Seniai ketinau parašyti savo vaikų žindymo istoriją, bet vis rasdavosi abejonių, ar tai bus kam nors įdomu. Manau, panašias istorijas gali paporinti kiekviena mama. Ar ta istorija įdomi, išskirtinė – spręsti Jums.
***
Būdama trisdešimties pagimdžiau pirmąjį sūnelį. Apie jį buvo daug svajota, galvota. Todėl man motinystė buvo kažkas nepaprasto, dar neišgyvento ir nepatirto. Tikėjausi visiškai atsiduoti šitam jausmui, vyliausi ramiai auginti ir myluoti savo vaikelį, apgaubti jį begaline šiluma ir meile.
Prasidėjus sąrėmiams skubėjau į klinikas. Buvo nustatyta kūdikio veidinė pirmeiga, tad buvau skubiai operuota. Operacija praėjo sklandžiai. Man buvo atlikta spinalinė nejautra, tad visos operacijos metu buvau sąmoninga. Gimusį sūnelį man uždėjo ant krūtinės. Vėliau, kai iš reanimacijos buvau perkelta į paprastą palatą, atnešė ir vaikutį. Taip prasidėjo mudviejų kelionė, mano gyvenimas skilo pusiau, viskas keitėsi ir mainėsi…
***
Kūdikis buvo neramus. Pirmąją naktį praverkė kone tris valandas, tačiau ligoninės personalui tai nerūpėjo. Kviečiau budinčias akušeres, teiravausi, ką daryti, kaip pagelbėti tik ką užgimusiam vaikeliui. Tomis akimirkomis pajutau, kad tai ne tik mano vienos džiaugsmas, bet ir mano vienos rūpestis, bei gavau pirmąją pamoką – dabar esu mama, ir tik aš pati esu atsakinga už sūnų (na, žinoma, dar ir tėtis, kuris kantriai ir tyliai dalyvavo). Sūnelį atkakliai dėjau prie krūties, jis ją apžiodavo ir traukdavo pienelį, bet niekaip nenusiramindavo, verkdavo, verkdavo, verkdavo…
Į palatą užeidavo vizituojanti gydytoja, palinguodavo galva ir ramiai išeidavo. Kadangi buvau nepatyrusi tokios situacijos, nusprendžiau, kad reikia kantriai išbūti ligoninėje, o jau kai grįšiu namo, viskas savaime nusistovės ir pasikeis. Ir aš pati nusiraminsiu, nes visų pirma man pačiai buvimas ligoninėje kėlė didelį stresą.
***
Trečią dieną gydytoja atėjo su svarstyklėmis, pasvėrė mažylį ir pasakė, jog vaikelis neteko 10 proc. savo svorio, vadinasi, yra tikimybė, kad jam trūksta pieno, todėl namo jokiu būdu dar neišleis. Pradėjo gąsdinti, kaip viskas būna namuose: vaikelis nusilpsta, nepajėgia čiulpti krūties, krenta jo svoris, tėvai sugrįžta į klinikas išsigandę, kūdikiui statomos lašinės, duriama į galvos kraujagyslę…
Tą akimirką negalėjau suprasti, kodėl gydytoja mane gąsdina, audrina mano jautrią vaizduotę, ko ji siekia. Nejau pienelis pradės greičiau gamintis, kai mama nervinsis ir jaudinsis? Paskui į palatą atėjo natūralaus maitinimo specialistė, kuri irgi ėmėsi auklėjamojo darbo.
Tas susitikimas mane visiškai šokiravo. Kai šiais laikais respublikinės ligoninės medikas ima kalbėti, kad reikia pirmiausia nusitraukti pienuką tam, kad pažiūrėtume, kiek jo yra, suprantu, kad su tokiu specialistu pokalbį reikia baigti kaip įmanoma greičiau. Tos dvi medikės nukėlė mane į tokį gilų sovietmetį, kad ir suvokti buvo sunku. Kadangi esu nekonfliktiška, stengiausi kalbėti ramiai ir trumpai. Bet emocijos širdyje kunkuliavo.
Specialistės pagrasino, jog galiu palikti kūdikį ir keliauti sau namo sveika.
Sunku buvo patikėti tuo, ką girdžiu. Kaip galima grasinti atimti vaiką, kai tam nėra jokio pagrindo, o moteris ypač pažeidžiama, nes po gimdymo praėjo viso labo 3 dienos. Tada neišlaikiau, puoliau verkti. Tačiau medikės nesileido į konstruktyvų pokalbį, o tik grasino man. Tiesa, dar atsiuntė psichologę mano būsenai ištirti. Žodžiu, per keletą akimirkų buvo sutryptas ir pažemintas mano motiniškumas, jaučiausi visiška bejėgė, galvoje sukosi vienas klausimas, kur gi dingo tas pienukas?
***
Kad ir kaip buvo sunku ir baisu, suvokiau, turiu išgyventi čia dar vieną dieną ir dar vieną naktį. Nusiraminau, įkvėpiau gryno oro. Ir vėl kantriai glaudžiau vaikiuką prie krūties. Susipainiojo diena su naktimi, nebeturėjau jokio noro nei valgyti, nei gerti. Šiaip ne taip pavyko valandžiukę nusnausti. Pabudau nuo sūnaus verkimo. Pasikviečiau seselę. Gaila, bet nežinau jos vardo ir pavardės.
Buvo puiki moteris, išmananti savo darbą. Pirmiausiai ji mane pačią nuramino, paskui apžiūrėjo mano krūtis (o krūtys tuo metu sprogo nuo pieno, buvo kietos, raudonos), paskui mažais žingsneliais mokė, kaip teisingai paduoti vaikučiui krūtį. Liepė man ją pasikviesti visada, kai tik maitinsiu kūdikį, net ir naktį… Žodžiu, dabar jau dirbome dviese. Išaušo rytas, vėl gydytojo apsilankymas, svarstyklės. Suskaičiavo (net su skaičiavimo mašinėle) priaugtus gramus ir pagaliau davė leidimą vykti namo.
***
Grįžus namo mano siela atsigavo, buvo labai gera atsigulti į savo lovą, nusiprausti. Bet ligoninėje atsiradęs nepasitikėjimo savimi grūdelis augo. Nerimas, baimė sulig kiekviena valanda stiprėjo. Kažkodėl visada, kai ateidavo metas maitinti kūdikį, man vaizduotėje iškildavo toks vaizdas – sūnus, gulintis reanimacijos palatoje. Aišku, maitinti nesisekė. Buvau per daug psichologiškai pažeista. Pirma naktis namuose virto košmaru – sūnus daug verkė, o jo verksmas varė mane į neviltį. Nežinojau, ko griebtis.
***
Kitą dieną į namus atėjo šeimos gydytoja. Apžiūrėjo kūdikėlį, paskaitė išrašą iš ligoninės, kur buvo pabrauktas sakinys „stebėti kūdikio svorį“.
Gydytoja apžiūrėjo mano krūtis ir ramiu balsu konstatavo: „Krūtys tuščios, būtina kūdikį primaitinti dirbtinais pieno mišinukais, jam mažėja raumenų kiekis“. Antrąkart išgirdau nuosprendį, tačiau noras maitinti sūnų pačiai buvo daug daug didesnis už tas nemalonias kalbas apie pieno „trūkumą“. Suvokiau, jog viena to neįveiksiu, nes ir namiškiai pradėjo pamažu abejoti manimi, pasigirdo įvairių nedrąsių siūlymų dėl vaikelio maitinimo mišinuku…
***
Tada kreipiausi pagalbos į R. Šemetos mokyklą, į p. Kristiną Kirijenko. Ji sutiko atvažiuoti į mūsų namus. Kai Kristina atvyko, sūnus kaip tik miegojo, todėl ji pasiūlė kūdikio nežadinti, o geriau visiems pasikalbėti. Vyras išvirė kavos, visi ramiai susėdome ir kalbėjomės.
Palengva dingo įtampa, prabudo mažylis. Nuėjome prie kūdikio lovelės, Kristina prašė pademonstruoti, kaip aš maitinu mažylį, prašė elgtis ir jaustis natūraliai, patikino, jog maitinti tikrai galiu pati, o ypač kai toks didelis mano pačios noras. Apžiūrėjo ir vaikelį – nuramino, jokios tragedijos ar nelaimės ji nematanti, viskas bus gerai. Paskui dar ne kartą mane pagyrė… Taip praėjus kelioms dienoms po gimdymo, pagaliau gavau pirmą žmogiškumo pamoką, buvau suprasta man nepažįstamo žmogaus, padrąsinta.
***
Nuo tos akimirkos maitinimas virto malonumu. Aprimo ir kūdikis, taip labai neverkė (o gal ir man viskas ramiai „susidėliojo“). Savo sūnelį išmaitinau iki 2 metų. Natūralų maitinimą teko nutraukti, nes vėl pastojau ir kilo komplikacijų dėl nėštumo. Sūnui dabar ketveri, auga sveikas, stiprus, smalsus ir protingas vaikas. Labai džiaugiuosi, jog man pavyko įveikti tiek neigiamų kalbų, negatyvių dirgiklių ir pasiekti savo užsibrėžtą tikslą. Didžiuojuosi ypatingu mudviejų su sūnumi ryšiu. Vaikas auga švelnus. Per dieną būtinai pasako, kaip mane myli, pabučiuoja išeidamas ir grįžęs iš darželio. Žinoma, tokį savitarpio supratimą įmanoma sukurti ir maitinant mišiniu.
Bet kam rinktis sunkesnį kelią? Kam atmesti tą šventą galimybę, kurią moteriai suteikė Gamta? Juk vidutiniškai Lietuvoje moteris pagimdo du vaikus. Vadinasi, natūralus maitinimas taip stipriai nenualina. Man maitinti natūraliai buvo sunku. Juk vaikelis trumpiau miega, dažniau keliasi naktį, labiau reikalauja tik mamos dėmesio, o nepažįstamojoje aplinkoje reikalinga ir mama, ir krūtis šalia. Bet mintys apie tai, kokia tai nauda vaikui, nubraukė visus nepatogumus. Pagaliau visi šie nepatogumai neamžini: praeina pora metų, vaikas paauga, pasikeičia jo poreikiai. Ir tikrai mama sulaukia tos nakties, kai gali ramiai išsimiegoti visą naktį.
***
Antra žindymo istorija kur kas trumpesnė. Po 4 metų pagaliau pavyko sulaukti antrojo sūnelio. Vėl gimdžiau klinikose, nes šįkart nėštumas buvo komplikuotas (teko visą nėštumą vartoti vaistus, dažnai lankytis pas gydytoją, gerokai sumažinti darbų krūvį). Ir žinote ką – mano nuostabai, klinikose niekas nepasikeitė. Vėl kartojosi ta pati istorija – gydytojai lengva ranka konstatavo, kad maitinti pati negaliu, vėl gąsdino būtais ir nebūtais, kaip ir anuomet, dalykais…
Tačiau aš, turėdama patirties, dabar jau nesileidau į debatus, stengiausi kaip įmanoma trumpiau „atbūti“ ligoninėje, kuo mažiau leisti sutraumuoti save. Keisčiausia, jog naujagimių gydytojai pasakojau savo pirmojo vaikelio žindymo istoriją ir aiškinau, jog ir dabar tas pat bus (manau, man pienelis atsiranda šiek tiek vėliau), bet manęs niekas neklausė, mano mintys niekam nebuvo svarbios, o juolab manieji išgyvenimai, ankstesnė žindymo patirtis.
Grįžusi namo iš ligoninės, jaučiausi kur kas geriau ir ramiau. Sunkiausia buvo išmokyti teisingai apžioti krūtį. Kad ir kaip stengiausi, bet vis tiek mažylis „nukramtė“ spenelius, krūtys tapo labai jautrios, skausmingos. Tada kūdikį žindžiau su antspeniais. Skauda, nemalonu, bet juk visa tai – laikina. Nemalonumai truko tik savaitę.
Šiuo metu antrasis mano sūnus ramiai miega, jam jau 2 mėnesiai. Pirmąjį savo gyvenimo mėnesį mažylis pasunkėjo 1100 g. Manau, komentarų daugiau nereikia…
***
Taigi, jei būčiau ne tokia užsispyrusi ir atkakli, abu mano sūneliai būtų praradę natūralaus žindymo galimybę. Norėčiau, jog ši mano istorija padrąsintų mamas, suteiktų daugiau pasitikėjimo savimi bei savo vaikučiais. Patarčiau taip aklai ir tiesmukai neklausyti gydytojų, kuriems mes, moterys, esam tik statistiniai vienetai – pagimdžiusios mamos. Mielosios, klausykite, ką sako Jūsų širdis, o ji niekad mamos neapgauna. Ir dar – nepristikite kantrybės ieškodamos pagalbos ir vilties, atminkite – natūralaus žindymo pradžia kone visada būna sunki ne tik jums, bet ir kiekvienai mamai.
„Mamos žurnalas“
