
„Mamos žurnalą“, su kelių metų pertrauka, pažįstu jau 9 metus. Naktinėju, kol perskaitau visą. Dažnai straipsniai užkabina jautrias stygas, bet šį kartą kilo didelis noras išsipasakoti.
***
Kai dar prieš 8 metus nešiojau sūnelį, apsilankiau ligoninėje ir susipažinau su gydytoju, kuris vėliau priėmė abu mano gimdymus.
Gydytojas buvo labai rūpestingas, noriai patardavo ir aiškindavo gulinčioms mamytėms įvairiais klausimais, tik klausk ir klausyk.
Tuomet jis vis aiškino, kaip svarbu ruošti krūtų spenelius maitinimui. Aš klausiau ir tyliai sau maniau: „Juk tai nėra taip svarbu, visos maitina ir be pasiruošimo“. Juolab kad nė viename žurnale apie tai neteko skaityti. Bet namuose po maudynių būtinai patrindavau spenelius frotiniu rankšluosčiu, kaip patarė gydytojas. Nors taip dariau neilgai, manau ilgesnis grūdinimas daugeliui tikrai padėtų išvengti sunkumų.
***
Taigi toliau… Gimus sūneliui jis noriai žindo ir jau per pirmas dienas krūtys tapo jautrios, rodės, net apatiniai drabužiai jas graužia. Tepiau medetkų tepalu ir kentėjau, nors gydytojas gyrė, kad nedaviau vaikui nukramtyti spenelių, bet dar ilgai jutau nepatogumą, kai vaikas žįsdavo. Grįžus namo, krūtys ėmė tvinkti. Krūtinė nedidelė, tad naktimis tiesiog sprogdavo, o mažylis ramiai sau miegodavo iki ryto, net nenumanydamas, kaip aš laukiu jo pagalbos. Tekdavo keltis naktį ir „nuleidinėti“ pieną. Na nutraukinėti beveik nereikėjo, nes pienas, pašildžius krūtinę, tiesiog švirkšdavo.
***
Vaikutis negalėdavo kietos krūties apžioti, tad prieš maitinimą būtinai šiek tiek nusitraukdavau, o atleidus pienuką, springdavo, nes nespėdavo taip greitai nuryti. Dieną, kai labai jau pritvinkdavo, dėdavau šiltus kompresus, išsimasažuodavau po šiltu dušu. Tai būdavo didžiulė palaima ir palengvėjimas kokiam pusvalandžiui. Lygiai dešimtą dieną pieno fabrikėlis susitvarkė ir gamindavo tik tiek, kiek reikia.
Tik, pamenu, dar po pusmečio mamos klausdavau „na kada jau neskaudės“, nes netreniruotiems speneliams aktyvus žindymas buvo tikras išbandymas. Taip sūnų išmaitinau iki 1 m. ir 3 mėn.
***

Prieš trejus metus pasijutau besilaukianti antrojo vaikelio. Na patrindavau krūtis kartkartėmis, kai prisimindavau, mat naiviai tikėjau, kad jau turiu gan ilgą maitinimo patirtį, tad viskas bus taip pat arba lengviau. Bet gimus dukrelei paaiškėjo, kad viskas vyksta priešingai nei su sūnum.
Dukra taip prisisiurbė prie krūties gimdykloje, lyg ir nesiruoštų nuo jos kada nors atsitraukti.
Viena seselė ją pavadino „aktyvia čiulpike“ ir buvo visiškai teisi. Mergytė nurimdavo tik ilgam priglausta prie krūties. Jau pirmą parą krūtis ėmė skaudėti, paraudo speneliai. Ir taip lauktas pienukas trečią dieną vos vos ėmė rastis. Tepiau žinomais tepalais, bet skausmas tik stiprėjo.
Namuose, praėjus savaitei, vienoje krūtyje pasirodė įtrūkimas, nedidelis, bet labai skausmingas.
Keičiau maitinimo padėtį, stengiausi kuo giliau duoti krūtį, bet niekas nesikeitė. Dukra įsiurbdavo spenelį lyg guminuką per dantenas ir nė nemanė daryti kitaip.
Sūnus susirūpinęs žiūrėdavo, kaip aš kumščius suspaudusi ir dejuodama „o-jo-jo-jo-joi“ duodu skaudamą krūtį. Buvau skaičiusi apie antspenius, tad išsiunčiau vyrą į vaistinę. Tai buvo tikras išsigelbėjimas. Dukrytė kiek nustebo paragavusi silikoninį mamos pakaitalą, bet pajutusi bėgantį pienuką su malonumu kibo į darbą, o aš pagaliau galėjau atgniaužti kumščius. Po dviejų tokių maitinimų krūtis sugijo.
Sunku patikėti, bet užteko tik kelių maitinimų.
***
Skausmas užsimiršo, bet žįsdavo dukra beprotiškai dažnai ir ilgai. Nesupratau, kodėl sūnui užtekdavo kelių maitinimų, o dukrai vis maža, nors atpylinėjo po kiekvieno maitinimo, kaip ir sūnus. Juokingi man atrodydavo patarimai „dažniau glausk, vieno maitinimo metu duok iš abiejų“… Kaip galima dažniau, jei guli dvi valandas ir vartaisi nuo vieno šono ant kito, kartais net kas 10 min.: „Atleido, 20 gurkšnių, kita krūtis“. Na taip, net gurkšnius skaičiuodavau. Labai nustebinau vaikų gydytoją, kai dar ligoninėj pasakiau, kad jau daugiau gurkšnių nuryja.
Gal ir be reikalo supanikavau, bet kai jau ne pirmą vakarą pastebėjau, kad dukrytė nurimsta tik prie krūties ir pyksta gaudama tik po 20 gurkšnių, pabandžiau vakarais primaitinti. Jau po savaitės dukrai vakarais užtekdavo duoti per naktį nutraukto pienuko, nes naktimis miegojo gerai, o krūtys „sprogo“. Po mėnesio primaitinti nebereikėjo. Dukrytei jau 2 m. ir 2 mėn., maitinu ją iki šiol. Tai pats geriausias būdas nusiraminti ir pabūti kartu.
Gal ir per daug išsiplėčiau, matyt, straipsnis manyje pažadino daug išgyvenimų ir prisiminimų. Nelaukite, kol bus labai blogai, tuoj pat imkitės priemonių. Ir būtinai ruoškite krūtis ir, manau, jos jums atsidėkos.
Mama Julija
„Mamos žurnalas“
Nu nežinau, niekada negirdėjau apie jokį pasiruošimą, gal vyrui gydytojui, kuriam pačiam neteko maitinti iš teorinės pusės atrodo įmanoma užgrūdinti krūtis😂 Reikia tinkamai maitinti,kad apžiotų kūdikis krūtį, o ne kramtytų spenelius, naudot paprastą dalyką- Bepantheno tepalą nuo įtrūkimų. Apie jį jau gimdykloj pasakė. Nieko negrūdinau ir nekilo jokių problemų. Metai baigėsi ir nutraukiau maitinimą, nuo to ryšys su dukra nesumažėjo. Ilgiau negu metus maitinti nematau jokios prasmės, kuo toliau, tuo sunkiau atpratinti ir vaizdelį ne visi gali suprasti, kai maitinami 3-4 metų vaikai..