Darna su gamta, savimi, savo šeima ir veikla, kuria užsiimame. Tai visų svajonė ir siekiamybė. Kai Agnieta ir Darius Jonikai ieškojo pavadinimo savo kuriamų drabužių įmonei, žodis „darna“ pasirodė pats tinkamiausias. „Nes tai mada kūnui ir sielai“, – sako Agnieta.
Agnieta su Dariumi augina 1,5 sūnelį Rojų, laukiasi antro vaikučio ir yra puikūs herojai mūsų rubrikai „Žalia šeima“.
Agnieta, papasakokite, kaip gimė mintis, kad suknelės gali būti ne tik kūnui, bet ir sielai?
Dizainas ir mada mane domino visada, ir kaip buvo nuostabu, kai susipažinusi su būsimu vyru sužinojau – jis yra drabužių dizaineris! Darius yra baigęs kostiumo dizainą, o aš – kūrybines industrijas. Vyras iš pradžių kūrė tik vyriškus drabužius. Susitikę supratome, kad esame visiški bendraminčiai daugybėje sričių, taigi – ir darbo srityje. Pradėjome dirbti kartu.
Pamažu pradėjo keistis mūsų požiūris į gyvenimą, vertybės, taip gimė kitas, daug žalesnis prekės ženklas „Darna“. Kitaip tariant, – kai pasikeitėme patys, pasikeitė ir mūsų kuriami dalykai.
Šiuolaikišką vyrų jaunimo madą kurti pasidarė nebeįdomu, tuščia. Tačiau ką daryti toliau? Po vieno renginio važiuodami iš pajūrio į Vilnių sugalvojome – juk galime kurti drabužius toliau, bet visai kitaip. Savo pasaulėžiūrą ir vertybes mes galime atspindėti naujame prekės ženkle.
Truputį sustokime. Jums buvo vos daugiau nei 20 metų. Kas lemia, kad tokių jaunų žmonių vertybės ir gyvenimo būdas ima keistis?
Geras klausimas. Pradžia buvo mano tėvai, kurie iki šio mane veda per gyvenimą. Kai buvau neseniai baigusi mokyklą, jie pradėjo lankyti jogą ir užrašė mane. Prie jogos prisidėjo meditacijos pamokos. Kai susipažinau su būsimu vyru, paaiškėjo, kad jam tai irgi labai patinka ir artima. Viską nuo tol darėme kartu.
Kaip tik tuo metu mano tėvai pradėjo leisti žurnalą „Raktas“, tad mudu su vyru dažnai važiuodavome imti interviu iš dvasingų, įdomių žmonių, kurie gyvena kitaip, nei visi kiti. Tie pokalbiai mus tarsi augino.
Pamenu pokalbį su dvasiniu mokytoju Radhanatha Svamiu, kuris buvo atvykęs į savo knygos „Kelionė namo. Amerikiečio jogo autobiografija“ pristatymą Lietuvoje. Jis toks didis žmogus, man labai pasisekė, nes visą pusvalandį šiltai su juo bendravome. Kalbinau jį „Raktui“, o mokytojas kalbėjo žiūrėdamas man į akis, spinduliavo šiluma, išmintimi. Po šio pokalbio apsiverkiau.
Taigi mūsų atveju nebuvo kažkokio nušvitimo, kuris įvyksta per vieną dieną, o ilga kelionė, kuri tęsiasi.
Ilgainiui atsisakėme alkoholio, mėsos. Ramiai, pamažu. Poreikis keistis nekilo iš to, kad mūsų gyvenime būtų nutikę kažkas blogo, tikrai ne. Tiesiog mus vedė vidinis susidomėjimas, patiko taip gyventi.
Ar nelieki vienišas, kai taip radikaliai pasikeiti?
Lieki, žinoma. Draugai kviesdavo į vakarėlius, mes nebeidavome, pasidarėme, kitų akimis žiūrint, „keistoki“. Bet juk buvome dviese, o kur dar mus palaikanti šeima. Be to, atsirado naujų draugų – bendraminčių.
Vaikelio susilaukėme po 7 santuokos metų, o per tą laiką, kol gyvenome „patys sau“, tobulėjome dvasiškai, daug keliavome, nuolatos dalyvaudavome įvairiose stovyklose, mokymuose, kursuose, pirkome meditacinius muzikos instrumentus ir muzikavome, daug skaitėme. Du kartus gana ilgam vykome į Indiją, Himalajuose ieškojome dvasinių atradimų. Tebeieškome ir toliau, nes gyvenime viskas keičiasi, o ypač gyvenimą pakeičia vaiko gimimas. Jau nebeatsikeli pamedituoti saulei tekant, nes miegas tapo svarbesnis už mantras (juokiasi).
Grįžkime prie alkoholio ir mėsos atsisakymo. Kaip tai vyko?
Buvome kaip visi jauni žmonės – keliavome į festivalius, ten būdavo ir alkoholio. Nutarėme padaryti bandymą – po vestuvių atsisakyti alkoholio pusei metų. Kadangi buvome dviese, nejautėme jokio sunkumo. Po pusės metų, kai tarsi jau ir galėjome vėl išgerti, patekome į vestuves, kur vėl teko paragauti alkoholio. Pajutome, kad mums ta būsena visai nebepatinka.
Pagalvojome – o kodėl nenustojus vartoti neribotam laikui, neįspraudžiant savęs į terminus? Alkoholio atsisakymas labai keičia žmogaus gyvenimą. Juk tenka ieškoti, kuo užpildyti laiką, atsiranda kitokie laisvalaikio praleidimo būdai.
Tada atsisakėme mėsos, žuvies. Mano tėvai irgi vegetarai, todėl mums tai nebuvo kažkas ypatingo. Ir šį kartą nebuvo sunku, nes svarbiausia permainas daryti, kai joms ateina laikas. Mes seniai žinojome, kad vegetarinė mityba sveikesnė, bet tikrai nebuvo „viskas, baigta, nuo šiol jokios mėsos“. Iš pradžių atsisakėme kiaulienos, tada jautienos, paukštienos, galop žuvies ir jūros gėrybių. Atėjo ir kiaušinių eilė – jų beveik nevartojame.
Norėčiau atisakyti pieno produktų.
Dabar labiau klausome vidinio balso, intuicijos, kūno. Svarbiausia būti darnoje su savimi, šia taisykle vadovaujamės ir namie, ir darbe – kurdami drabužius moterims.
Kokie yra jūsų kuriami drabužiai?
Žodis „darna“ daug pasako – tai darna su viskuo. Audiniai kuo natūralesni, kad būtų draugiški gamtai, jaukūs kūnui. Modeliai patogūs, neveržiantys. Audinių spalvos ir raštai iš gamtos, natūralūs – žiūrint į juos apima ramybė, harmonija. Jie ne geometriniai, o aptakūs, plaukiantys.
Gamybos procese irgi siekiame darnos – siuvėjos yra tarsi mūsų šeima, modeliais kviečiame būti draugus. Kiekvienas suknelės modelis turi savo pavadinimą, tai tarsi gyvas daiktas, su istorija, idėja, emocija. Moterys patvirtina – vilkint mūsų sukneles apima ypatingas jausmas, nesinori nusivilkti.
Drabužių kūrime dalyvaujame nuo pradžios iki pabaigos, todėl savaime dalinamės savo vertybėmis su tomis moterimis, kurios užsisako mūsų gaminius. Su ne viena tapome draugėmis – juk „Darnai“ jau 7 metai.
Kaip ir mūsų gyvenimas, taip ir suknelės keičiasi. Iš pradžių jos buvo labiau rytietiškų raštų, nes prijaučiame Rytų filosofijai, paskui vis lietuviškėjo. Matyt, kartais reikia ieškoti labai toli, kad paskui pamatytumei, jog geriausi dalykai yra šalia. Taip ir mums nutiko. Pamenu, grįžusi iš Indijos ėjau mūsų mišku ir… verkiau iš laimės. Tokia laiminga jaučiausi grįžusi namo, užplūdo dėkingumas, ryšio su savo kraštu jausmas. Pradėjome domėtis tautiniais motyvais, baltiškai simboliais, lietuviškais raštais. Jie atsirado mūsų suknelėse.
NUOTRAUKOSE: Agnieta vilki judviejų su vyru Dariumi kurtas sukneles (Justina Rau Photography):
Sakoma, kad drabužių verslas – vienas labiausiai teršiančių pasaulį. Kaip atremiate šį argumentą?
Svarbiausia rūbus pirkti sąmoningai. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda kriterijų, kuriuos keliu naujiems drabužiams. Prekybos centruose nebeperku.
Verčiau turiu labai mažai, bet „tikrų“ drabužių. Vasarai turiu 4 sukneles. Nenatūralių audinių išvis neįsileidžiu į spintą. Dažnai darau spintos revizijas ir nebenešiojamus drabužius paleidžiu antram gyvenimui – išdalinu arba parduodu. O koks geras jausmas apima, kai surandu savo daiktams kitus šeimininkus!
Kurdami drabužius, mes nuolat galvojame apie tvarumą, gamtą. Tai vienetinė, o ne masinė gamyba, kai suknelę siuvame konkrečiai moteriai, tik po užsakymo perkame audinį, vežame siuvėjai. Pas mus nerasite sandėlio su šimtais vienodų suknelių.
Audinius perkame tik iš lietuvių gamintojų, tai vietinio naudojimo principas – stengtis, kad prekės nebūtų transportuojamos per visą pasaulį, o rinktis čia pat pagamintus dalykus. Žinoma, būtų labiau paprasta nusipirkti tūkstančius metrų pigaus audinio iš Kinijos, tačiau tai ne mums.
Jei įmanoma, siuvame be atliekų (zero waste siuvimas). Iš likusių audinių atraižų siuvame arba mažytes sukneles mergaitėms, arba moteriškas sukneles, sukomponuotas iš skirtingų audinių – jei nepakanka audinio visai suknelei, prisiuvame, pavyzdžiui, kito audinio rankoves. Tokie modeliai visiškai vienetiniai, todėl dar įdomiau. Atraižos puikiai tinka lino maišeliams, pagalvėlėms.
Būna, kad atraižas atiduodame tiems, kurie gamina skiautinius, kilimėlius, žaislus.
Ar pavyksta atsispirti pirkiniams auginant mažą vaiką? Juk mažyliams sukurta atskira milžiniška pramonės sritis.
Gimus vaikui, dar aiškiau pamatėme, kiek mažai žmogui reikia. Ačiū artimiesiems, kurie atidavė kūdikio reikmenų. Lovytės išvis neprireikė. O brangūs žaislai – jie labiau reikalingi tėvams, o ne vaikui. Matau, kaip trumpai Rojus domisi žaislais, minutė–kita, ir jis verčiau bėga į kiemą žaisti su medžio šaka.
Daugiau apie sukneles rasite ČIA
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 rugsėjo 10 dieną.
