai. O gimus mažyliui visa ko centru tampa būtent jis. Dukrose matome jau ne tik dukrą, bet ir anūko mamą, mamos entuziastingai virsta močiutėmis ir neretai įvyksta savotiškas mūsų pačių nuvertimas nuo sosto. Neretai visai nesąmoningai imame pasiilgti iki tol turėto dėmesio ir rūpesčio, skirto tik mums.
Priešpriešą gilina ir klasikinė naujų tėvų, ypač mamų, nuostata – aš tikrai nebūsiu tokia, kokia buvo mano mama. Aš daugiau skaičiau, daugiau domėjausi, aš geriau žinau. Pamirštama, kad mūsų mamų patirtys buvo visai kitos, tačiau tai nereiškia, kad jos nelinki mums paties geriausio, tik galbūt būdai meilei parodyti nėra mums priimtiniausi.
Kaip manote, ar seneliams reikėtų pasidomėti naujais vaikų auginimo metodais, požiūriais?
Savo vaikus seneliai jau užaugino, tad jie tikrai neprivalo visko skaityti ir domėtis. Dabar jų darbas – lepinti ir leisti laiką kartu. Vis dėlto aš dažnai rekomenduoju seneliams bet minimaliai pasidomėti, gal paklausyti kelis seminarus. Jau vien tam, kad pavyktų geriau suprasti, kas jų vaikams svarbu.
Viena, ką labai linkiu seneliams suprasti, kad tam tikri dalykai anūkams nereikalingi ar net kenksmingi. Tarkime, saldainiai. Jei norisi palepinti, geriau nupirkite skanų vaisių, knygelę, žurnaliuką, bet susilaikykite nuo to, kas mažyliui žalinga.
Kaip tai pasakyti seneliams, nesukeliant konflikto?
Pirmiausia turime suprasti, kad dabar mes esame du suaugę žmonės, todėl ir iškilusias situacijas turime spręsti kartu. Dažnai delsiame pagarbiai išsakyti savo lūkesčius ir prašymus, galbūt prisimindami, kaip vaikystėje nebuvome išklausyti ir išgirsti, iki sukaupiame tiek nuoskaudų, kad jos prasiveržia ne pačiu mieliausiu būdu.
Tuo tarpu ramus pokalbis, kurio metu ne tik išsakome reikalavimus, bet ir išgirstame tėvus, jų nuomonę, baimes, tikrai bus veiksmingesnis ir efektyvesnis.
Į ką patartumėte pirmiausia atkreipti dėmesį kuriant šiltus santykius su būsimais seneliais?
Mes atsinešame daug lūkesčių seneliams iš mūsų pačių vaikystės. Kai seneliai leisdavo su mumis daug laiko, kartu kažką veikdavome, galbūt su jais prabėgo ir visos vasaros. Tačiau visuomenė labai greitai keičiasi. Šiuolaikiniai seneliai dažniausiai dar dirba, realizuoja save. Ir štai čia labai svarbi pagarba savo tėvams, kurie, be anūkų, turi ir savo gyvenimą. Jei jie jį pertvarkys dėl anūkų, kas nutiks, kai anūkai paaugs, pradės lankyti mokyklą?
Todėl labai svarbu aiškiai aptarti jūsų lūkesčius, tėvų galimybes ir jų norus. Nes jie visai nebūtinai norės keistis. Tikrai verta susėsti ir apie tai atvirai pasikalbėti, nes savo praktikoje dažnai matau situacijas, kuomet konfliktai kyla dėl tiesiog neišsakytų lūkesčių ar neišgirstų atsakymų. Nieko nėra savaime suprantamo. Mes neturėtume versti savo tėvų prižiūrėti anūkų, o seneliams patarčiau nesukelti nereikalingų lūkesčių savo vaikams. Visiems bus lengviau, jei aiškiai leisite vaikams žinoti, kiek laiko galėsite skirti, o ko iš jūsų nesitikėti.
