Pasakoja mama Rita, sūnų išmaitinusi 2 metus ir 8 mėnesius
Vyresnėlis gimė prieš 9 metus. Tuo metu buvau jaunutė, diplomą apsigyniau jau nešiodama sūnų po širdimi. Manau, mano sėkmingam ir ilgam žindymui tai buvo didelis pliusas. Kadangi laukiausi, tai dirbti iškart po studijų nepradėjau. Turėjau daug laiko mėgautis nėštumu ir kaupti žinias.
Pirkau visus žurnalus, skirtus tėvams. Radau straipsnių apie žindymą ir pradėjau tiesiog ryti informaciją apie jį. Kiek pastebėjau, dauguma būsimų mamyčių besilaukdamos domisi pačiu nėštumu. O žindymą pamiršta, atrodo – kai pagimdysiu, tada sužinosiu. Manau, tai pati didžiausia klaida. Nes, kaip rodo patirtis, tada dažniausiai aklai pasitikima medikais, ir jie (kas liūdniausia) duoda patarimų, kurie visai nepadeda sėkmingam žindymui.
Jei ne ta informacija, kurią besilaukdama sužinojau, turbūt jau gimdymo namuose būčiau nebemaitinusi. Būčiau galėjusi „padėkoti“ ligoninės personalui.
Vieną šaltą ir snieguotą sausio rytą pasaulį išvydo sūnus. Žinojau, kad labai svarbu po gimdymo pamaitinti kūdikį kiek įmanoma greičiau, tad pirmo maitinimo labai laukiau. O tais laikais ligoninėse neskubėjo… Pagaliau gavau savo ryšulėlį ir priglaudžiau jį prie krūties. Valio, žinda!
Paskui mane perkėlė į palatą, o sūnų išnešė. Kaip vėliau paaiškėjo, reikėjo daryti tyrimus, nes buvo žali vaisiaus vandenys. Sūnaus man labai ilgai neatnešė. Žinojau, kad reikia maitinti dažnai, ir tai labai labai svarbu, kad greičiau atsirastų pieno. Kad priešpienis yra labai svarbus. Kad jokiais būdais negalima duoti mišinio, juo labiau iš buteliuko. Bet sūnų man atnešė tik 6 valandą vakare, o tai – net 6 valandos po pirmo maitinimo. Jei tai būtų ne pirmas gimdymas, elgčiausi kitaip, būčiau prašiusis, kad leistų eiti pamaitinti. Tačiau tais laikais niekas nesiūlė. O aš turėjau per mažai patirties…
Kai man atnešė, sūnus buvo labai ramus ir nenorėjo imti krūties, niekaip jam negalėjau įsiūlyti, jis atrodė sotus. Pati supratau, kad taip negali būti…
Paaiškėjo, kad per tas valandas jį girdė gliukoze. Bet aš nepasidaviau, siūliau ir siūliau jam krūtį, kol galiausiai sūnus pradėjo zyzti. Atėjo sesutė, paklausė apie pieną, atsakiau, kad viskas puiku, kad žinda (nenorėjau, kad vaiką vėl išneštų ir prigirdytų gliukozės ar mišinio). Sesutė pačiupinėjo mano krūtis ir pasakė genialią frazę! „Jūsų krūtys minkštos ir mažos, pieno jūs neturite ir neturėsite, atnešiu mišinuko“. Tada aš jau netylėjau.
Pasakiau, kad šiuo metu pieno ir neturi būti, kol kas yra tik priešpienio, jo užtenka ir arbatinio šaukštelio. Ir kad mišinuko aš neduosiu. Sesutė pradėjo vos ne šaukti ant manęs, kad marinu vaiką badu… Nepasidaviau, nes buvau įsitikinusi, kad apie žindymą žinau 100 kartų daugiau seselė. Ir nors sūnaus svoris priauginėjo nestipriai, bet augo. Jis žindo kas 10 minučių. Dėl to ligoninėje gavau velnių. Barė, ir kad į savo lovą guldau. Buvau nesuprasta, kad sūnų nakčiai pasilikdavau sau, o neatiduodavau į naujagimių palatą. Bet dariau viską, ką buvau sužinojusi per tuos nėštumo mėnesius.
Taip ligoninėje startavo sėkmingas žindymas. Grįžus namo po truputėlį atsirado ritmas, per pirmą mėnesį sūnus priaugo daugiau nei kilogramą.
Tuo metu, kai gydytoja pasakė svorį, aš net šyptelėjau prisiminusi ligoninės sesutės žodžius, kad neturiu pieno ir marinu vaiką badu.
Taip ir maitinau. Buvo visko – ir jautrių spenelių, ir degančių krūtų. Bet nepasidaviau. Maitinau tada, kai sūnus norėjo, o tai tuo metu buvo ne taip ir paprasta. Juk prieš 9 metus viešoje vietoje maitinanti mama buvo egzotika, prekybos centruose nebuvo žindymo kambarių. Teko maitinti ant suoliuko viduryje Akropolio. Nors ir dabar situacija tik šiek tiek geresnė. Niekada nedemonstruodavau maitinimo. Visada turėjau skarelę ar skraistę su kuria prisidengdavau. Būdavo, žmonės net nepastebėdavo, kad maitinu.
Buvome jauni, gyvenome aktyvų gyvenimą, ir maitinimas krūtimi buvo privalumas, nes nereikėdavo ieškoti, kur pagaminti mišinuką ar skaičiuoti laiką, kada grįšiu pamaitinti. Maitinau iki 2 metų 8 mėnesių. Daug kas paklausia, kodėl taip ilgai, o man tokių klausimų nekyla. Nesupratau, kodėl neturėčiau to daryti, jei turiu tai, ką galiu duoti vaikui? Nuo 1,5 metų buvo likę tik keli maitinimai – ryte ir vakare. Paskui – tik ryte.
Kai sūnui buvo 7 mėn., pradėjau dirbti. Mano darbas buvo toks, kad puikiai jį galėjau suderinti su žindymu (dirbau teatre grimo dailininke). Ačiū mano dėstytojai, su kuria tuo metu dirbau, ji leido dirbti taip, kad išsiversdavau be auklės ir galėjau sėkmingai maitinti. Turbūt būčiau maitinusi ilgiau, bet pasidaviau aplinkinių spaudimui, kad gal jau užteks. Taip pienelis iškeliavo…
Po 7 metų susilaukiau dukters, ją žindžiau iki 1 metų 4 mėnesių, taip trumpai todėl, kad vėl pradėjau lauktis. Maitinau ir besilaukdama 4 mėnesius, bet pasidarė per sunku, tai maitinimą teko nutraukti. Dabar jau beveik 3 mėnesius maitinu mažiausiąją dukrelę. Maitinsiu ilgai ilgai.
Noriu pasidžiaugti, kad labai pasikeitė ligoninės, bent jau tos, kurios turi palankios naujagimiui ligoninės statusą. Ten tikrai neblogai padeda mamoms sėkmingai žindyti. Visada kartosiu, kad viskas priklauso nuo mamos noro, užsispyrimo. Ir kai manęs klausia patarimo dėl žindymo, kartoju, kad pienas gaminasi ne krūtyse, o galvoje.
„Mamos žurnalas“
