Žalia mama Eglė Lenkauskienė dukrytes augina Anglijoje. Buvo įdomu sužinoti, kaip mamos „žaliuoja“ svetur. Žodis Eglei.
Apie save
Jau dešimtmetį gyvenu Anglijoje, čia susipažinau su savo vyru, čia gimė ir mūsų dukrytės – 7 metų Melita ir metukų Mėja. Vyras dirba IT skyriuje NHS‘e (Nacionalinėje sveikatos tarnyboje), o aš – Teisingumo ministerijoje, teisinės pagalbos skyriuje. Tai yra mano oficialus rimtas darbas, o tinklaraštis apie ekologiją „La Pepa“ yra tarsi dar vienas mano vaikas. Su skaitytojais dalinuosi savo įžvalgomis ir idėjomis apie paprastą ir aplinkai draugišką šeimos gyvenimo būdą, interneto parduotuvėje prekiauju savo rankų darbo Zero Waste produktais visai šeimai.
Kelias iki eko-
Man atrodo, kad daugelis mano kartos žmonių perėjo savotišką neatsakingo vartojimo etapą dėl labai paprastos priežasties. Augome nepritekliaus metu, kuomet parduotuvėse nebuvo jokio pasirinkimo, teko stovėti eilėse dėl paprasčiausio muilo, dantų pastos. Ir staiga ėmė ir visko atsirado! Puikiai atsimenu, kuomet klasės draugas atsinešė į klasę 12 spalvų flomasterius ir visos mergaitės bėgome skolintis rožinės, violetinės ir salotinės spalvos! Natūralu, kad viską norėjosi išbandyti, paragauti, pajausti. Dabar žmonių jau niekuo nenustebinsi, pasiūla milžiniška, daiktai paradę vertę, o tada viskas buvo nauja, nematyta, įdomu. Tad paauglystėje perėjau vartojimo etapą. Tiesa, apie jo žalą niekas nenutuokė.
Visada buvau gamtos vaikas. Vasaras leisdavau pas senelius kaime, net ir mieste augau šalia miško.
Baigusi bakalauro studijas, pasirinkau toliau studijuoti aplinkosaugą. Tada ir susipažinau su ekologinėmis problemomis bei vartojimo žala, tačiau visiškai į ekologiją panirau tik gimus dukrytei. Tai įvyko intuityviai, kadangi atsirado didelė atsakomybė dėl to, kokį pasaulį po savęs paliksime vaikams.
Posūkis žaliu keliu
Viskas vyko labai natūraliai ir nieko neforsuojant. Tam tiesiog susiklostydavo tinkamos aplinkybės. Pavyzdžiui, gimus dukrytei, pastebėjau egzemos požymius, tad pirmiausia visiškai atsisakiau chemijos namuose. Lig šiol namams valyti naudoju tik sodą, actą ir eterinius aliejus. Taip sutaupau ne tik daug pinigų, bet ir vietos spintelėje po kriaukle – vietoje dešimties skirtingų valiklių, man užtenka vieno. Kosmetikos priemones iš pradžių keičiau natūralios sudėties priemonėmis, vėliau dėmesį ėmiau skirti ir pakuotei, ėmiau vengti plastiko, dar vėliau atėjo supratimas, kad pusės produktų man net nereikia. Tapau atspari reklamai ir išmokau kritiškai mąstyti, namuose apsigyveno paprastumas.
Namuose turime 3 šiukšlines. Spintelėje ištraukiama 3 skyrių šiukšlinė, skirta rūšiavimui (popieriui, plastikui ir metalui), atskira bendrų atliekų šiukšlinė ir komposto konteineris. Kadangi Anglijoje kompostas surenkamas su rūšiuojamomis šiukšlėmis, čia kompostuoti įprasta net ir gyvenantiems bute.
Didžiąją dalį komposto panaudoju darže.
Labai gaila, bet pakuočių, maišiukų, vienkartinių indų visiškai išvengti nepavyksta. Tiesiog stengiuosi sumažinti jų kiekį tiek, kiek įmanoma.
Pavyzdžiui, seniai neperkame kavos išsinešimui vienkartiniuose puodeliuose, visada naudojame savo daugkartinius puodelius.
Niekuomet neperkame vandens buteliuose, kelionėse naudojame daugkartinius butelius, namuose vandenį filtruojame. Apsipirkdami naudojame daugkartinius krepšius, medžiaginius krepšelius sveriamiems produktams, duoną stengiamės pirkti kepyklėlėje, ten be problemų įdeda į mūsų krepšelius. Sunkiausia plastiko išvengti perkant maistą. Iki karantino vengti plastiko sekėsi daug geriau – dažnai apsipirkdavome Zero Waste parduotuvėje, turgeliuose. Šiuo metu tai neįmanoma, kadangi dėl viruso šios vietos uždarytos.
Galvojant filosofiškai, plastikas nėra tokia didelė problema. Didžiausia problema yra besaikis vartojimas. Mano ginklas prieš plastiką yra daržas prie namų, kuriame auginu ekologiškas daržoves.
Nieko neperkame spontaniškai, visi pirkiniai būna apgalvoti. Pasivaikščiojimas po parduotuves – mums ne pramoga. Ten einame tik su sąrašu ir tada, kai kažko konkrečiai reikia. Kiekvieną savaitgalį suplanuoju ateinančios savaitės valgiaraštį ir patikrinusi spintelių bei šaldytuvo turinį sudarau sąrašą reikalingų produktų. Daugelis žmonių perka iš inercijos, tarsi autopilotu. Tačiau po iššūkio „Metai be apsipirkinėjimo“ (apie tai vėliau) mano galvoje toks autopilotas išsijungė.
Rūbai, batai, žaislai, second hand
Labai palaikau keitimąsi vaikų išaugtais drabužiais. Vaikai taip greitai išauga rūbelius, dažnai jie būna nepriekaištingos kokybės. Didžioji dalis pirmagimės rūbų atkeliavo iš mano brolio šeimos, o kai dukrytė juos išaugo, perleidau draugei. Kai ruošiau kraitelį mažylei, viską rinkau iš antrų rankų. Pirmą naują drabužėlį nupirkau, kai dukrytė buvo beveik metukų, tik dėl to, kad nepavyko rasti to, ko norėjau, iš antrų rankų.
Žaislų beveik neperkame, jie savaime patenka į namus. Gauname dovanų iš draugų, senelių per gimtadienius, Kalėdas. Jeigu jau kažką perku, investuoju į kokybę ir vengiu pigaus plastiko. Nors mediniai žaislai ir brangesni, tačiau jie yra ilgaamžiai, ir vaikui išaugus galima perleisti kitiems vaikams.
Išmesti daiktą – didžiausias nusikaltimas prieš gamtą, todėl visada stengiuosi jam rasti antrus namus.
Daug ką gaminu pati – plastiliną, žaislinius vaisius ir daržoves virtuvėlei. Virtuvėlė buvo vienas mėgstamiausių Melitos žaislų daugelį metų, o šiemet nusprendėme ją atnaujinti ir padovanoti sesutei pirmojo gimtadienio proga. Tad mūsų virtuvėlė tuoj skaičiuos dešimtmetį.
Mano požiūris į second hand labai teigiamas! Visada stengiuosi pirkti daiktą iš antrų rankų, jeigu tik yra galimybė. Laikai, kai daiktai iš antrų rankų buvo perkami, nes neišgalima nusipirkti naujo, seniai praėjo.
Dabar second hand reiškia, kad žmogus yra sąmoningas, tausoja gamtą, ieško išskirtinių daiktų ir sumaniai leidžia savo pinigus.
Tarkime, vintažiniai baldai yra labai kokybiški, tvirto medžio, gali tarnauti daugybę metų. Mūsų namuose didžioji dalis baldų yra iš antrų rankų, kai kuriuos vintažinius baldus patys atnaujinome.
Manau, kad tai suteikia mano namams charakterį, išskirtinumo. Man nereikia tobulumo, man reikia unikalumo.
Esu laiminga, kad mane supa supratingi, mane palaikantys žmonės. Visi žino, kad nenoriu namuose nereikalingų daiktų, todėl seneliai prieš pirkdami kažką vaikams pasitaria, draugės visuomet išrenka praktiškas, aplinkai draugiškas dovanas. Na, o be vyro palaikymo turbūt ekomotinystė išvis nebūtų įmanoma. Nors mūsų šeimoje jis yra tas žmogus, kuris dažniausiai į namus parneša neapgalvotą pirkinį, žinau, kad mane ne tik palaiko, bet ir pasiūlo daug idėjų.
Kūdikystė be sauskelių
Kuomet gimė pirmagimė, apie daugkartines sauskelnes nieko nežinojau. Buvau tik pradėjusi savo kelionę ekologiškos gyvensenos link, apie tvarų vaikų auginimą nebuvo tiek daug informacijos arba ji tiesiog nebuvo manęs pasiekusi. Kai tokia informacija mane pasiekė, dukrytei sauskelnių jau nebereikėjo. Tačiau kai laukiausi antrosios, žinojau, kad naudosiu daugkartines sauskelnes. Vien Didžiojoje Britanijoje į šiukšlynus nukeliauja 8 milijonai vienkartinių sauskelnių KIEKVIENĄ DIENĄ.
Prireikia 500 metų, kad sauskelnės suirtų. Nenorėjau būti šių skaičių dalimi. Naudoti daugkartines sauskelnes nėra sunku, tiesiog jų naudojimo būdas skiriasi nuo vienkartinių, ir tiek. Jeigu jums atrodo sudėtinga vaikelį auginti vien tik su daugkartinėmis sauskelnėmis, galima miksuoti vienkartines ir daugkartines (mes vis dar naudojam vienkartines nakčiai), nes net ir kelias sauskelnes pakeitus daugkartinėmis, galite kur kas sumažinti šiukšlių skaičių. Vienerios daugkartinės sauskelnės sutaupo 456 vienkartines sauskelnes!
Metai be apsipirkinėjimo
Susipažinusi su minimalizmu, nusprendžiau 2018 metais iškelti sau iššūkį ir visus metus susilaikyti nuo daiktų pirkimo. Idėja buvo ne tik investuoti į patirtis ir padidinti santaupų kiekį, bet ir gyventi paprastai, minimalistiškai, tapti kūrybiškesniais, dar draugiškesniais aplinkai. Nusistatėme tam tikras taisykles, draudimas pirkti negaliojo esminiams poreikiams – maistui, higienos prekėms, galėjome investuoti į patirtis, pirkti kitiems dovanas, pavyzdžiui eidami į gimtadienį. Dar iki iššūkio kelerius metus su vyru gyvenome pagal taisyklę – vienas daiktas per mėnesį. Galėjome pirkti tik po vieną daiktą, jau buvome išmokę gerai apgalvoti pirkinius ir išvengti impulsyvaus pirkimo, todėl iššūkis nebuvo labai sunkus.
Esu tikra, kad kiekvienas metus galėtume pragyventi su turimais spintoje drabužiais. Ar tikrai mums reikia naujos vasarines suknelės, kai spintoje kabo 10? Šiuo iššūkiu norėjosi atkreipti žmonių dėmesį į perteklinį vartojimą, parodyti, kad pakeitus požiūrį, galime sutaupyti daugybę pinigų, gyventi paprasčiau, bet įsimintiniau, prasmingiau ir smagiau. Tikiu, kad man tai pavyko, nes iššūkis sulaukė labai didelio susidomėjimo. Kas mėnesį savo tinklaraštyje dalinausi mėnesio apžvalgomis, apie tai, kaip sekėsi nepirkti. O sekėsi geriau nei tikėjausi!
Linkiu visiems pabandyti, jeigu ne metus, tai mėnesį ar tiek, kiek jums atrodo realu. Nors daugelis sakė, kad dažniausiai po tokio iššūkio „atkrentama“ ir visko prisiperkama jam pasibaigus, man taip nenutiko.
Kai kažko prireikia, lengviausia nusipirkti. Nepirkimas reikalauja pastangų, laiko, kūrybiškumo. Toks iššūkis padeda galvoje išjungti pirkimo autopilotą.
Jeigu sunkiai sekasi susilaikyti nuo pirkinių, reikėtų atsakyti sau į klausimą, ką bandote kompensuoti, užpildyti pirkiniais? Ne daiktai, o santykiai su žmonėmis, šeima mane įkrauna energijos ir suteikia pilnatvę.
Eko- ir Disnėjaus pasaulis
Vengiu bet kokios popkultūros atributikos, nes ji skatina vartojimą. Dabar vaikystė yra labai sukomercinta. Vaikiškų prekių rinka tiesiog begalinė – nuo žaislų iki maisto ir atostogų. Rinkodara vaikus mato kaip ne tik dabarties, bet ir ateities rinką, todėl jiems labai svarbu pasiekti jų lojalumą jau ankstyvame amžiuje, kad vėliau šis lojalumas virstų pardavimais. Dažniausiai vaikus stengiamasi pavergti pasitelkus touchstone strategiją – kuomet produktai pažymimi vaikų mėgstamais personažais – princesėmis su Ana ir Elza priešakyje, Kempiniuku Plačiakelniu ir t.t. Jeigu vaikas turi kamuolį, jam vis tiek reikės kito, su mėgstamo filmuko herojais. Vieno eksperimento metu vaikams buvo duoti tokie patys makaronai, tačiau vieni neva buvo Kempiniuko Plačiakelnio. Visi vaikai pasakė, kad pastarieji buvo skanesni. Taip parprastai vaikams parduodamas prastesnis, bet brangesnis maistas.
Blogiausia, kad vaikams reklamuojami ne tik produktai, bet ir atitinkamos vertybės. Rinkodara nuolat transliuoja vieną ir tą pačią žinutę „Aš esu tai, ką turiu“, o vaikai tiki absoliučiai viskuo, ką girdi ir mato.
Dėl šių priežasčių vaikų psichologai rekomenduoja drausti reklamas vaikams iki 8 metų, tačiau daugelyje šalių tai ir lieka tik pasiūlymu.
Vaikiškų prekių industrija yra milžiniškas verslas, kuris supranta, kiek pinigų gali uždirbti iš tėvų meilės.
Manipuliuojant tėvų jausmais, jų pažeidžiamumu, kuriami ilgiausi vaikiškų kraitelių sąrašai, kurių neva reikia naujagimiui ir jo tėveliams. O iš tikrųjų, didelė dalis tų „reikalingų“ daiktų lieka nepanaudoti!
Linkiu pasitarti su draugėmis, kurios jau turi vaikų, neskubėti pirkti, juk gimus vaikeliui parduotuvės neužsidaro. Dažnai tėvai jaučia spaudimą nupirkti vieną ar kitą daiktą, nes kiti tėvai perka, visi vaikai turi ir tu jautiesi blogas tėtis ar mama, jeigu to neperki. Tėvai tiki, kad jeigu nenupirks tam tikrų lavinamųjų žaislų, vaikai mažiau lavės ar tobulės. O iš tikrųjų, kuo daugiau daro žaislas, tuo mažiau reikia daryti vaikui. Atsakymas – paprastumas. Visame kame.
Ekologijoje svarbiausia saikas
Tvarumas visų pirma yra atsakingas vartojimas. Jeigu žmogus perka tik ekologiškus produktus, bet jo pirkimas yra perteklinis, neatsakingas, nemanau, kad tokį žmogų galima vadinti gyvenančiu tvariai.
Ekologijoje svarbiausia saikas. Tačiau yra ir Eco Luxury, galima pirkti visai ne daug, o išleisti gana solidžias sumas.
Ar gyventi mažai vartojant lengviau? Ir taip, ir ne. Vartotojiška kultūra labai vargina, žmonės tarsi įsitraukia į varžybas, kuris turi naujesnį, madingesnį, išmanesnį diaktą. Ekologija mane išlaisvino iš tos konkurencijos, nuo alinančio tempo, besaikio noro pirkti ir įnešė ramybę.
Sunkiau ieškant būdų kaip apsipirkti be plastiko, auginant savo daržoves, bandant kažką pasigaminti, restauruoti, atnaujinti užuot pirkus naują daiktą. Tai reikalauja daugiau laiko, bet visų pirma – noro ir vidinio varikliuko.
Dažnai gaunu žinučių iš sekėjų, kad įkvėpiau juos vienokiems ar kitokiems pokyčiams. Tai man didžiausias įvertinimas! Matau pokyčius ir artimoje aplinkoje – kolegės susidomėjo minimalizmu, didžiausia šopoholikė atbėgo pasigirti, kaip susilaikė nepirkusi naujos poros batų, draugės susidraugavo su šampūno muiliukais.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 vasario 27.
