Emocinės pagalbos ir paramos reikia didelei daliai vaikų ir jaunuolių. Natūralu, kad pirmąja jų užuovėja ir priebėga turėtų tapti patys artimiausi – tėvai. Vis dėlto, ką daryti, jeigu patys tėvai susiduria su emocinėmis problemomis? Kur slypi raktas į produktyvų tėvų ir vaikų bendradarbiavimą emocinės sveikatos klausimais? Psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio teigimu, esminis sprendinys – klausymasis, siekiant įsigilinti ir pajusti, o ne bandymas spręsti problemą čia ir dabar.
Savo įžvalgomis apie vaikų ir tėvų emocinius išgyvenimus lapkričio 18–19 dienomis vyksiančioje konferencijoje-parodoje „Ateitis – ryšys su vaikais“ besidalysiantis psichoterapeutas tvirtina, kad vaikai mokosi ir ima pavyzdį iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį sprendžiant emocines problemas.
„Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų nuolat nerimauja, dėl visko išgyvena, vaikas mokosi, kad pasaulis yra nesaugus, viską reikia daryti labai atsargiai, o gal netgi apskritai nesiimti jokių veiksmų. Kitas pavyzdys, kai namuose yra priklausomybių turinčių arba depresija sergančių tėvų, tada vaikas prisiima atsakomybę už jų sveikatą ir gerą būseną. Anglų kalboje net yra terminas, apibūdinantis tokį santykį, – „parentification“. Jis reiškia buvimą tėvu / mama savo tėvams, teikiant jiems emocinę ir kitokią paramą“, – teigia D. Jakučionis.
Jo teigimu, priemonių ir įrankių, lengvinančių emocinį stresą, kylantį daugeliui tėvų auginant vaikus, būtų galima išvardyti daugybę. Visgi pagrindiniai jų – laiko sau paieškos, pareigų šeimoje pasidalijimas ir supratimas, kad tam tikru metu abiem partneriams gali būti žvėriškai sunku. Tuomet svarbu nepamiršti, kad milžiniškos ištvermės reikalaujantis periodas kada nors baigsis ir nebus amžinai.
D. Jakučionis taip pat akcentuoja ir bendravimo su vaiku svarbą – tiek klausimo, tiek klausymosi reikšmę.
„Turime stengtis pamatyti vaiko poreikį jo elgesyje. Jei jo elgesys mums atrodo netinkamas, privalome klausti, koks jo poreikis nepatenkintas. Dažniausiai, uždavę klausimą, tikrai gausime atsakymą. Ne mažiau svarbu klausyti savo vaikų, kai jie pasakoja apie sunkumus, ir nesistengti visko išspręsti čia ir dabar. Tada, kai jau vaikai išsipasakoja, tiesiog paklauskime, kaip jie patys norėtų elgtis, ir kartu pagalvoti, atsargiai pasiūlyti, bet nepiršti savo nuomonės. Žinoma, kartais reikia imtis ir aktyvesnių priemonių, pavyzdžiui, spręsti klausimus mokykloje, jei egzistuoja patyčių problema, galbūt reikia keisti mokyklą. Bet jei tai yra paprastesni atvejai, pirmiausia reikia leisti vaikui išsikalbėti“, – sako psichoterapeutas.
Anot jo, be vaikų klausymosi, svarbus yra ir savo problemų išsakymas, jų iškomunikavimas. Tai darant, D. Jakučionio teigimu, reikia pasistengti išlaikyti ramybę, šaltą protą ir nepasiduoti kaltinimo bei gėlimo pagundai.
„Jei tik atsiras priekaištavimas arba prikaišiojimas, tada mažesni vaikai, kurie dar nelabai supranta ir pažįsta gyvenimo, ims jausti kaltę. O juk jie nekalti dėl tėvų savijautos. Tėvams svarbu suvokti, kad jie negali perkelti atsakomybės už savo gyvenimą ant vaikų pečių. Jie yra suaugę ir jie turi susitvarkyti su savo gyvenimu, nors kartais būna ir labai sunku. Tame nėra nieko bloga, jei apie savo sunkumus kalbamės su vaikais, tik reikia pasverti, koks jų amžius, ir kalbėti būtent tam amžiui suprantamais terminais ir nepalikti ko nors neišsakyta“, – aiškina specialistas.
Jo tvirtinimu, vertinant asmeninę emocinę būseną privalu identifikuoti ir akcentuoti blogos savijautos ar užgimusios problemos priežastį. Jeigu ji – paties vaiko elgesys, tai irgi reikia paminėti. Tiesa, neuždedant dėmės ant paties vaiko kaip asmens, o tik ant atskirų neigiamą emociją provokuojančių jo elgesio akcentų.
„Jei sakome, kad jaučiamės pavargę ar suirzę, iš karto turime pasakyti ir to priežastį, o jei prie to prisidėjo vaiko elgesys, tai apie elgesį ir pasakyti, o ne apie patį vaiką“, – sako D. Jakučionis.
Psichoterapeuto įsitikinimu, skaidrus ir tiesus kalbėjimasis su vaikais jiems suprantamu žodynu bei atsižvelgiant į jų amžių gali padėti tėvams spręsti iškilusią psichologinę krizę. Tiesa, specialistas įžvelgia gają ir nemalonią tendenciją – apskritai tylėti apie problemas, vaizduojant, kad jų nėra arba jos nereikšmingos.
„Blogiausia – apskritai nekalbėti apie sunkumus ir apsimesti, kad jų nėra, nors visi mato juos; kaltinti vaikus dėl savo būsenos; perkelti jiems atsakomybę už savo emocines ir praktines problemas bei tikėtis, kad vaikai suteiks paramos“, – akcentavo D. Jakučionis.
Anot jo, tėvams, bijantiems, kad prasta jų psichologinė būsena gali padaryti neigiamą įtaką ir sukelti ilgalaikės žalos vaikams, derėtų nepamiršti ir profesionalios pagalbos bei neužkardyti sau galimybės ją gauti, tikintis, kad viską pavyks išspręsti patiems.
„Reikia suprasti savo galimybių ribotumą ir nebijoti kreiptis profesionalios emocinės pagalbos. Niekas neturi kentėti vienas. Juk pagrindinė laimingų vaikų sąlyga – laimingi tėvai“, – pabrėžė psichoterapeutas.
Kokie dar metodai ir elgsenos būdai galėtų būti pasitelkti tėvams susiduriant su šiomis jautriomis problemomis, psichoterapeutas pasidalys jau lapkričio 18–19 dienomis LITEXPO vyksiančioje parodoje-konferencijoje „Ateitis – ryšys su vaikais“.
Be D. Jakučionio, konferencijoje-parodoje pranešimus taip pat skaitys Paramos vaikams centro steigėja, vaikų psichologė Aušra Kurienė, kuri kalbės apie traumas šeimose ir kaip jų išvengti ir jas atliepti, mokytojas ir švietimo konsultantas Lukas Benevičius, „Tėvai Ryšyje“ autorė Renata Cikanaitė, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, edukologė ir knygų autorė Renata Lazdin bei daugelis kitų.
