Spausdiname vilnietės mamos Ingos pasakojimą, kuris sukėlė tikrą skaitytojų nuomonių audrą.
Prieš pat gimdymą man į rankas pateko vienas moteriškas žurnalas su populiariu moksliniu straipsniu apie natūralų maitinimą. Jame buvo rašoma, kad visos moterys gali maitinti krūtimi, jei tik pačios to nori.
Mediciniškai tik 1 iš 200 000 moterų turi tokių anatominių pakitimų, dėl kurių žindymas tampa neįmanomas. Pagalvojau: jei per metus
Lietuvoje pagimdo apie 30 000 moterų, tai ta nelaimingoji, kuri negali maitinti, visoje Lietuvoje būna tik viena per 7 metus. Tikrai maža tikimybė, kad ja turiu būti aš. Taigi tvirtai nusiteikiau, kad ir kas būtų, maitinti natūraliai ir nepasiduoti išmušamai nedidelių nesklandumų.
Galimoms kliūtims pasiruošiau dar būdama nėščia – vaistinėje nusipirkau tepalą spenelių gydymui, jei vaikutis juos nugraužtų, silikoninius antspenius (draugės buvo sakiusios, kad jie padeda, jei spenelius vis dėlto nugrauš) ir įklotų į liemenėlę bėgančiam pienui sulaikyti. Vaistinėje suabejojau, ar neimti dviejų pakuočių iš karto, žinodama, kaip greitai vienkartiniai dalykai susinaudoja. Gerai, kad tąkart apsiribojau vienu pakeliu, nes ir iš jo neteko panaudoti nė vieno įdėklo – netekėjo man to pieno nė lašas…
Bet nenoriu užbėgti įvykiams už akių.
Gimus vaikeliui, su didžiuliu pasitikėjimu priglaudžiau prie krūties. Jis čiulpė, čepsėjo, pavargęs užmigdavo. Nenusakomas jausmas – buvau pakylėta. Pirmąją parą mano sūnelis praleido miego karalystėje – kiek pažindęs, palaimingai miegodavo.
Užtat mano palatos kaimynė Rita, kuri buvo pagimdžiusi prieš kelias paras, atrodė visai išsekusi. Jos vaikelis daug verkė, negalėdamas pačiupti spenelio, nes jo krūtyse paprasčiausiai… nebuvo. Nors Ritos krūtys po chalatu atrodė įspūdingai, tarsi du dideli melionai, jos visiškai neturėjo spenelių, tik skylutes pienui nutekėti. O pieno trečią parą jos krūtyse ėmė gamintis labai daug, nusitraukusi net išpildavo į kriauklę. Pirmą ir antrą parą mano krūtys buvo nedidelės, vaikutį maitinau priešpieniu ir laukiau, kada manosios irgi prisipildys pieno, kaip Ritos. Truputį pavydėjau jai, kad tokia pieninga ir jos vaikeliui badas negresia , tačiau buvo ir gaila, kad negali vaikučio tiesiog priglausti prie krūties, o turi nusitraukinėti ir sugaišti labai daug laiko. Ypač sunku Ritai būdavo naktį, kai dar vaikeliui tebemiegant ji keldavosi iš anksto nusitraukti ir paruošti maisto atsargų. „Dieve Dieve, ką aš darysiu namuose, kur nebus tokio patogaus elektrinio pientraukio?“ – pati su savimi kalbėjo Rita. Toks pientraukis, kuriuo moterys naudojosi gimdymo namuose, kainuoja nuo tūkstančio iki kelių tūkstančių litų – ne kiekvienai šeimai biudžetui tai pagal kišenę.
Ritos išleidimo namo dieną į palatą atėjo ginekologė paskutinei konsultacijai. Išgirdusi, kad moteris maitina nusitraukinėdama, supyko: „Ką čia žaidžiate, negi namuose turėsite laiko tokiems dalykams? Kodėl neduodate krūties?“ Išgirdusi apie tai, kad krūtyse nėra spenelių, piktai liepė parodyti – neva prisigalvoja nesąmonių. Pamačiusi krūtis, Ritos atsiprašė: „Atsiprašau, tikrai neturite“.
Na va, galvojau išlydėdama Ritą, tai vienas iš tų retų išimtinių atvejų, kai moteris negali sklandžiai maitinti. Laimė, kad taip nutiko ne man.
Trečią dieną ir aš pajutau, kad pradeda gamintis pienas. Per pirmąsias dvi paras dažnai ir su malonumu duodavusi krūtį sūneliui pajutau, kad speneliai pasidarė jautrūs, netrukus pasirodė ir žaizdos. Krūtys ėmė pampti, kietėti, o žaizdoti speneliai tarsi kamščiai uždarė pieną – kiek glaudžiau vaikutį, jis tik bejėgiškai čiulpdavo, bet nieko nenurijęs užmigdavo. Po keliolikos minučių alkanas imdavo verkti, ir vėl iš pradžių – dedu prie krūties, pačiulpia, užmiega. Po pietų krūtys jau buvo akmeninės, nugara ėmė sruventi prakaito lašai, rodantys, kad kyla temperatūra. Vaikas jau nebemiegojo, o beveik be perstojo verkė.
Nežinodama ko griebtis, nuėjau ir aš prašyti elektrinio pientraukio. Maloni sesutė įjungė, parodė kaip naudoti ir išbėgo – jos užverstos darbu ir visur lekia bėgomis. Pientraukis ritmingai bandė siurbti manąjį „akmenį“, iš kurio neišbėgo nė lašas. Vėl nuėjau ieškoti pagalbos, gal nemoku naudotis, gal ką darau ne taip? Sesutė vėl skyrė lygiai vieną minutę dėmesio: „Jei nebėga, pamasažuokite, atsipalaiduokite“ – ir vėl išbėgo su reikalais. Lengva pasakyti pamasažuokite, kai krūtis kaip akmuo, o tuo labiau atsipalaiduoti, kai lovytėje be perstojo klykia vaikas, kurio nėra kam paimti ant rankų.
Apimta nevilties vėl einu ieškoti pagalbos – mišinio kūdikiui, kad jis nusiramintų ir neverktų. Bet sutikta gydytoja mane paprotina: „Jei duosite mišinio, kūdikis niekada neištrauks krūties. Dėkite vaiką prie krūties, būkite kantri“. Vėl grįžtu į palatą, kurioje klykia manasis. Po kankinančios valandos einu ieškoti akušerės, kad rankomis padėtų nusitraukti pieną iš suakmenėjusių krūtų. „Akušerė gimdykloje, eikite ten“, – nukreipia mane sesutė. Nedrąsiai įeinu, mano problema atrodo menka palyginus su gimdymo kančiomis. Akušerė pažada radusi laiko užsukti. Ir tikrai – po valandos ir ji atbėga lygiai minutei – pamaigo krūtį, parodo, kur spausti. Maigant skauda, ir krūtys tarsi suspazmuoja – neišbėga nė lašas. O akušerę jau vėl kviečia į gimdyklą, tad man lieka viską daryti pačiai. Skauda, bet pienas nebėga.
Į vakarą mane pradeda apimti isterija – atrodo, esu ligoninėje, kur pilna kvalifikuotų gydytojų ir akušerių, o iš tiesų esu viena su savo problema…
Prisimenu garsios žindymo specialistės telefoną, beveik verkdama skambinu ir maldauju atvažiuoti į ligoninę nutraukti man pieno. Skambinant fone visą laiką klykia alkanas mano sūnelis. Supratusi, kad aš panikuoju, ji ramiai man liepia daryti tai, ką sakys: pirmiausia uždėti ant krūties karštu vandeniu sudrėkintą rankšluostį. Jei tai nepadės, siųsti vyrą į vaistinę vaistų, kurie paprastai vartojami per gimdymą, ir jų įsilašinti po lašiuką į nosį – tai veikia atpalaiduojančiai.
Vyrą iškart išsiunčiu į vaistinę, o pati bandau atsukti palatoje esantį čiaupą, bet ten bėga vos vasarodrungnis vanduo, po kuriuo net vaiko užpakaliuką baisu kišti. Galų gale prisimenu, kad vyras yra atnešęs termosą arbatos. Pilu rudą karštą skystį ant baltutėlio rankšluosčio ir dedu ant krūties. Taip, kaip ir mokė žindymo specialistė – tokį karštą, kiek galiu kentėti. Jaučiu, kaip po minutės šilta drėgmė atpalaiduoja krūtis, jos suminkštėja, speneliai išmirksta tarsi džiovintos slyvos. Pridedu prie krūties vaikutį, jis ima čiulpti ir godžiai ryti, ryti, ryti. Skambinu į vaistinę išvažiavusiam vyrui: „Užsuk į prekybos centrą ir nupirk arbatinuką. Man karštas vanduo stebuklingai padėjo!“. Vakare sukalbu maldą už žindymo specialistės sveikatą. Dabar prieš kiekvieną maitinimą užsiverdu palatoje arbatinuką, vandeniu nulieju rankšluostį ir dedu kompresą.
Vietoj Ritos mano palatoje jau guli kita moteris – Akvilė. Jai vaikutis siaubingai nugraužė spenelius, apie visą spenelį žiojėja gilūs žaizdų „apkasai“, atrodo, truputį patrauksi, ir spenelis nutrūks. Net sesutės stebisi, kaip šitaip mažylis sugebėjo nugraužti.
Naktį matau, kaip prie seselių kambario išsirikiuoja moterų eilė skolintis pientraukio – man keista, kad natūralus maitinimas iš tiesų nė vienai moteriai nėra natūralus, kiekviena turi vienokių ar kitokių problemų. Guodžiu save, kad tai pradžia, paskui viskas susitvarkys ir bus gerai.
Prieš išleidžiant mus namo, į palatą įbėga nauja sesutė. Ji kažkaip geranoriškai sugalvoja parodyti man porą patogių maitinimo pozų: vaikutį pasidėjus iš šono ant pagalvės ir pasiguldžius ant krūtinės, kai pati guliu. Tikrai patogu, ir esu jai labai dėkinga už šias pamokas. O svarbiausia, ką ji padaro, tai numauna mano sūneliui pirštinytes ir mažas rankeles uždeda man ant krūties. „Galite paimti jį už rankos, būsite abu viena komanda“, – sako ji. Paimu už mažų, dar kaip senuko raukšlėtų pirštelių ir susigraudinu, kai jis žįsdamas tvirtai suspaudžia mano ranką.
Pagaliau mus išleidžia namo, kur ramybė net spengia ausyse. Atsipalaiduoti ir žindyti čia yra visos sąlygos, tačiau kiekvienas maitinimas labai skausmingas – speneliai negyja, jie giliai nugraužti. Tepu iš anksto nusipirktu tepalu (veiksmingas, truputį sumažina skausmą), siunčiu vyrą į vaistinę kompresiukų speneliams (nors kainuoja kelias dešimtis litų, nelabai veiksmingi, nes prilimpa prie žaizdų ir tenka plėšti su visais iš naujo užsidėjusiais šašais). Prisimenu, kad turiu namuose šviesos terapijos prietaisą, su kuriuo lengviau gyja žaizdos.
Šviečiu kelis kartus per dieną, kaip ir rašoma instrukcijoje. Stebuklo nėra, nors nežinau, jei nebūčiau naudojusi, gal būtų giję dar ilgiau? Galų gale speneliai, kaip ir visos žaizdos, sugyja praeidami visas stadijas – supūliuoja, kol galų gale po dviejų savaičių nukrinta šašai ir sugyja oda. Dvi savaitės, o aš taip tikėjausi, kad išgydyti spenelius su stebuklingais tepalais galima per naktį!
Sūnelį dedu prie krūties kas pusantros valandos, ilgiausiai ištveria nevalgęs dvi valandas. Tikiu tuo, kad kuo dažniau dėsi prie krūties, tuo daugiau pieno gamins organizmas. Tik kažkodėl intuicija sako, kad taip nėra. Kartais jaučiu, kad krūtys tuščios, vaikas nieko nenuryja. O papilnėja būtent tada, kai padarau ilgesnę pertrauką – naktį. Neprarandu vilties, kad organizmas pats susidoros su pareiga išmaitinti dar vieną gyvybę, todėl namuose neturiu nei buteliuko, nei mišinuko. Dažną vaiko verksmą ir neramumą nurašau netinkamai savo mitybai. Gal ką suvalgiau? Pagal gimdymo namų rekomendacijas nevalgau jokių žalių vaisių ir daržovių, vien tik virtas, o ir tas pačias labai ribotai – bulves, burokėlius. Juk nuo visų kitų pučia pilvuką – negaliu valgyti nei savo mėgstamų šaldytų daržovių, nes jose yra žirnelių ir šparaginių pupelių, nei žalių agurkų ar pomidorų, nekalbant apie obuolius. Aš prie tokios mitybos nepratusi, burbuliuoja pilvas, bet ko nepadarysi vaiko labui?
Po dviejų savaičių atėjusi aplankyti vaikų gydytoja išsako savo nerimą, kad vaikutis gali būti mažai priaugęs svorio. Liepia nedelsiant atvažiuoti į polikliniką ir pasisverti. Rezultatai mane šokiruoja – per dvi savaites priaugta vos 200 gramų, o jei prisiminsime, kad po gimimo jis 200 gramų numetė ligoninėje, reiškia, dabar sveria tiek, kiek ką tik gimęs… Gydytoja rekomenduoja po krūties dar pasiūlyti mišinio. Eidama į vaistinę mišinio ir buteliuko, verkiu. Juk visos gali išmaitinti, tik viena iš 200 000 negali, ir ką – ta nelaimingoji esu aš?
Pirmasis maitinimas su mišiniu mane šokiruoja – pusvalandį tuštinęs krūtį, vaikutis su didžiausiu apetitu ištašo viską, kas buteliuke – visą tokio amžius vaikui skiriamą vieno maitinimo normą. Tai gal mano krūtyse nėra nė lašo?
Tai, kad moteris tiksliai negali žinoti, kiek ji turi pieno, prilygsta religijai – arba tiki, kad pieno turi, arba ne. Aš savęs šiuo metu nepavadinčiau nei uolia tikinčiąja, nei aršia ateiste. Tikiu, kad ir tie keli gurkšniai, kuriuos per pusvalandį išgeria iš krūties sūnelis, jam išeis į sveikatą. Todėl niekada neduodu mišinuko, prieš tai nepasiūliusi krūties. Spėjau suprasti, kad natūralus maitinimas turi daugybę privalumų – krūtis bet kada nuramins vaiką, net ir kebliausioje situacijoje, kai esi ne namuose ar kai ateina svečių. Kaip patogu, kai naktį nereikia keltis virti mišinio, nereikia nuolatos sterilizuoti buteliukų ir žindukų.
Tačiau supratau ir kitą tiesą – mums meluojama, kai sakoma, kad visos moterys gali sėkmingai maitinti natūraliai, jei tik pačios to nori. Vien iš mano draugių rato kiek istorijų apie didelį norą žindyti ir nesėkmingą finalą. Aš su savo sūneliu eksperimentavau dvi savaites, ir jis priaugo labai mažai svorio. Kita mano draugė nieko neįtardama natūraliai „maitino“ mėnesį, kol iš 4 kilogramų gimusio vaiko liko tik 3 kilogramai. Vaikas pažįsdavo ir nuolatos miegojo… Kita draugė, kuri norėjo, bet nepavyko maitinti natūraliai, tik po dešimties metų, darydama krūties tyrimą, sužinojo, kad turi labai silpnai išsivysčiusias pieno liaukas, todėl negali maitinti vaikų natūraliai.
Mitas, kad maitinti gali visos, man labai primena tarybinius laikus, kai būdavo pripažįstama tik viena tiesa, viena partija, viena nuomonė. Visi turėjo būti „gražūs, laimingi, šiltai aprengti“. Taip ir kalbant apie natūralų maitinimą dabar nepripažįstama jokių „bet“, sakoma, kad gali maitinti visos, ir gana.
Dievas mato – aš labai stengiausi. Galbūt padariau klaidų, bet niekas man jų neparodė, o pati nežinau, kurioje vietoje aš galėjau suklysti…
Ingos pasakojimas sulaukė atgarsio:
Skaičiau straipsnį ir galvojau – o Dieve, kaip viskas pažįstama…
Tikriausiai ne aš viena tą patį pasakiau. Juk kiekviena iš mūsų esame įsitikinusios, kad maitinsime savo vaikelį krūtimi. O kai priglaudi mažylį prie krūties ir suvoki, kad jis negali pavalgyti kiek nori, apima neviltis…
Gimusią dukrytę iškart priglaudžiau prie krūties, jausmas fantastiškas. Godžiai bežysdama mažylė užmigo, tačiau po kurio laiko pradėjo verkti ir mes visai nepagalvojome, kad mažylė nori valgyti, juk taip skaniai žindo pienuką (tiksliau – dar priešpienį). Negalėję nuraminti mažylės kreipėmės į sesutę pagalbos, ji pasiūlė duoti mišinuko.
Ir iš tikrųjų – visą porciją kuo skaniausiai suvalgė. Kiekvieną kartą mažylei suniurzgus duodavau krūtį, po to bėgdavau ieškoti mišinuko. Kadangi mažylei kraujyje rado per didelį bilirubino kiekį, kitą rytą ją iš manęs paėmė ir pusantros paros pralaikė „soliariume“.
Teko pieną nutraukinėti ir nešti pamaitinti. Nutraukinėti sekėsi sunkiai, priešpienio išmelždavau vos po kelis lašus iš abiejų krūtų. Trečia parą man grąžino dukrytę ir aš vėl su didžiausiu malonumu glaudžiau ją prie krūties.
Ir vėl bežįsdama užmigo, o po kurio laiko vėl pradėjo rėkti, nes vėl, pasirodo, neprivalgė. Jaučiau, kad krūtys vis sunkėja ir kietėja, puoliau į paniką. Pradėjau bėgioti į naujagimių skyrių prašyti sesučių pagalbos. Jos pačiupinėjusios krūtys sakydavo, kad viskas gerai, taip turi būti. Tačiau vaikelis vis nepavalgydavo, o krūtis jau skaudėjo nuo akmeninio kietumo. Netekusi vilties ir išsigandusi, kad kažkas negerai, puoliau į ašaras. Tada atbėgo sesutė su raminamaisiais ir krūtis atlaisvinančiais vaistais (čia padėjo mano mamos į kišenę įdėtas piniginis banknotas). Liepė pieną numelžti. Kadangi pientraukio neturėjome, melžė rankomis ir sesutė, ir mama, ir vyras. Pati tik sėdėjau ir verkiau. Krūtis dabar jau skaudėjo ne tik nuo pilnumo, bet nuo maigymo. Taip melžiausi visą naktį, o ryte jau galėjau maitinti mažylę. Po tokių kančių ir baimės nakties pagaliau išaušo džiaugsmo kupinas rytas.
Nežinau kam dėkoti, bet savo mažylę maitinu iki šiol (dukrytei 8 mėnesiai). Svarbiausia nenusivilti po kiekvienos nesėkmės, kai vaikeliui nepavyksta iš karto paimti krūties. Tikiu, kad dar ilgai maitinsiu savo vaikelį.
***
Noriu padėkoti tai mamai, kuri išdrįso parašyti apie pieno nebuvimą krūtyse. Superstraipsnis! Man irgi panašiai buvo, savo berniuko nemaitinau savo pienu, beveik nuo gimimo valgė mišinį. Užaugo didelis stiprus ir sveikas vaikas. Gaila, kad nė vienas žurnalas nenori rašyti jokių straipsnių apie pieno mišinius. Daugybė mamų maitina mišiniais, bet informacijos žurnaluose nerasi.
***
Dėkoju už nuostabų straipsnį apie žindymo vargus. Pagaliau kas nors prabilo apie tai, kad ne visos pasakos tampa realybe.
Mes kankinomės iki 3,5 mėnesio. Dukra nuolat verkė, svoris neaugo, maitinau kas valandą ar pusantros. Pagaliau ryžausi nieko nebeklausyti ir pavalgydinau savo mažylę mišinuku. Alkano vaiko košmaras baigėsi. O kokių, kad jus žinotumėte, komentarų sulaukiau! Reziumė galėtų būti toks: nėra moterų, neturinčių pieno, yra tik motinos, nemylinčios savo vaikų…
Dabar dukrytei beveik 8 mėnesiai. Auga stipri, sveika ir dar nė karto nesirgo. Noriu palinkėti visoms mamytėms – galvokite savo galva, pasikliaukite savo nuojauta ir neleiskite niekam jūsų kvailinti. Juk svarbiausia – Jūsų vaikelio gerovė!
***
Esu dar visai naujai iškepta mamytė, tad ir žurnalą perku labai neseniai. Noriu padėkoti už straipsnį apie žindymą. Ir aš buvau nusiteikusi maitinti tik krūtimi, lankiau pamokėles prieš gimdymą ir buvau šventai įtikėjusi, kad visos gali maitinti, tik reikia noro. Deja, realybė kitokia. Jau ligoninėje vaikas žindė non stop, bet buvo irzlus, piktas. Kai jam pakilo temperatūra, sesutė pati pasiūlė atnešti mišinio, sakydama, kad gal trūksta skysčių. Vaikas užmigo po kelių minučių (ir kvailam aišku, kad krūtyje maisto nebuvo). Namie prasidėjo košmarai – žindymas po 4-5 valandas su 10 minučių pertraukomis. Ir vėl piktas, irzlus.
Nugriaužti speneliai, skausmas, ašaros ir saviplaka – kokia aš mama, jei negaliu išmaitinti savo vaiko. Ieškojau informacijos, skaičiau ir specialistą į namus kviečiausi ir dar pinigus už tai mokėjau. Padariau viską, ką galėjau. Dabar nutraukinėju, duodu ir savo pieną, ir mišinuką. Matau kiek suvalgo. Ir svoris atsistatė. Bet vėl susitikusi gydytoją buvau vos nesumaišyta su žemėmis, vėl sutrikau, supanikavau. Po straipsnio nusprendžiau elgtis taip, kaip man ir mano vaikui geriau. Pasirodo, ne aš viena tokia (nors taip iš pradžių galvojau). Dar kartą ačiū.
***
Nemokate papo paduot, todėl ir marinate vaikus badu arba duodate sintetiką. Jau tiek informacijos apie žindymą, jūs arba neskaitote, arba nesuprantate, kas parašyta. Jei krūtį duodi vaikui gerai, nebus nei badavimų, nei nugraužtų spenelių, ir pienas gaminsis kuo puikiausiai. Kai kitą kartą imsite cypti, kad nepavyksta maitinti, paklauskite savęs, ar tikrai viską padarėte gerai? Ar ieškojote informacijos, specialistų pagalbos?
Ir mano krūtys atrodo tuščios, bet vaikas kas mėnesį po kilogramą priauga. Suprantu, kad jums lengviau įkišti mišinuką nei dėl savo vaiko užpakalį pajudinti. Ir pasiteisinimą sau radote – o, straipsnis žurnale, valio.
***
Apsidairius aplink, beveik kas antra mano pažįstama mama susiduria su maitinimo krūtimi problemomis. Kas kaltas? Mano manymu, priežastys kelios. Viena iš jų –- tai kvailas spaudimas (tu turi, tu privalai, viena iš 200 000 negali, o tu čia išsidirbinėji, jei nemaitinsi – kūdikis sirgs, tau bus blogai). Po tokio „palankaus“ psichologinio nuteikimo sunku tikėtis gero rezultato. Paskutiniu metu tenka vis susidurti su terminu „Naujagimiams palanki ligoninė“, bet susidaro įspūdis, kad pamirštama mama, juk beveik viskas priklauso nuo mamos vidinės būsenos, savijautos. O dabar kur apsidairysi – nauja mada, natūralizmas. Turbūt nieks neišdrįs užginčyti, jog mamos pienas – pats sveikiausias ir geriausias. Džiugu, jeigu viskas pavyksta iškart ir gerai. Jei ne, dažniausiai mama lieka viena, o vėliau ne viskas išeina taip sklandžiai kaip norėtųsi.
Informacijos, kaip taisyklingai žindyti – kalnai, bet teorija be praktikos (teisingos) nieko verta. Visoms natūralų maitinimą peršančioms gydytojoms siūlyčiau praeiti būtiną psichologinį parengimą, kad beatodairiškas spaudimas netaptų pogimdyvinės depresijos priežastimi. Taigi kas geriau – irzlus, alkanas vaikas, valgantis 24 valandas, ir paminklas nusikankinusiai maitinančiai mamai. Ar gal geriau kompromiso, tinkančio ir mamai ir kūdikiui, ieškojimas. Beje, turbūt ne vienas iš mūsų užaugo be motinos pieno ir lyg nieko, sveiki, gyvi. Negalima šiuolaikinių mamų lyginti su Afrikos genties gimdyvėmis (teigiama, kad ten visos natūraliai maitina, ir taškas), nes skirtingos sąlygos, poreikiai ir galimybės keičia ne tik žmogaus įpročius bet ir fiziologiją. Tad linkėčiau visoms mamytėms stiprybės ir kantrybės sunkiame kasdieniame darbe.
***
Man buvo mastitas ir savaitę su 40ºC temperatūra pragulėjau, o 3 savaičių kūdikis rėkė ir kas valandą prašė valgyti. Oi, nesaldu buvo. Lengviausia būtų buvę vyrą į „Maximą“ išsiųsti, kad parneštų mišinio (ą jūs visos taip ir padarytumėte). Bet man mano vaikas svarbiau už gailestį sau – nugalėjome visus sunkumus. Ėjau pas Eglę Markūnienę, pas kitas garsias ir geras žindymo specialistes. Kas nori, tas randa pagalbos, o kas tingi – sėdi ir cypia.Viskas įmanoma, tik reikia bent kartą gyvenime per savo beribį egoizmą perlipti ir pagalvoti apie vaiko gerovę. Pasakysiu – jei vaikas nepriauga svorio, vadinasi, blogai dedate prie krūties. Jokios kitos paslapties čia nėra.
***
Aš gimdžiau Airijoje, ten mažai kas maitina krūtimi. Mano dukra nemokėjo traukti, visos seselės ligoninėje bandė padėti, bet jokios naudos. Kai paimdavo kūdikį, tai užkišdavo mišinėliu, kad būtų ramesnis, manęs net neatsiklausė. Kai namie pradėjau nusitraukti pieną (galvojau, gal iš buteliuko ji gers), mažoji jo nebeėmė, jai mišinėlis, matyt, patiko labiau. Dar porą savaičių traukiau pieną, bet veltui, mažoji nė iš tolo nenorėjo žiūrėti. Bet užaugo sveika ir stipri mergaitė, o tai ir svarbiausia, ar ne tiesa?
***
Auginu 4 vaikus ir tik po trečiojo išmokau maitinti. Rėkiau visa gerkle, kad antroji dukra nepritraukia pieno, kad krūtys tuščios, o pačiai tik ir sukosi mintys greičiau vaiką primaitinti mišiniu, kad nerėktų. Na, o su trečiuoju sau pasakiau – STOP mišiniams. Ir ką jūs manot? Mokiausi taisyklingai pridėti vaikutį (beje, ir vaikutis turi šio meno išmokti gimęs) ir maitinau, maitinau, maitinau. Išmaitinau iki 2 metukų. Dabar auga ketvirtasis mano mažylis. Jokių problemų, jokių temperatūrų, jokių nugraužtų spenelių, jokių mastitų. Jau žindau 10 mėnesių ir neketinu nutraukti šio malonaus abiems dalyko. Beje, trečiąjį ir ketvirtąjį kūdikius išmokau ir pagimdyti be panikos, be streso, be plyšimų.
***
Aš maitinau savo abi dukrytes po 3 mėnesius, pienas tarsi užburtas dingdavo. Puldavau verkti, vaikyti vyrą, kreipiausi į gydytojus, ir nieko. Vyras man pasakė: „Ko čia jaudiniesi, visi užaugome, ir dukros užaugs. Juk tu ne karvė, kad visą gyvenimą turėtum pieno“. Žinau, kad papiktinsiu daugybę mamų… Bet ne visos geros galime būti visur. Gal mes, kurioms nepasisekė ilgai žindyti, esame geresnės kitose srityse? Tarkime, aš niekada nepavydžiu, kad kažkieno vaikas pateko į viršelį, ar kad kažkas gyvena geriau nei aš.
***
Tokio teisingo straipsnio apie žindymą dar nesu skaičiusi. Štai, apie pienelio naudą, maitinimo pozas, pridėjimą prie krūties – pilna, o apie problemas nutylima. Ką daryti, kai pieno pilna, o jis nebėga ir krūtys kietėja, kai įdubę speneliai, kai vaikas gimė neišnešiotas, nenori imti krūties, jam svarbiau miegoti nei valgyti? Man atiteko trys viename. Pati esu laibutė, o krūtinė didžiulė. Ir kai prisipildė pieno, pati abiem rankom vos vieną krūtį išlaikydavau, o ką kalbėti apie nusitraukimą „pagal taisykles“. Krūtys nuolat kietėdavo, baisiai skaudėjo. Prieš nusitraukimą šilti kompresai, po nusitraukimo – ledas. Išbandyta viskas nuo kopūstų lapų iki medaus ir morkų tarkių kompresų. Lankiausi pas specialistę, kuri padėdavo išmasažuoti krūtis.
Ačiū Dievui, turiu auksinį vyrą, kuris kas 5 val. padėdavo man nusitraukti. Gimdymo skausmų net nepamenu, o krūtinės…
Dabar laukiuosi antrojo. Krūtys tokios pat didelės, speneliai vis dar pasislėpę, tik viliuosi, kad kūdikis gims tvirtas, pats godžiai trauks pieną ir problemos bus mažesnės. Labai laukiu kitų numerių straipsnių su gydytojo komentarais. Tikiuosi, tai nebus vien sausos frazės „Maitinti gali visos norinčios“.
***
Mano draugė maitino vaiką savo pienu, taip pat sakė, kad tai labai gerai, ir net tada, kai vaikas nepriauginėjo svorio. Baigėsi „taip gerai“, kad mažiui net mažakraujystė prasidėjo dėl maisto ir vitaminų trūkumo. Jau žinau, ką pasakysite – mama nesistengė, buvo višta, niekuo nesidomėjo ir t.t. Netiesa, domėjosi ir pas specialistus lankėsi. Šie sakydavo, kad viskas gerai.
Manau, reikia elgtis taip, kaip jaučiame, kad mūsų vaikui bus gerai. Juk nė viena normali mama nedarys savo vaikui bloga.
***
Aš supratau savo klaidas dėl maitinimo tik pasigimdžiusi antrąjį sūnų.
Su pirmagimiu buvau žalia mamytė ir vis galvodavau – ko tas kūdikis muistosi, verkia… Verkdavau ir aš… Pasvėrėme po mėnesio, vaikutis buvo priaugęs vos kelis gramus, ir gydytoja iškarto pasiūlė primaitinti.
Galvojau – kodėl turiu marinti savo vaiką badu? Ta mintis buvo mano didžiausia klaida…
Deja, deja, vaikučiui paprasčiausiai skaudėjo pilvuką, o aš nemokėjau taisyklingai paduoti krūties, be reikalo nervinausi. Bet su antruoju vaiku šių klaidų nebekartojau ir sėkmingai sūnų maitinu jau 2,5 metų. Reikia didelio noro mokytis taisyklingai žindyti ir neįsileisti į galvą tokių minčių kaip mišiniai. Beje, didelė klaida pienuką nusitraukinėti ir matuoja jo kiekį ar tikrinti pieno spalvą, nes tai juokinga, pasenusi teorija. Pienas yra tokios spalvos, kokios jis ir turi būti, pieno kiekis yra toks, kiek vaikutis gali jo ištraukti.
***
Manau, jog dažniausiai palūžta tos mamytės, kurios nesulaukia pagalbos ir paramos pačioje pradžioje, gimdymo namuose.
Ligoninės, turinčios „Palankios naujagimiui“ vardą ne šiaip sau taip vadinasi. Remdamasi savo patirtimi, drąsiai galiu teigti, jog Kauno II ligoninė pelnytai turi tokį vardą. Nors gyvename Vilniuje, gimdyti važiavome būtent į šią ligoninę, ir būtent jos personalo dėka šiandien sėkmingai maitinu savo 5 mėn. sūnelį Jonuką.
Vos gimęs mažylis, atrodo, sėkmingai pavalgė ir „pūtė sau į akį“. Pieno buvo daug. Vėliau išryškėjo bėda. Vaikelis įsčiose čiulpė savo apatinę lūpą, todėl ji buvo pasislėpusi po viršutine – apie taisyklingą krūties apžiojimą negalėjo būti ne kalbos. O aš pati tikrai nebūčiau sugebėjusi paduoti krūties taip, kaip reikia, todėl čia personalo pagalba buvo gyvybiškai svarbi. Ir aš jos visada sulaukdavau. Padėti paduoti krūtį reikėjo pradedant maitinti ir n kartų maitinimo eigoje. Juk ir vaikeliui nebuvo itin patogu žįsti, kai apatinės lūpos padėtis jam buvo neįprasta, todėl ir paleisdavo krūtį. Be to, ir šiaip mažylis nerodė per didelio susidomėjimo maistu, jam svarbiau buvo pamiegoti. Antrą parą vyr. akušerė visą valandą praleido su mumis mokydama mažylį savarankiškai ir taisyklingai paimti krūtį. Ši pamoka buvo lemtinga – po jos mes jau galėjome apsieiti be pašalinių pagalbos ir sėkmingai maitintis patys! Pasinaudodama proga, norėčiau padėkoti visam Kauno II ligoninės gimdymo skyriaus personalui, o ypač vyr. akušerei Ilonai Joneliūnienei. Mums labai pasisekė, kad gimdžiau ir pirmąsias dienas praleidome tokių rūpestingų žmonių apsupty. Žinau, kad jei nebūčiau sulaukusi pagalbos čia, tikrai nebūčiau pasidavusi, o ieškojusi pagalbos kitur tol, kol viskas stotų į savo vietas.
Vėliau turėjome ir dar keletą problemų, kurias teko spręsti, kad galėčiau toliau maitinti: tai ir nežinia iš kur atsiradęs krūties uždegimas, kai vaikeliui buvo vos 2,5 savaitės (nejaučiau jokio krūtų maudimo, neperšalau, o staiga naktį pakilo karštis iki 40º laipsnių), iki kraujo įskilę speneliai, ne pati idealiausia žįsti spenelių forma ir pan. Tačiau negailėjau savęs, ieškojau pagalbos, stengiausi iš visų jėgų – ir mums pavyko!!!
Visoms moterims noriu palinkėti būti stiprioms, nepasiduoti kovoje su kliūtimis, kurios trukdo natūraliai maitinti. Nebijokite prašyti pagalbos – nepadės vienur, kreipkitės kitur. Išeitis visada yra!
***
Mano vyresnėliui sūnui 10 metų. Kai jo laukiausi, į rankas pateko Šeilos Kipli knyga apie žindymą. Ji patvirtino tai, ką jaučiau intuityviai – mama gali išmaitinti savo kūdikį pati. Tad namuose neatsirado nė vieno buteliuko ar čiulptuko. Gimus sūneliui pirmos žindymo dienos sukėlė įtarimų. Priešpienio – vos keli geltoni lašeliai, vaikutis miega ir miega… Bet antrai dienai baigiantis jis nubudo ir suprato esąs beprotiškai alkanas, tad ėmė žįsti – po pusvalandį ir ilgiau. Rezultatų neteko ilgai laukti – rytą prabudau pieno baloje, šlapiais marškiniais, o kai apsičiupinėjau tuos pieno šaltinius, buvau šokiruota: Pamela Anderson prieš mane būtų atrodžiusi plokščia kaip lenta. Tai buvo mano pirmasis sunkumas: pieno daug, trykšta fontanais, visa patalynė pienuota. Visa tai truko 2-3 mėnesius. Manau, pieno perteklių lėmė didelis noras maitinti, nes dar ilgai vos pagalvojus apie kūdikį „sukildavo pienas“.
Sūnų maitinau beveik 3 metus, o atjunko visai natūraliai. Ėmiau lauktis dukrytės, labai pykino, tad pienuko savaime sumažėjo. Sūnus gailėjosi manęs sergančios ir krūties nebeprašė…
Kai gimė dukrelė, viskas buvo daug paprasčiau. Buvau ramesnė, pieno upeliai nesiliejo, jo buvo tiek, kiek reikia, o perteklių noriai išgerdavo vyresnėlis (tai buvo mudviejų paslaptis – jis pažįsdamas sugrįždavo į kūdikystę). Dukrą žindžiau 4 metus.
Mudvi pasitarėme, kad labai norime sesutės, tad jai reikia palikti pienelio. Sesutė atėjo po 2 metų, tad vieneri metai buvo mano pertrauka, kai nebuvau nėščia ir nežindžiau. Kai gimė mažėlė, viskas buvo taip aišku ir paprasta, kad net nėra ką pasakoti. Taigi žindau jau 8 metus, jaučiuosi sveika ir kupina jėgų. Nekainavo man tai nei plaukų, nei dantų, esu lieknesnė nei bet kada. O svarbiausia – mano vaikai sveiki.
Kartą nugirdau vyresnėlių pokalbį: „Ar tu prisimeni, kaip mamos pienelį gėrei?“, „Prisimenu. Taip, skanu buvo…“
„Mamos žurnalas“
Maitinimas krutimi nors ir nuostabus dalykas, ta2iau tikrai ne kiekvienai moteriai tai pavyksta 5gyvendinti. Gerai, kad man taip nenutiko.
Buvo laikas, kai sakiau-nesąmonė, kad pienas nesigamina, išsigalvojimai. Bet teko kelias dienas praleisti vienoje palatoje su antro vaikučio susilaukusia moterimi, kuri labai norėjo pati maitinti ir dėl vaikučio, ir iš dalies dėl finansinės šeimos padėties. Na, niekaip jai nesigamino pienas, vaikučio svoris krito, alkanas buvo neramus, iki kraujų nugraužė spenelius, personalas neleido maitinti su kraujais, bet ir liepė maitinti krūtimi (visiškai siurrealiai). Galiausiai pradėjo duoti mišinuką.