„Kiekvienas gali būti švarių vandenynų dalimi“, – tai pirmieji žodžiai, kurie pasirodo ekrane surinkus nuorodą vandenynai.eu
3 vaikų mama interjero dizainerė Sigita Petrunina su bičiule Egle kuria tvaraus gyvenimo tinklaraštį ir moko paprastai, be pompastikos, kasdieniais mažais poelgiais saugoti gamtą. Kaip pačios sako, – čia spausdinama kiekvienam suprantama informacija apie aplinkai draugišką gyvenimo būdą.
Kalbiname Sofijos (13 m.), Juliaus (11 m.) ir Marijos (3 m.) mamą Sigitą.
Sigita, esate interjero specialistė, rašote knygas apie namų įrengimą, kuriate tinklaraštį apie namus „Ten, kur namai“. Papasakokite, kaip įsirengdami namus mes galime tausoti arba – atvirkščiai – niokoti gamtą?
Buityje, kaip ir perkant maistą ar drabužius, galioja tie patys ekologijos dėsniai. Savo knygoje apie namus „Gyvenk kaip nori“ įdėjau skyrių „Naudok, ką turi“. Turėtų būti natūralu prieš perkant naują daiktą gerai pagalvoti – ar tikrai reikia?
Tvarios buities idėja, kad ne visada reikia naujo, kad galima pritaikyti ir kažką seno, mano šeimoje pirmiausia gimė iš poreikio. Į savo namą su vyru įsikėlėme iš studentų bendrabučio. Buvo pati šeimos kūrimosi pradžia, nebuvo lėšų nusipirkti viską naują. Kūrėme savo namus iš to, ką galėjome gauti pigau ar dovanų. Priėmėme daiktus iš giminių ir artimųjų, kaip paramą jaunai šeimai. Paskui atėjo suvokimas, kad taip daug įdomiau, – ne iš karto bėgti pirkti naujo daikto, o galvoti, kaip galima prikelti seną. Tai ne tik pagalba gamtai, bet ir sukuria visai kitokią namų nuotaiką.
Vyresnioji mūsų dukra ilgai miegojo senoviškoje lovoje, kurią radau per skelbimus. Tai šimtametė metalinė lova, likusi po močiutės mirties. Lovos savininkė nebuvo mums nei giminė, nei pažįstama.
Tiesiog po jos mirties šeima remontavo kambarį ir išpardavinėjo baldus. Sūnus (o gal anūkas), kuris pardavė tą lovą, sakė, kad močiutė ją turėjusi nuo mergautinių laikų. Netikiu prietarais, kad sename mirusio žmogaus daikte gali būti likę „energetikos“. Atvirkščiai, buvo keista, kaip šeima lengva ranka atsisako tokios relikvijos. Be galo vertinu daikto istoriją. Ir nemanau, kad daiktas, kurį žmogus išsaugojo visą gyvenimą, jį puoselėjo, gali būti pripildytas blogos energijos.
Tad prikeltų daiktų mūsų namuose yra nemažai. Jie gyvena ne antrą, o jau kažkelintą gyvenimą.
Suderinti seną baldą su nauju reikia išmanymo, nes kitaip namai atrodys padriki, eklektiški. Gal dėl to žmonės ir bijo senienų?
Naują baldą derinant su senu eklektikos tikrai bus, ir tai yra vienas iš interjero stilių. Aš eklektikos visai nebijau, tačiau sutinku, kad daugumą žmonių atbaido baimė nemokėti suderinti seno su nauju. Nesu už tai, kad visi baldai būtų tik senoviški. Mes patys, persikraustę į naujus namus, pirkome naują kokybišką sofą, kurioje būtų galima patogiai miegoti. Bet perkant naują daiktą visada kyla klausimas – ar po metų nenorėsi vėl naujo?
Kaip pavyksta išvengti neapgalvotų, spontaniškų pirkinių?
Be abejo, tokių pirkinių buvo, ypač augant vaikams. Kai tapau mama, noras, kad vaikai turėtų tai, ko neturėjau aš, buvo begalinis. Vyresnieji mūsų vaikai turėjo be galo daug žaislų. Ėjimas į prekybos centrą apsipirkti buvo neįsivaizduojamas be naujo žaislo nupirkimo. Labai džiaugiuosi, kad trečioji dukrelė auga žaisdama su tais pačiais vyresniųjų vaikų žaislais. Jai įdomu ir lėlės, ir mašinos. Ji neturi jokių naujų žaislų, nebent gimtadienio dovanas.
Gal tam reikšmės turi ir pati aplinka – kai nieko neturi, visko reikia, o kai visko turi, nebereikia?
Labiausiai sumažėjusį vartojimą lėmė mano asmeninė branda. Vis dėlto, kai prieš metus kraustėmės į naujus namus, teko nustebti – kiek visko be reikalo pripirkta.
Priėmėte nestandartinį sprendimą – iš namo persikraustėte į butą, kodėl?
Name gyvenome 13 metų, ir vis labiau jautėme, kad mieste gyventi būtų patogiau, jau vien dėl to, kad vaikų mokykla yra centre. Kai persikėlėme iš namo į butą mieste, vaikai miega 1 valanda ilgiau, mokyklą pasiekia pėsčiomis. Jau metus gyvename mieste ir esame labai patenkinti. Viskas pasiteisino – gali kur nori nueiti pėsčiomis ar su dviračiu.
Pasikartosiu, persikraustymas – iššūkis, kuris atveria akis, kiek žmogus visko prikaupęs. Kraustėmės į perpus mažesnio ploto būstą, teko pasvarstyti apie kiekvieną daiktą. Akivaizdžiai įvertinau, kiek daug nereikalingų pirkinių yra padaryta. Turėjau prikaupusi labai daug dekoratyvinių pagalvėlių užvalkalų.
Kai atsirado „H&M“, „Ikea“, atrodo, po kiekvieno apsilankymo parsinešdavau rinkinuką pagalvėlių, nes labai gražu! O juk pagalvių vienu metu nepridėsi 15. Dvi–trys ant sofos, o visos kitos – sandėliuke. O kur dar žvakidės. Jų turėjau įvairiausių, nors žvakių per daug net nedeginame. Begalės interjero smulkmenų, kurių tuo metu labai reikia, o paskui paaiškėja, kad visai nereikia. Kraustydamiesi daug dalykų atidavėme, pardavėme, išvežėme į „Caritą“. Ieškojome tiems nebereikalingiems daiktams naujų namų.
Kaip vaikas, kuris nori vis naujo žaislo, taip ir žmogus nori savo „žaislo“, kiekvienam jis kitas, vienam rūbai, kitam batai, man – interjero dalykėliai. Tik vaikas dirbti su savimi nemoka, o suaugęs žmogus turi mokytis. Viskas susiveda į sąmoningumą, pagalvojimą prieš perkant. Net jei tai yra tik maisto produktas, kuris liks nesuvalgytas.
Nenorintiems prisipirkti nereikalingo maisto, patariama eiti į parduotuvę pavalgius. O kaip daryti turint aistrą daiktams?
Deja, neiti negaliu, man labai patinka pasižiūrėti. Dabar man padeda priežastis, kad namai nėra dideli.
Neliko vietos, kur galėčiau viską padėti. Palangės tėra tik 4 (vietoje nežinia kiek, buvusių name). Puikiai žinau, kad mano namuose šiuo metu yra pakankamai daiktų, tiek, kiek tikrai gana. Tad žinau, kad jokios problemos (nei funkcinės, nei grožio) naujas daiktas neišspręs. Apie visa tai galvoju, save įtikinėju ir auklėju.
Labai mėgstu ieškoti įdomių baldų, senovinių, nestandartinių. Kai jų labai lauki, jie patys ateina.
Nemažai įdomių dalykų galima rasti skelbiu.lt – esu užsiprenumeravusi naujienas ir iškart gaunu pranešimą apie parduodamą senovinį baldą. Kai kuriuos daiktus randu tiesiog stebuklo būdu.
Nusižiūrėjau vienoje parduotuvėje kartotekos komodą, kuri buvo parduotuvės rekvizitas, neparduodamas. Bet štai, parduotuvė užsidarė ir išpardavinėjo savo baldus – nusipirkau savo svajonių komodą. Žinoma, ieškant kažko „tokio“ būna ir nesėkmių. Pavyzdžiui, kilimai iš antrų rankų. Du vilnoniai ir labai gražūs, derantys prie lovų, tačiau – jie buvo slidūs ir čiuožinėjo ant grindų, vilna šėrėsi, pūkų buvo daugiau negu grožio, o galop tapo aišku, kad tų kilimėlių prie lovų mums visai ir nereikėjo.
Kai gyvenome name, esu ne kartą nustebinusi vyrą, kai grįžęs randa jau naujai apstatytus namus.
Pagalvojus, tikrai didelis užsidegimas, nes juk badai tai ne kilimėliai, juos reikia kažkaip pargabenti, sustatyti. Dabar esu sustabdyta dėl vietos stokos (juokiasi).
Kaip mokote vaikus gyventi žaliau?
Taip pat, kaip ir mus visko išmokė tėvai ir seneliai, – savo pavyzdžiu. Kai atsikraustėme į namą, buvau vos virš 20-ies, bet iškart žinojau, kad atliekas reikia kompostuoti. Nes taip darė mano močiutė, su kuria leisdavau vasaras kolektyviniame sode. Visada buvo kibiras, kuris keliaudavo į kompostą. Kiek kartu su vyru gyvename, tiek ir tęsiasi tvaresnis, žalesnis gyvenimas.
Į parduotuvę einame su savo maišeliais. Rūšiavimas – būtinas.
Man dabar labai aktualu tiek pačiai save ištreniruoti, tiek parodyti vyresniajai dukrai, kad nereikia visko pirkti, kai tik užsimanai, – kalbu apie rūbus, batus. Dukra jau didelė ir jos norai visai kitokie, negu mažo vaiko, kuriam tinka viskas, ką davė mama. Noriu dukrai parodyti, kad nereikia turėti 10 marškinėlių.
Kaip vyksta tokios „treniruotės“? Šnekantis. Siunčiu dukrai interneto nuorodas apie tvarią madą, greitą madą, kaip tai veikia planetą (filmus, jutubo įrašus). Mūsų šeimoje nesvetima vintažinių dabužių mada.
Man labai patinka, kad dukra su draugėmis ieško įdomesnių rūbų dėvėtų drabužių parduotuvėse, perka iš antrų rankų. Ieško išskirtinumo ir saviraiškos, o kartu ir palaiko tvarią madą. Kai man ateina poreikis įsigyti naują drabužį, pirmiausia ieškau dėvėtų drabužių parduotuvėse, ir tik tada, jei nerandu, einu į „normalias“ parduotuves. Kaip ir daiktų namuose, taip ir drabužių, turiu pakankamai, ir poreikis įsigyti naują ateina tik dėl užgaidos, noro, o ne iš reikalo.
Bet pirkimas yra malonumas. Daugybė žmonių pasakys, kad išgyvena nuostabias emocijas matuodamiesi, pirkdami?
Kaip jaustis laimingam, būnant asketu, – tai aš dabar bandau išsiaiškinti. Savo puslapyje Vandenynai.lt rašome apie greitąją madą. Pasiūlėme iššūkį – per 30 dienų išsiversti su 30 drabužių. Karantinas pakoregavo šią idėją, nes mažai išeidavome iš namų, tad rūbų savaime reikėjo mažiau. Bet vis tiek – tai puikus savęs išbandymas, susipažinimas su savimi. Iššūkis vadinosi 30 x 30, apatinis trikotažas ir pėdkelnės į skaičių neįeina.
Po mėnesio, net ir būnant karantine, supratau, kad man drabužių kapsulės (riboto vieno su kitu derančių drabužių rinkinio) nepakanka. Esu žmogus, kuriam patinka ryškūs, kitokie dalykai. Nemažai moterų išbandymą išlaikė puikiai, rašė: „Vilkiu tik juodų-baltų-pilkų spalvų drabužius, ir 30 vienetų man visiškai pakanka“. Man tuomet kildavo klausimas – o kur saviraiška? Nes jei rengiesi tik dėl to, kad nebūtumei nuogas, o valgai tik dėl to, kad nemirtumei, tai kur lieka malonumas, kūryba, kur gyvenimo prieskoniai? Vis dar mąstau apie tai, mokausi. Manau, galvojant apie planetos ateitį ir savo asmeninį gyvenimą, turi būti balansas, kad nenukryptume į fanatizmą ir teisimą tų, kurie daro kitaip. Pavydžiu žmonėms, kurie yra išsprendę šią dilemą, bet aš vis dar esu kelionėje.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Ištrauka iš Sigitos Petruninos knygos „Gyvenk kaip noriׅ“
Naudok tai, ką turi
Dažnas norėtų gyventi idealiuose namuose. Kur kiekvienas kambarys, kiekviena detalė, net kiekviena kištukinis lizdas būtų ten, kur reikia.
Įsivaizduoju, kad gyvendama tokiuose namuose neturėčiau niekuo rūpintis, nes kiekvienas namų kampas ir kiekvienas daiktas namuose tarnautų man ir kitiems šeimynykščiams. Jei turi galimybę iš karto susikurti svajonių namus ir gyveni tokiuose, – aš labai dėl tavęs džiaugiuosi. Man ir tiems, kurie negali sau leisti iškart apsigyventi idealiuose namuose, reikia visai mažai – kantrybės. Kantrybės susikurti savo namus iš mažų detalių, derinti seną ir naują, sukurti svajonių namus iš to, ką turi.
Į savo namus mes įsikraustėme iš studentų bendrabučio. Iš vieno 13 kv. m. kambario į dviejų aukštų namą. Rodos, neturėjome nieko, kas galėtų padėti užpildyti dabar jau mums priklausančias erdves. Ir neliko nieko kito, kaip trūkumą paversti privalumu. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad kiekvienas namuose esantis daiktas juose atsirado apgalvotai ir apie didžiąją dalį daiktų aš galiu papasakoti jų atsiradimo istorijas. Tiesa, tuomet nuo neapgalvoto naujų daiktų pirkimo mane apsaugojo ir tai, kad pinigų turėjome tik svarbesniems dalykams – kosmetiniam remontui ir netrukus gimsiančios dukros daiktams. O kiekviena dekoratyvi smulkmena, paveikslas ar naujas vazonas gėlei buvo papildomos išlaidos, kurių tuo metu reikėjo išvengti.
Būtent ta situacija mane išmokė išradingumo ir suformavo skonį bei namų stilių. Norėjau gyventi jaukiuose namuose, į kuriuos būtų gera grįžti ir juose būti, todėl ieškojau būdų, kaip tokius namus sukurti. Dalį reikalingų daiktų radome pas tėvus ir senelius. Jiems buvo labai smagu dalintis su mumis tuo, kas gali praversti „jaunai šeimai“, todėl, laikui bėgant, susirinkome visko, pradedant krištolinėmis vazomis, baigiant gražuole indauja, puošiančia namų svetainę.
Be abejo, daug ką reikėjo perleisti per „patinka-tinka-netinka“ filtrą, nes jei būtume į savo namus sukrovę viską, ką mums negailėdami siūlė ir davė, dabar gyventume kaip praėjusių laikmečių buities muziejuje.
Dažniausiai į namus ateiname jau turėdami kažkokį kraitį (tai galioja ne tik moterims). Turime mėgstamų knygų kolekciją, artimųjų nuotraukas rėmeliuose, suvenyrų iš kelionių, daiktų, su kuriais susiję malonūs prisiminimai. Nuo šių daiktų ir galima pradėti savo namų dekoravimo ir jaukinimo procesą. Tuomet, kai panaudosi tuos daiktus, kuriuos jau turi, galėsi ieškoti naujų dalykų savo namams, kurie papildys jau esančius.
Kaip naudoti tai, ką jau turi?
Būk kūrybinga, nepirk naujų daiktų. Pasaulyje vis didesnį pagreitį įgauna judėjimas, skatinantis perdaryti senus daiktus, suteikti jiems naują paskirtį, restauruoti, ar iš dviejų daiktų sukurti vieną. Tai ne tik naudinga gamtai, mūsų planetai, bet ir kiekvienai piniginei. Dažnai seni daiktai yra pagaminti iš kokybiškos medienos, juos galima restauruoti ir dar ilgai naudoti. Seni audiniai dažniausiai natūralių medžiagų, ir tikrai nerasi kituose namuose tokio paties audinio ar rašto lovatiesės ar pagalvių užvalkalų.
Seniau turimų daiktų ir naujų mišinys namuose sukuria jaukumą. Namai neatrodo kaip baldų katalogas ar parduotuvės ekspozicija. Tegul namuose jau esantys daiktai įkvepia naujus pirkinius.
Derink naujus daiktus prie jau esančių namuose. Taip namuose sukursi vientisumo įspūdį ir nebus daiktų kratinio be jokio bendro vaizdo.
Keisk daiktų vietą namuose. Tie patys daiktai gali visai kitaip atrodyti skirtingose erdvėse. Todėl kartais keisk daiktų vietą. Pavyzdžiui tas pats fotelis svetainėje gali būti tik baldas, kuris trukdo praeiti. O pastatytas miegamajame – tapti jaukia vieta knygai skaityti.
Keisk daiktų paskirtį. Pasitelk kūrybiškumą ir įprastus daiktus naudok ne pagal paskirtį. Gal raštuota antklodė gali tapti sofos užtiesalu, visiškai pakeisdama baldo spalvą ir įliedama į kambarį naujų spalvų? O jei nenaudojamą taburetę paverstum naktiniu staliuku miegamajame?
Tegul daiktai pasakoja istorijas. Daiktai namuose atspindi šeimininkų charakterį, pomėgius, net šeimos istorijas. Jie prisideda prie namų ir jų šeimininkų istorijos kūrimo. Naudodami mums svarbius daiktus namų interjere, mes kuriame autentiškus, įdomius namus.
Ką galime padaryti mes, kad paliktume kuo mažesnį pėdsaką žemėje
- Venkime vienkartinių maišų, maišelių, pakuočių, kurių daugiau panaudoti nebegalėsime.
- Nesvarbu, kokį maišelį turime, naudokime jį tiek kartų, kiek įmanoma.
- Įsigydami naują maišelį, rinkimės jį pagamintą vietoje (o ne pasiūtą tolimuosiuose užjūriuose) iš perdirbtų medžiagų ar persiūtą (jei kalbame apie medžiaginius) arba galime ieškoti įsigyti maišų iš „antrų rankų“.
- Neleiskime savo pirkinių maišui tapti šiukšle – panaudokime dar ir dar kartą, perdarykime į ką nors kitką (pvz., panaudokime meniniams užsiėmimams su vaikais ar pan.) arba perduokite kitiems, kas gali panaudoti kitiems tikslams (pvz., Replastico2 ar Precious Plastic Lithuania), ir, galų gale – išrūšiuokime perdirbimui.
Taigi, palyginę plastikinio, popierinio ir medvilninio maišo alternatyvas, galime daryti išvadą, kad, jei jau pereinama prie daugkartinės alternatyvos, t.y., daugkartinio medvilninio ar kitokio maišo, jis turi būti naudojamos daug kartų, kad būtų tvarus sprendimas.
Ištrauka iš tinklalapio Vandenynai.eu
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 liepos 25 dieną.
