Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė – psichologė, dviejų dukryčių mama ir dviejų knygų apie motinystę autorė. Pirmąją jos knygą „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ pristatėme ankstesniuose „Mamos žurnalo“ numeriuose. Neseniai pasirodė antroji knyga „Dviejų vaikų mama“.
Koks iš tiesų tas tapsmas, ką reiškia būti dviejų vaikų mama pačiai Eglei?
Egle, kaip kilo mintis rašyti knygas tėvams?
Mintis parašyti pirmąją knygą tėvams kilo po to, kai susilaukiau pirmosios dukros Ugnės, kuriai dabar 4,5 metų. Aš pasigedau literatūros, kuri būtų skirta MAN. Tėvystėje gausu jausmų, kuriuos sunku suvokti, viskas labai sudėtinga, o dėmesys pirmiausia krypsta, žinoma, į vaiką ir rūpinimąsi juo. Tada gimė mintis, kad nuostabu būtų sukurti knygą, kuri apimtų abi šias tėvystės puses: vaikų auginimo ir pačių tėvų psichologinius aspektus.
Knygoje pinasi psichologijos teorija ir praktika, mano psichologinio darbo su šeimomis ir mamomis patyrimas ir stebėjimas bei asmeninė refleksija. Asmeninio gyvenimo – jausmų, santykių, atradimų – pasidalijimai papildo, iliustruoja teorinę knygos dalį.
O ryšys su kitu žmogumi ir pačia savimi – tai tema, kuri mane lydi jau ilgą laiką. Ji drauge ir esminė, pagrindinė, o iš kitos pusės, – tokia siurreali, sunkiai apčiuopiama, kaskart juntama vis kitaip. Ji sunkiai pasiduoda apibrėžimams ar bandymui ją kažkaip sudėti į lentyną. Ryšys – tai santykio su kitu patyrimas, kaskart galintis būti vis kitoks. Ir mes visi gyvename, siekdami ryšio su kitais. Tik būdai, kuriais tą darome, ne visada mums padeda. Tam, kad galėtume kurti ryšį su kitais, pirmiausia tenka kurti ryšį su savimi. Tai galioja visiems santykiams mūsų gyvenime, nes viskas pirmiausia prasideda nuo to santykio, kurį kiekvienas turime savo viduje ir atsinešame iš labai seniai. Visi santykiai mūsų gyvenime atspindi tą viduje turimą ryšį. Su vaikais taip pat.
Ko labiausiai reikia šiuolaikiniams tėvams?
Man atrodo, nemažai šiuolaikinių tėvų jau turi daug informacijos apie tai, kaip „reikia“ auginti vaikus. Bet realybėje tie patarimai sunkiai veikia, gali būti nepritaikomi. Nes mūsų kartos tėvai yra gana vieniši, stovėdami ant pokyčio ir galimybių krašto, – besiremiant visa galima informacija ir psichologine bei kita pagalba, auginti vaikus kitaip, nei augino kelios kartos iki mūsų. Norintys ir pasiryžę auginti kitaip. O drauge – kolektyvinės traumos, visos bendros mūsų, kaip visuomenės, patirties ir asmeninių patyrimų tempiami atgal. Tai yra labai, labai sunku. Šiuolaikiniams, sąmoningiems tėvams tenka nešti milžinišką su tuo susijusį krūvį ir įtampą.
Tad, man atrodo, jiems pirmiausia reikia švelnumo, priėmimo ir palaikymo. Apkabinimo, paplekšnojimo per petį ir net sunkiausią akimirką mirktelėjimo akimi, pasakant: „Oho, man atrodo, tau puikiai sekasi, ir tavo vaikai yra apdovanoti, turėdami tokią mama, kaip tu“.
Nes juk tai visiška tiesa! Net jei ir kartais nepavyksta.
Knygų idėja subrendo jums apsisprendus išvažiuoti gyventi į kaimą. Kaip gimė ši idėja „pabėgti iš miesto“?
Kai prasidėjo pirmasis karantinas ir teko užsidaryti tarp keturių sienų nedideliame bute, aš nuolat niurzgėdavau – „noriu į gamtą, noriu į gamtą“. Mano vyras neniurzgėjo, jis tiesiog pradėjo ieškoti, kaip išspręsti šią situaciją. Ir vieną dieną jis parodė namo nuomos skelbimą – visai nedideliu atstumu nuo Vilnius, prieinama kaina. Apsisprendėme greitai, šį pokytį priėmėme kaip nuotykį, pabandymą, avantiūrą. Kada gi dar, jei ne su mažais vaikais! Tuo metu vyresnėlei buvo dveji ir laukiausi mažylės. Man patiko didelis plotas aplink namą, nedidelis atstumas nuo Vilniaus. Aplink esantys miškai. Mums buvo svarbu atsitraukti į gamtą, ne tiesiog į namą, bet namą gamtoje. O nepatiko paties namo dizainas, bet nutarėme, kad kažkaip įsijaukinsime.
Kokių buities iššūkių buvo patiriant šį nuotykį – pabėgimą į gamtą?
Daug darbo tame dideliame plote (pusėje hektaro) – pjauti žolę, žiemą nukasinėti sniegą – atstumas iki kelio buvo visai ne mažas. Žiemą kūrenti namą – pirmuosius metus jis buvo kūrenamas krosnimi. Vasarą prižiūrėti šiltnamius. Nors ir norėjome augintis daržovių, tai, ypač neįpratus, reikalavo daug laiko, dėmesio, pastangų.
Dar sudėtinga būdavo, kai dingdavo elektra, o tas vis kartkartėmis nutikdavo. Tada dingdavo šiluma, vanduo, šviesa – visas namas veikė elektra. Pamenu, pirmą kartą taip nutiko, kai mažylė buvo naujagimė, tai viduržiemį, tamsoje, su dvimete ir kelių savaičių kūdikiu vienai buvo labai sudėtinga ir liūdna.
Kai gimė antroji dukra, buvo sausio pradžia. Prisnigo iki kelių ir buvo šalta. Mes įsivaizdavome, kad išsikraustę į kaimą galėsime susitelkti daugiau į šeimą, buvimą vienas su kitu, skirti tam itin daug laiko. Ir pamenu, kaip atrodė pirmosios savaitės gimus antrajai: vyras maždaug 3–4 kartus per dieną tupi rūsyje užkūrinėdamas krosnį ir prižiūrėdamas ugnį, ar viskas sklandžiai. Likusį laiką nukasinėja kieme sniegą, kad šis nesusiplotų į ledą ir galėtume išvažiuoti, esant reikalui.
O aš tuo tarpu – su naujagime ant rankų ir savyje nesitveriančia vyresnėle, kuriai sunku šį pokytį išgyventi ir ji nuolat nori mano dėmesio, žaidimų, patvirtinimo. Atrodė, kad plyštu į dvi dalis, bandydama save padalinti abiem. Buvo labai sunku – jaučiausi bejėgė, vieniša. Ir visiškai kitaip, nei įsivaizdavome, kad kaimas „palengvins gyvenimą“. Mums to nebuvo.
Prie ko sunkiausia priprasti, ko labiausiai trūko?
Man labiausia trūko įvairiausių galimybių – pavyzdžiui, kad pristatytų prekes į namus, pasikviesti užsukti drauges, užsisakyti maisto, galų gale turėti galimybę išsikviesti auklę, nueiti į kokį žaidimų kambarį, pasivaikščioti po miestą, nueiti į kavinę. Čia buvo jausmas, kad esame vidury niekur, nors ir netoli Vilniaus, bet jau Šalčininkų rajone. Ir visi šie miesto žmogui per akimirką pasiekiami dalykai, gyvenant kaime, turėjo būti suplanuoti ir sustrateguoti iš anksto.
Kitas dalykas – besikraustydami mes įsivaizdavome, kad didžiąją laiko dalį leisime namuose ir aplink namus. Bet išėjo taip, kad kone kiekvieną dieną tai aš, tai vyras, tai abu vis važiuodavome į Vilnių. Buvo labai gaila to laiko kelyje, beveik dviejų valandų kaskart, kurias buvo galima skirti kažkam kitam.
Bet kaime atsirado laiko mintims, rašymui, skaitymui?
Aš nežinau, ar čia dėl aplinkos, gamtos, ar dėl labai intensyvaus emocinio vyksmo, gimus antrajai dukrai, aš ėmiau LABAI daug rašyti. Man tiesiog rašėsi, kartais greičiau, nei pirštai spėdavo sugaudyti raides ir sudėti jas į lapą. Tai, matyt, buvo mano būdas išgyventi tą sunkų laikotarpį. Kuris buvo gražus, bet ir labai emociškai įtemptas. Šio virsmo dviejų vaikų mama laikotarpiu, besijaukinant motinystę ir save joje, gimė dvi knygos: pirmoji – „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“, ir didžioji dalis antrosios – „Dviejų vaikų mama“.
Kokios mintys apie tėvystę išsigrynino?
Kad labai svarbu, kaip jaučiasi tėvai. Emocinė savijauta yra tėvystės pagrindas. Ir kad čia reikia labai daug palaikymo, bendrystės, pagalbos, o kartais tiesiog tylaus pabuvimo, išklausymo, kad padėtum tėvams sustiprėti, pajusti save, užmegzti ryšį su savimi tėvystėje, kai tas virsmas, regis, viską, kas buvo stabilu, ima ir nuplauna. Ir būtent įgūdis rūpintis savo jausmais, atkreipti dėmesį į savo poreikius ir save reguliuoti vaidins esminį vaidmenį tėvystėje ir lems tai, kiek sekasi auginti vaikus taip, kaip norėtume.
Kokių įpročių, gerų atradimų iš kaimo parsivežėte į dabartinį gyvenimą?
Gyvenome visai netoli Merkio upės. Maudėmės šaltoje upėje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o vyras – ir visą žiemą. Pamilome tą upę, vis traukia grįžti. Aš supratau, kaip vis dėlto man patinka spygliuočių miškai ir kaip gera gyventi apsuptai amžinos žalumos, net kai pilka pilka, kaip dabar.
Į Vilnių parsivežiau džiaugsmą vertinti saugumą ir patogumą savo namų – iki kaimo nuotykio tiek butui turėjau priekaištų, o grįžusi pamačiau juos visai kitomis akimis. Buvo gera grįžti į savo erdvę.
Ir parsivežėme pamoką atidžiai rinktis, iš ko nuomojiesi namus. Su mūsiškiais patirtis buvo klaiki ir apkartino nemažai patyrimo ir džiaugsmo gamta bei gyvenimu kaime.
Miesto ir kaimo vaikai – kokių patirčių jie gauna, kas įstrigo jūsų vaikams?
Kaime yra daugybė galimybių pažinti gamtą – stebėti vabalėlius, gyvūnus, paukščius, medžius, augalus. Tiesiog pasinerti ir ištirpti gamtoje, būti lauke nuo ryto iki vakaro. Didžioji džiaugdavosi kiekvienu vabalėliu, varlyte, žiogu, juos kalbindavo, su jais žaisdavo ir išsiaugino didelę meilę gyvūnams ir gamtai. Daug išmoko apie gamtą. Ir dabar, būna, pamato kokį didesnį paukštį danguje ir šaukia: „Mama, skrenda vanagassakalaserelis!“
Vaikai mėgavosi daržovėmis iš savo lysvės, uogomis nuo medžio – tas taip natūralu joms. Prisiskinti žirnių, išsirauti morką. Prisišveisti neprinokusių agrastų. Turėjo savo ritualus – apeiti visą teritoriją ir grįžti uogų pilnomis burnomis.
Dabar, būna, vyresnėlė svajoja: „Mama, kai sodinsime žirnius ir morkas…“. Ir aš jai tuomet primenu, jog sodinsime žirnius balkone, šiemet jų bus mažiau – o ji jau ruošiasi pavasariui ir daržovių sezonui.
O drauge ir trūko kitų vaikų – mažylei dar nebuvo svarbu, o didžioji taip trokšdavo daugiau susitikimų su kitais. Kaip ir aš troškau. Tad, manau, nuostabu, kai yra susikūrusi bendruomenė, o kai ne, ne tik tėvai bet ir vaikai gali kartais jaustis vieniši.
Ištrauka iš knygos „Dviejų vaikų mama“:
Šįryt Ugnei ir vėl teko išgyventi sudėtingą susitaikymą su tuo, kad negaliu būti šalia ar kartu tiek, kiek jai norisi ar net reikia. Kai ji tempia mane eiti kartu, kūkčioja ir ašaros rieda upeliais, o tuo metu mažylė Ūla vis dar lovoje bando migdytis prie krūties – tomis akimirkomis, rodos, mano širdis plyš pusiau. Ir tikrai kyla noras paduoti kūdikėlį tėčiui ir bėgti paskui vyresnėlę. Atrodo, kad jai skaudžiau, kad jai manęs reikia labiau. Ko gero, todėl, kad Ugnės mama aš jau beveik trejus metus ir ja būti esu įpratusi. Ūlos mama tampu po truputėlį, nors ir didžiulis džiaugsmas buvo ją jausti pilve ar gimusią laikyti rankose. Visiškai priimti ir integruoti mamos vaidmenį užtrunka.
Ir dar: jei kiekvienos iš jų mama būti lyg šiek tiek paprasčiau, tai abiejų kartu mama tampu dar lėčiau!
Kai pradėjome lauktis Ūlos, daug galvojau ir nerimavau, kaip seksis dėmesį dalinti dviem, kaip jausis Ugnė. Kaip jai seksis tapti nebe vienturte, o vyresniąja sese. Ir lygiai taip pat, kaip ir pirmojo nėštumo metu, visiškai nesusimąsčiau apie tapsmą mama ir kas tuo metu dėsis su manimi. Pirmasis tapsmas gerokai nunešė stogą ir mane pakeitė visapusiškai, bet net ir tai jau patyrusi nesusimąsčiau, kad labai panašų procesą išgyvensiu ir vėl.
Galvojau, kad esmingai mama tampama vieną kartą, ir visiškai nesusimąsčiau, kad dabar teks tapti dviejų vaikų mama. O tai nors ir kitoks, bet ne ką mažesnis tapsmas ir pokytis.
Ir dabar, gailėdama Ugnės, kad jai tenka išgyventi sudėtingus momentus, vis pamirštu sau priminti, kad tokius momentus tenka išgyventi ir man. Kai guodžiu ją ir klausausi jos pykčio ar liūdesio, vis turiu sau priminti paguosti ir save. Nes liūdna ir sunku ir man.
O pasakodama istorijas apie tai, kaip šeimoje gimus kūdikiui mamos širdis padidėja, kad joje atsirastų vietos dar vienam vaikeliui, ir mamos meilė dar išauga, – jau nebežinau, kam iš tiesų jas pasakoju, – jai ar sau.
Matyt, abiem, nes ji tampa vyresniąja sese, o aš tampu dviejų vaikų mama, ir tai vyksta kur kas lėčiau, nei galbūt norėtųsi. Nes sunku, painu, neaišku, miglota ir skausminga. Yra sakoma, kad širdis plečiasi, kad priimtų naują šeimos narį, regis, tą plyšimo skausmą iš tiesų tenka patirti. Net ir tame objektyviai gražiame ir stebuklingame virsme yra dalelė mirties, netekties. Ugnė netenka galimybės dėmesio ir rūpesčio gauti viena pati ir su mažiau trukdžių. O aš netenku aiškumo, kurį duoda atsidavimas vieno vaiko motinystei. Kai didžiąją dalį savo ir vaiko gyvenimo spėji apčiuopti, pajausti, suprasti ir išbūti mažiau fragmentuotai.
Ir tame visame gimimo ir netekties, kūrimosi ir augimo – atsisakymo ir priėmimo kontinuume be galo svarbu tampa atlaikyti ne tik vyresnėlės, bet ir savo jausmus. Apkabinti, paglostyti, išklausyti ir suprasti. Ne tik ją, ir save. Nes tampa ji, bet tampu ir aš. Po truputį.
Susiję straipsniai
