Apie Birutę esame rašę „Mamos žurnale“. Ir kaip apie drąsią moterį, nepabūgusią po skyrybų su keturiais vaikais išvažiuoti gyventi į Angliją, ir kaip apie įvairių ekologinių akcijų ir projektų, renginių sumanytoją ir organizatorę. Birutė Jakučionytė – dviejų knygų autorė ir keturių sūnų mama (Kristupui 17, Bernardui 14, Marijonui 13, Teodorui 9).
Šiuo metu ji su šeima gyvena Anglijoje, Vakarų Sasekse, groja gongais, kuria rankdarbius ir organizuoja renginius ne tik Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje, bet ir skirtingose šalyse gyventiems lietuviams: Norvegijoje, Ukrainoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Danijoje ir kt.
Birutė buvo viena pirmųjų, pradėjusi madą mažiau vartoti, mažiau pirkti, prikelti daiktus antram gyvenimui ir kurti grožį iš antrinių žaliavų.
Birute, kada susidomėjote „žalio“ gyvenimo idėjomis?
Bandau atsekti, kada visa tai prasidėjo mano gyvenime, bet, man atrodo, kad mano tvaraus vartojimo/antrinio panaudojimo šaknys prasidėjo vaikystėje, daugiavaikėje šeimoje. Nešiojome vieni kitų išaugtus rūbus ir batus, perdažydavome senus baldus, kėdes. Tiesiog su tuo užaugau, todėl nieko stipriai ir ieškoti nebereikėjo. Tais laikais net ir rūšiavome: maisto atliekas sušerdavome gyvuliams arba pūdėme, popierių naudojome prakuroms. Tuomet iš viso nebuvo kaime jokių šiukšlynų ir mes gana sėkmingai sugebėjome tvarkytis su savo šiukšlėmis.
Į mano, jau suaugusios moters, gyvenimą sąmoningas rūšiavimas atkeliavo drauge su mūsų persikėlimu gyventi iš Vilniaus į kaimą Trakų rajone. Jau prieš penkiolika metų aš dariau tai, kas man atrodė normalu ir būtina, – išrūšiuotą plastiką, metalą ir stiklą veždavau į Vilnių net 40 km, nes arčiau konteinerių nebuvo, o maisto atliekas kompostavau. Tuomet iš aplinkinių reakcijos supratau, kad tai nėra visiems normalu, akivaizdu, įprasta ir būtina daryti, todėl ir pradėjau apie tai garsiai kalbėti ir rašyti, organizuoti su ekologija susijusius socialinius projektus.
Kas buvo įkvepėjai – perskaitytos knygos, sutikti žmonės, vidinis balsas?
Tarsi visada turėjau žinojimą, jausmą, todėl manau, kad tai vidinis balsas. Kažkaip žingsnis po žingsnio, metai iš metų domiuosi ekologijos, perdirbimo, plastiko užterštumo temomis, tos žinios kaupiasi. Šia tema galiu kalbėti valandų valandas.
Auginate būrį vaikų – ar visi sutinka su tuo, kad nebūtina pirkti naujų daiktų? Ar tenka „apdoroti“ vaikus, kad jie nepasiduotų aplinkos spaudimui vartoti.
Visus savo sūnus auginau pasitelkdama draugių atiduotus dėvėtus rūbus, žaislus, reikalingiausius daiktus. Nemačiau prasmės leisti pinigus naujiems vežimėliams, lovytėms ar žaislams. Deja, su vaikų paauglyste baigiasi ir mamos galios rengti juos dėvėtais drabužiais. Kartais tenka pasiginčyti su paaugliais, jiems kažką nešioto įsprūdyti, bet tikrai perkame ir naujų rūbų, batų. Paaugliams svetimos tvaraus vartojimo idėjos, jie neserga mamos liga mažiau vartoti ir nori brendinių drabužių.
Ar teko girdėti iš vaikų pastabų, kad jūsų šeima gyvena ne taip, kaip kaimynai ar bendraklasių šeimos?
Ne, neteko. Gal mano vaikai taip ir galvoja, bet niekada man nepriekaištavo. Mes įpratę gyventi kukliai, neturėti daug drabužių, maitintis labai paprastai. O gyvename mes tarp turtingų britų šeimų ir, žinoma, kad tarp vaikų draugų, bendraklasių yra vaikų iš visokių šeimų. Man atrodo, kad vaikai tokius dalykus tiesiog perima iš tėvų. Jeigu man nėra poreikio siekti turtų, puikuotis materialiais dalykais, tai gal ir vaikams tai daro įtaką? Kita vertus, mano vaikai mėgsta tarp savo draugų pasigirti, kad jų mama rašytoja, groja su gongais ir organizuoja vaikams vasaros stovyklas, kad mamą kartais per televiziją rodo. Tai gal jiems atsveria siekį turėti daug pinigų. Nors mano septyniolikmetis vyresnėlis tai tikrai labai atvirai ir nuoširdžiai deklaruoja visiškai priešingą manajai poziciją: „Mama, aš esu materialistas ir man labai svarbu gražūs daiktai, brendiniai drabužiai ir pinigai“. Kartais drauge visi pasijuokiame iš mūsų seno automobilio, kuriam jau beveik dvidešimt metų, bet važiuoja jis puikiai, tačiau tikrai nesu iš vaikų girdėjusi dėl to priekaištų. Manau, kad daug įtakos tam turi gyvenimas Jungtinėje Karalystėje. Čia mažai kam rūpi, kaip tu apsirengęs, kokio senumo ar markės tavo automobilis ir kiek tu pinigų turi.
Galbūt toks požiūris į gyvenimą skatina kūrybiškumą?
Tokios pažiūros duoda labai daug ramybės, kad turime visko pakankamai. Tai pirmiausia ir gyvenu su labai daug vidinės ramybės. Antra, tikrai taip, tai nuolat skatina pasitelkti kūrybiškumą. Ypač tai praverčia mano vykdomuose socialiniuose projektuose: plastikinių butelių kamštelių rinkimo konkurse „Kamštelių vajus“ (www.kamsteliuvajus.lt), tvaraus vartojimo principais sukurtoje stovyklavietėje „Gervių lizdas“, kurioje vyksta stovyklos ir edukacijos vaikams. Kūrybiškumas panaudoti antrą kartą įsijungia ir organizuojant „Gervinių“ stovyklų programas, rankdarbių dirbtuves. Man tai savotiška varomoji jėga, tarsi žaidimas ar iššūkis sau pačiam: „Na, kaip čia būtų galima iš nieko, labai minimaliomis sąnaudomis ar iš jau turimų nereikalingų daiktų sukurti kažką labai originalaus?“ Tai padeda net ir apipavidalinant kokį nors stendą parodoje – užuot spausdinusi reklamas, aš imu ir rašau ant kartono gabalo.
Iš stovyklos „Gervių lizdas“ gyvenimo:
Prieš pusantrų metų, 2018 spalio mėnesį „Gervių lizde“ į vazonus sėjome giles. Gilės susėtos į daugiau nei tūkstantį vazonų, iš kurių sudėlioti penki ąžuolo lapai: Atvirumo, Meilės, Išminties, Kūrybiškumo ir Ramybės. Šiuo metu ąžuolėliai jau yra apie 5–10 centimetrų, auga puikiai, vazonuose sudygę po 2–6 vnt., ir šį pavasarį juos reikia išpikiuoti po vieną į vazoną.
Ąžuolus auginame vazonuose dėl to, kad būtų geresnis jų daigumas, ir Lietuvoje trūksta kokybiškų, lietuviškų paprastojo ąžuolo sodinukų. Paauginę dar kelerius metus ąžuoliukus išdalinsime, dovanosime, parduosime – paskleisime po visą Lietuvą.
Bet ar tikrai kartais neapima noras nusiaubti gražių suknelių ir batelių parduotuvę?
Deja, bet jau nebe. Dar prieš kokius šešerius metus prisimenu save perkančią brangias basutes už daug pinigų, bet paskutinius dvejus–trejus metus man tikrai jau nebekyla tokių norų. Tiesiog kartais stoviu parduotuvėje, vartau rankose sukneles ir apima labai aiškus žinojimas, kad viso šito man absoliučiai nereikia. Taip, kartais perku išskirtinius daiktus, pvz.: raudoną skrybėlę iš kokio nors butiko ar vilnonį paltuką iš draugės namudinio fabrikėlio, bet tai nutinka labai retai, gerai pasvėrus, kad tikrai reikia ir tikrai nešiosiu, kad tas daiktas man ilgai tarnaus.
Ar skiriasi vartojimo įpročiai Lietuvoje ir Anglijoje?
Manau, kad ne. Vartojimo įpročiai skiriasi ne pagal šalis, o pagal sąmoningumo lygį. Vieniems dar labai reikia naujausių telefono aparatų, automobilių, daug nereikalingų daiktų, o kitiems jau nebe. Tai nepriklauso nuo šalies, kurioje gyveni.
Ar galėtumėte suformuluoti esminius šeimos principus, kurių laikotės organizuodami kasdieną.
- Valgome dažniausiai namuose gamintą labai paprastą maistą, kuriame apie 60 procentų sudaro vaisiai ir daržovės. Mano racione daržovių ir vaisių dar daugiau. Daug maisto perkame iš aplinkinių fermų ir ūkininkų. Maisto perkame tik tiek, kiek reikia, nieko neišmetinėjame.
- Rūšiuojam smulkmeniškai: atskiriame plastiką, stiklą, metalą, popierių, maisto atliekas. Renkame net gana keistus dalykus. Anglijoje negalima į rūšiavimo konteinerį mesti plastiko maišelių, tai mes, nusižiūrėję lietuvišką idėją REPLASTICO2, ketiname iš maišelių pasigaminti gerų dalykų: krepšių, piniginių, todėl juos kaupiame. Kaupiame ir plastikinius kamštelius, ir tualetinio popieriaus ritinėlius.
- Neperkame jokių naujų baldų. Visi namai Anglijoje apstatyti išskirtinai pirktais dėvėtais arba net prie konteinerio rastais, atiduotais baldais. Tokiu pačiu principu pernai Lietuvoje įrengėme ir stovyklavietę su penkiasdešimt miegamų vietų „Gervių lizdas“. Naudojame atiduotus arba labdaros parduotuvėse pirktus indus, interjero detales.
- Naudojame tik ekologiškas skalbimo, prausimosi priemones.
- Drabužius ir batus vaikams perkame tik būtiniausius, žaislus – tik gimtadienio ir Kalėdų proga. Žaislų reikia tik jauniausiam, devynmečiui, ir tai tik lego konstruktorių. Didieji savo sukauptus pinigus leidžia tiems patiems batams ar rūbams.
- Gyvendami Lietuvoje didžiąją dalį reikalingų daržovių auginomės patys, angliškuose namuose turime labai mažai vietos lauko terasoje, tačiau visas prieskonines žoleles: rozmarinus, petražoles, lauro lapus, bazilikus, čiobrelius, svogūnų laiškus užsiauginame patys. Turime net mažytį šiltnamį, kuriame auginame pomidorus.
- Apsipirkimui ir daiktų laikymui naudojame daugkartinius maišus, na, o jeigu pakliūna koks nors plastikinis, tai jį irgi panaudojame daug kartų. Nenaudojame vienkartinių šiaudelių, plastikinių indų. Plastikinius indelius nuo ledų ar jogurto naudojame daug kartų sudėti maistui, sėkloms sėti.
- Neperkame jokių gaiviųjų, saldžių gėrimų, arbatų – nuolat žoliaujame laukuose ir geriame tik vaistinių žolių arbatas. Mūsų pagrindinis gėrimas yra vanduo.
- Gyvename kasdienoje jausdami, kad visko turime pakankamai ir gyvename puikiai!
Ar gąsdina kalnai šiukšlių?
Taip, tikrai man tai yra baisu. Man kelia didelį nerimą visa šiukšlių perdirbimo ar deginimo politika, plaukiojančios plastiko salos vandenyne. Labai asmeniškai išgyvenu skausmą dėl Žemės užterštumo, nuolat įsiveliu į diskusijas ir dažnai net pykstu, kad žmonės nesuvokia, jog tai asmeniškai liečia kiekvieną iš mūsų.
Kaip šeima ištveria karantiną? O gal niekas per daug ir nepasikeitė?
Šeima šiuo laikotarpiu laikosi puikiai. Mes turime pakankamai erdvės ir būti drauge, ir po vieną, mums visiems pakanka vietos ir patogumo būti vienam su kitu, todėl namuose ramu. Mūsų namuose ir šiaip niekada stogas nesikilnoja, nėra barnių, niekas nerėkauja, todėl tiesiog būname su savimi, ir tiek. Šis laikas niekuo nesiskiria nuo įprasto mūsų gyvenimo. Vaikai dar vis džiaugiasi, kad nereikia eiti į mokyklą, bet jaučiu, kad jiems tai greitai nusibos, ir jie bus labai laimingi, kai vėl gaus galimybę į ją sugrįžti.
Birutės rankdarbiai iš antrinių žaliavų:
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 birželio 25 dieną.
