„Pasaka apie Laimės ąžuolą ėmė pildytis realiame mano gyvenime,“ – sako rašytoja, socialinių projektų organizatorė ir 4 sūnų mama Birutė Jakučionytė
Knygynuose pasirodė nauja Birutės Jakučionytės knyga vaikams „Laimės ąžuolas“. Tai pasaka apie berniuką Laimį, supratusį ąžuolo kalbą ir išmintį.
2018 m. pavasarį užrašyta utopiška pasaka „Laimės ąžuolas“ šiandien yra tapusi realiu įvykiu. Savo sodyboje Gervinių kaime, Trakų rajone, Birutė sumanė iš giliukų išauginti 10000 ąžuolų. Sudygo ir auga 4000 ąžuoliukų.
Tinklaraštininkė, įvairių socialinių projektų organizatorė Birutė Jakučionytė iki šiol rašė knygas suaugusiesiems, tačiau šįkart ji debiutuoja kaip vaikų rašytoja. Birutė augina 4 sūnus: 17 metų Kristupą Pijų, 15 metų Bernardą, 14 metų Kostą Marijoną, 9 metų Teodorą.
Birute, ką ąžuolas reiškia jums pačiai?
Mintimis vis bandau pagauti, kada gi tie ąžuolai prasidėjo mano gyvenime. Matyt, ankstyvoje vaikystėje, nes vienas iš ryškiausių mano vaikystės prisiminimų yra susijęs su ąžuolu. Pelkėje prie namų, Vilkaviškio rajone, tėvai kasė tvenkinį. Ant jo kranto liko ūgtelėjęs, gal kokių dešimt metų ąžuoliukas. Tas medis man buvo svarbus visą gyvenimą. Daug kartų buvau jį apkabinus sunkumo akimirką, jis stovi dar ir dabar. Daug medžių mes sodinome mokykloje, labai daug ąžuolų pasodinau paauglystėje J.Basanavičiaus tėviškėje, nes kaip tik tuo metu buvo sodinamas ąžuolynas Ožkabaliuose. Visas mano gyvenimas susietas su ąžuolais, myliu ir gerbiu šiuos medžius, jaučiu stiprų ryšį. Manau, kad daugeliui lietuvių tai yra reikšmingiausias medis, jis mūsų tautos simbolis, ryšys su protėviais.
Ar turite kokią asmeninę istoriją, susijusią su ąžuolu?
Prieš gerą dvidešimtmetį kelerius metus dirbau lietuviškų patiekalų restorane ir ten nebuvo jokios kitokios kavos, išskyrus gilių. Mano tėvai kasmet šimtais kilogramų rinkdavo giles, jas virdavo piene, džiovindavo ir maldavo. Buvo gilių tiekėjai restoranui. Už tai man teko laimė sužinoti senovinį gilių kavos ruošimo receptą. Šiemet teko gerai pasikapstyti atmintyje ir atgaminti visas savo žinias – ruošiamės gilių kava vaišinti per ąžuolų edukacijas „Gervių lizde“. Tai vieta, Trakų rajone, skirta vaikų ir jaunimo edukacijoms.
Pirma gimė idėja iš giliukų išauginti 10000 ąžuolų ar knygos apmatai?
Pirma gimė pasaka „Laimės ąžuolas“ apie berniuką Laimį, kuris sodino giles. Po pusės metų užrašyta istorija pradėjo pildytis realiame gyvenime – pasėjome 10000 gilių, iš kurių išdygo ir dabar vazonuose auginame keturis tūkstančius ąžuoliukų. Sukūrėme stovyklavietę „Gervių lizdas“, veiklose dalyvauja labai daug vaikų ir jaunimo, kažkaip viskas ėmė ir atsitiko taip, kaip toje pasakoje buvo parašyta.
Kokio dydžio dabar ąžuoliukų daigai?
Ąžuolus auginame vazonuose, kad susiformuotų stiprios ir tankios šaknys, tuomet jų prigijimas persodinus beveik šimtaprocentinis. Niekada to nedariau, todėl teko visko mokytis nuo nulio. Važiavau konsultuotis pas miškininką Juozą Giriną, taip auginusį ąžuoliukus daug metų, ir kartais konsultuojuosi iki šiol. Sužinojau, kad net ir penkerius metus ąžuolai neveda gilių, prieš trejus metus mums labai pasisekė, nes buvo gilingi metai, o šiemet, pavyzdžiui, jų mažai ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje nerandu. Sužinojau, kad iš dešimties pasėtų gilių išdygs apie tris–penkis ąžuolus, kad prieš sėjant giles reikia padaryti vandens testą, t.y., pamerkti jas į vandenį – tos, kurios plaukia paviršiuje, sėjimui netinkamos. Sužinojau, kad vazonus reikia apkasti žiemai, vasarą reikia laistyti. Iš patirties žinau, kad norint palaistyti 4000 ąžuolų reikia keturias valandas stovėti su laistymo žarna rankose. Sužinojau, kaip per pačią karantino pradžią, kai visa Europa, pramonė buvo uždaryta, nusipirkti užsienyje 3000 vazonų, skirtų ąžuolams persodinti, ir skubiai organizuoti jų atvežimą į Lietuvą. Kaip persodinti, išpikiuoti visus 4000 ąžuolų, esant ekstremalioje situacijoje dėl pandemijos, kai aš esu kitoje šalyje, grįžti negaliu, žmonių talkai suorganizuoti neįmanoma. Daug daug naujo sužinojau ir kasmet sužinau. Spalio 20 d. kaip tik treji metai sueina, kaip pasėjome giles, tai štai jau treji metai intensyviai, dažniausiai iš patirties, mokausi ąžuolų auginimo vazonuose, kuris dažniausiai yra vien iššūkiai ir jų sprendimai.
Dabar ąžuoliukai jau apie pusmetrio dydžio. „Gervių lizde“ galime juos auginti dar kokius trejus metus, bet jau ateinantį pavasarį pradėsime platinti po visą Lietuvą. Jų galės įsigyti visi norintys.
Kokia vizija, kur oš tas ąžuolynas?
Labai stipriai svajoju sukurti apie 10 hektarų ploto vardinių ąžuolų ąžuolyną. Jame žmonės galėtų sodinti ąžuolus įvairiomis progomis: vestuvių, vaiko gimimo, giminės susitikimo, mokyklos baigimo ar net artimojo mirties. Mes tuos ąžuolus sužymėtume, prižiūrėtume, kol gerai prigis. Tokiam ąžuolynui visų mūsų auginamų 4000 nereikės, todėl kitus ketiname dovanoti ar parduoti bet kam, kam tik reikės gero, priburto ir užkalbėto ąžuolo sodinuko.
Kodėl sugalvojote rašyti vaikams knygą apie ąžuolus?
Knygų negali sugalvoti, jos tiesiog pasibeldžia. Kaip vaikai ateina. Daug metų žinojau, kad rašysiu knygas vaikams, tačiau dvi pirmosios pasibeldusios buvo autobiografinės, skirtos suaugusiesiems, o tik trečioji – vaikams. Esu įsitikinusi, kad tai tik pradžia. Labai mėgstu vaikams istorijas pasakoti, jos pačios liejasi per mane srautu. Kodėl apie ąžuolus? Todėl, kad man tai labai labai prasminga.
Kaip sūnūs įvertino knygą?
Labai norėjau savo jauniausiam sūnui Teodorui, kuriam dabar jau dešimt, pirmajam ją perskaityti, bet gal per didelis jau, nesiklausė iki galo. Praėjusią vasarą per vaikų stovyklas, kurias organizuojame „Gervių lizde“, pasaką skaitėme visose pamainose, vienoje pamainoje net pasirodymą statėme. Visi mano vaikai išgirdo ją nuo pradžios iki galo, ir ne kartą. Prieš kelias dienas kaip tik klausiau savo dešimtmečio: „Tai kaip tau ta pasaka apie Laimės ąžuolą?“. Teodoras atsakė, kad jam ji per sunki, kad jis nesupranta, kaip galima taip suptis, kaip supasi ąžuolo dvasia Aja, pasidarius sūpynes iš savo kasų.
Kiti mano vaikai gana abejingi mano veikloms, nei giria, nei kritikuoja.
Tai pirma jūsų knyga vaikams?
Taip, tai pirmoji mano knyga vaikams. Labai norėjau, kad ji būtų su puikiomis iliustracijomis, kietais viršeliais, smagi laikyti ir vartyti, primenanti mano vaikystėje skaitytas knygas. Taip ir nutiko. Knygą iliustravo puiki dailininkė, filmų animatorė Jūratė Leikaitė. Iliustracijos daugiasluoksnės, spalvingos, papildančios mano užrašytą istoriją. Sulaukiu labai daug gražių tėvų pasakojimų ir nuotraukų kaip vaikai „skaito“ iliustracijas, o tėvai tekstą. Knyga yra labai prasminga ir paveiki, todėl labai ja didžiuojuosi.
Kiek jums pačiai, auginant vaikus, svarbu juos mokyti matyti, pažinti gamtą? Augalo gyvybė, dygimo stebuklas, derlius?
Man svarbiausia vaikus mokyti ne žodžiais ir gražiais pasakojimais, o darbais, įtraukiant juos į veiklas. Todėl ir ąžuolų tiek auginame, ir stovyklų vaikams daug organizuojame, ir štai, knyga apie ąžuolą. Visose šiose veiklose dalyvauja ne tik mano, bet ir daugybė kitų vaikų: ravi ir laisto ąžuolus, yra įtraukiami į daug kitų veiklų, susietų su žeme, augalais, gamta. Turime veiklą, kuri dar sudėtingesnė, – tai žemės užterštumo plastiku mažinimas. Organizuoju konkursą „Kamštelių vajus“, ir šimtai vaikų Lietuvoje renka plastikinius butelių kamštelius. Daugelį savo veiklų organizuoju taip, kad būtų įtraukiami vaikai, nes tikiu, kad veikdami jie išmoksta ir supranta daug daugiau nei girdėdami.
Neneigiu šiuolaikinių technologijų, pati naudojuosi jų teikiamais privalumais, tačiau panašu, kad ir mums, suaugusiesiems, jau labai trūksta ryšio su gamta, tikru gyvenimu, kaimu. Vaikai dar toliau nuo viso to, daugelis paauglių turi interneto priklausomybę, todėl vasaros stovyklose vaikams sukuriame nuostabią galimybę surasti, sutvirtinti ryšį su gamta, ją pažinti, pažvelgti į savo vidų, ieškoti kitų gebėjimų, talentų. Mes savotiškai nuimame nuo vaikų akių, proto ir širdies internetinę užsklandą, ir jie savaitę gali matyti pasaulį, santykius su kitais, gamtą kitomis akimis ir širdimis. Esu daug daug kartų mačiusi stebuklus, kurie nutinka su vaikais, – jie prasiskleidžia kaip nuostabiausi žiedai. Užsidarę, komplikuoti, kompleksuoti vaikai tampa savimi pasitikintys, atsipalaidavę, savaip džiazuojantys gyvenimą. Jiems patiems tokia savaitė be ekrano – kaip gryno oro gurkšnis, kuris sustiprina, praplečia, suteikia pasitikėjimo. Labai labai myliu tai, kas nutinka vaikams per stovyklas, ir kasmet nekantriai laukiu vasaros.
Parengė Ginta Liaugminienė
