Rašytojos Vaivos Rykštaitės „žindymo stažas“ – beveik šešeri metai, nes žindė vieną dukrą po kitos. Kaip sakoma, breast is best. Tai gamtos sukurtas maistas, o prieš gamtą neparungtyniausi, jos niekas nepakeis.
Apie natūralaus maitinimo patirtį kalbame su Vaiva Rykštaite.
Vaiva, galbūt daug ruošėtės ir skaitėte apie natūralų maitinimą dar iki gimdymo? Kas padarė lemiamą įtaką požiūriui?
Nors daug padeda ir skaitymas, bet skaityti apie žindymą pradėjau jau vaikui gimus, mat niekas neakcentavo žindymo sunkumų ir svarbos man besilaukiant. Itin daug sužinojau rašydama „Pirmąkart mama“ – ir apie mišinukų žalą trečiojo pasaulio šalių vaikams, ir tai, kodėl tarybinėms moterims nesisekė žindyti.
Žindymo privalumus galėčiau vardyti ilgai: tai ne tik vaiko sveikata, bet ir motinos – žindymas mažina motinos riziką susirgti vėžiu, gerina nuotaiką, stiprina ryšį su vaiku. Ir dar, žindyti – kur kas lengviau ir pigiau, nei žaisti su tyrelėmis ir buteliukais.
Bet žindymo naujokei tikrai gali būti ir labai sunku. Pirmas dvi savaites skauda ir bent mane kamavo baimė: ar tas pienas bėga, ar vaikas pavalgo, gal kažką ne taip darau? Todėl man pasisekė, kad šalia pirmus du mėnesius buvo anyta, kuri mane skatino žindyti, išmintingai palaikė. Be tokios paramos šalia nežinau ar man būtų pavykę įsivažiuoti.
Kiek žindėte pirmąją dukrytę? Kiek antrąją?
Pirmagimę Žemyną atjunkiau prieš gimstant Indrajai. Bet sesės gimimas vyresnėlei, nepaisant viso pasiruošimo, buvo psichologinė trauma. Žemynai tada nebuvo nė trejų metukų ir ji siaubingai pavydėjo, kad tas naujas kūdikis gauna mano pieno. Todėl mėnesį stebėjau Žemyną krentant į kažką, ką galėčiau pavadinti vaiko depresija, ir galų gale vėl leidau jai žįsti. Taigi Žemyną žindžiau iki trejų su puse metukų, su poros mėnesių pertrauka. Indrają baigiau žindyti trejų metukų. Antrąją dukrą dėl kitokio jos charakterio atjunkyti buvo lengviau.
Ar teko susidurti su tikrai rimtomis žindymo problemomis? Ar sekėsi nuo pat pradžių?
Su pirmąja bėdų nekilo, o su antra du ar tris kartus turėjau mastitą. Koks tai siaubas, sunku papasakoti, man pasisekė, kad praėjo be jokių komplikacijų. Ir vis dėl to tai didžiulis skausmas, temperatūra, nuovargis, antibiotikai.
Ar žindymas darė įtaką gyvenimo būdui, ar reikėjo laikytis dietų, keisti mitybos įpročius?
Absoliučiai ne. Mano žiniomis, visi tie patarimai, ką valgyti žindančioms, yra bobučių pasakos. Nuo pat pirmos dienos po gimdymo valgiau viską: ir aštrų maistą, ir visokius vaisius, ir šokoladą. Niekada dėl to nekilo problemų, mano vaikai jokių pilvo dieglių neturėjo. Tiesa, negeriu kavos ir esu vegetarė, bet ne dėl žindymo.
Kiek kalbėjau su žindymo konsultantėmis, – tai mitas, kad mamos suvalgytas maistas gali vaikui netikti.
Motinos pienas gaminamas iš jos kraujo. Kol maistas virsta krauju, jis perdirbamas visų mūsų virškinimo organų. Nors tiesa, kad kai kuris maistas gali šiek tiek lemti pieno skonį.
Man ne bėda žindyti vaikus viešai – žindžiau visur: ir lėktuvuose, bankuose, restoranuose, bažnyčiose, aikštėse. Nes nemanau, kad kuri nors moteris turėtų rinktis tarp savo socialinio gyvenimo ir vaiko gerovės.
Kas svarbiausia žindančiai mamai – skysčių vartojimas, papildai? Juk yra mitų, kad žindymas atima kalcį iš organizmo, kenčia mamos dantys, plaukai ir t.t.
Aš jokių esminių įpročių nepakeičiau nei mityboje, nei gyvenimo būde. Pernai pasidariusi kraujo tyrimą sužinojau, kad man labai trūko kalcio, tai galima daryti prielaidą, kad dėl žindymo. Bet čia ir mano kaltė – negeriu jokių papildų, valgau bet ką.
Kokie didžiausi natūralaus maitinimo pliusai, jūsų akimis?
Vaiko sveikata ir emocinė gerovė. Stiprėja imunitetas, kuriamas unikalus ryšys su mama. Juk vaikui susirgus, seilėmis jis speneliui perduoda informaciją ir po kelių valandų motinos organizmas jos piene išskiria būtent su tuo virusu kovoti reikalingų antikūnų – jokie mišinukai nei vaistai to neatstos. Tai moksliniai faktai.
Moters kūnas greičiau atsigauna po gimdymo žindant.
Mažėja motinos rizika susirgti gimdos ir krūties vėžiu. Kuo ilgiau žindoma, tuo mažesnė rizika.
Pigiau, nes nereikia pirkti buteliukų nei mišinukų.
Sutaupo laiko. Kiek žinau, buteliukus reikia dezinfekuoti, plauti, dėlioti.
Patogiau. Pavyzdžiui, išėjus iš namų, nereikia ieškoti, kur gauti šilto vandens mišinukui, naktį nereikia keltis šildyti ar kažko daryti – motinos krūtis visada pasiruošusi suteikti vaikui tinkamos temperatūros maisto.
Žindymas tausoja aplinką. Mišinukų gamyba, transportavimas, sandėliavimas, išmetamos pakuotės – tai palieka anglies dvideginio pėdsaką ir teršia planetą.
Ar sunkiai sekėsi nujunkyti? Pirmąją dukrytę? Antrąją?
Pirmąją buvo labai sunku nujunkyti. Nujunkiau, kaip ir sakiau, du kartus, bet iki dabar ji dar ilgisi mamos pienelio. O antrą priešingai – netyčia atjunkiau per vieną naktį. Man ant krūties atsirado žaizdelė, tai vieną dieną negalėjau jos žindyti, o daugiau ji jau beveik ir nebeprašė. Taip lengvai ir netikėtai atsisveikinome su pieneliu. Sunkiau turbūt buvo man: kūne pakito hormonai, nes staiga nutraukus žindymą nustojo gamintis prolaktinas, sumažėjo oksitocino išsiskyrimas. Porą savaičių buvau kaip ne sava. Verkiau dėl niekų, gedėjau dukterų kūdikystės. Bet dabar gera, kai mano kūnas vėl priklauso tik man.
Ar niekada nebuvo kilusi pagunda pereiti prie mišinių?
Ne. Nors, jei reikėtų, ir pereičiau, pavyzdžiui, jei man reikėtų vykti į komandiruotę, gultis į ligoninę ar panašiai. Mišiniai nebūtų mano pasirinkimas, tačiau juos vartojant tragedijos irgi nematau, kartais nebūna kitos išeities ir džiaugiuosi, kad gyvename pasaulyje, kur mokslas tiek pažengęs, kad galime be vargo dirbtinai išmaitinti kūdikius. Man atrodo, bent jau JAV ilgalaikis žindymas yra privilegija ir prabanga, nes mažai moterų gali sau tai leisti, nes dauguma vos trejų mėnesių vaikus palieka lopšeliuose ir grįžta į darbą. Tikiu, kad kiekviena mama daro geriausia, ką gali esamomis aplinkybėmis.
Ivette Ivens ir Ann Ferguson nuotr.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
