Skauda spenelius – tai viena iš priežasčių, kodėl moterys nustoja žindyti. Nors su šia problema tenka susidurti daugeliui, taip neturi būti, tad kentėti nereikia. Taigi išsiaiškinkime, kas yra normalu ir kaip sau padėti, jeigu žindymas vis dėlto skausmingas.
Audronė Mulevičienė, vaikų ligų gydytoja, sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC) www.pabiruciusveikata.lt
Neteisinga vaikučio padėtis
Pirmosiomis paromis po gimdymo mama dar tik mokosi paimti vaikutį į rankas, patogiai įsitaisyti ir pridėti jį prie krūties. Dažnai kliūčių kyla dėl riboto moters judėjimo (kai kirpta tarpvietė, atlikta cezario pjūvio operacija). Natūralu, kad ne viskas sekasi iš pirmo karto (bet gali būti ir taip!).
Rekomenduojama mažylį žindyti pagal poreikį (iš karto, kai pastebimi pirmieji alkio ženklai) – tada jis būna ramesnis, labiau atsipalaidavęs, mažiau blaškosi ieškodamas krūties. Žindant vaikučio veidukas ir visas kūnelis turėtų būtų atsuktas į mamą, o pilvukas turėtų remtis į jos kūną. Svarbu, kad mažylis plačiai išsižiotų, suimtų ne tik spenelį, bet ir kuo daugiau rudojo laukelio, į krūtį remtųsi smakru ir skruostais, apatinė lūpa būtų išsivertusi į išorę. Tik taip žindant krūtis pateks giliau į vaikučio burnytę ir nebus traumuojama kietomis dantenomis.
Pritvinkusios, kietos krūtys
Apie trečią–penktą parą po gimdymo (kai pieno pradeda gamintis daugiau), moteris pajaučia, kad abi krūtys pasidaro šiltos, pilnos, o dažnai net sunkios, kietos ir skausmingos. Tokiu atveju vaikučiui gali būti sudėtinga tinkamai apžioti krūtį ir žįsti – jis gali sužaloti spenelį. Rekomenduojama žindyti dažnai, prieš maitinant sužadinti pieno tekėjimo refleksą (glausti nuogą vaikutį prie nuogos krūtinės, švelniai paglostyti krūtis, padirginti spenelius, užsidėti ant krūtų šiltą audeklą). Po žindymo ant krūties galima uždėti malonų šaltį ir palikti 10–15 minučių (neliečiant spenelio ir rudojo laukelio). Jeigu krūtys pritvinkusios tiek, kad sunku teisingai pridėti mažylį, galima šiek tiek išsitraukti pieno rankomis. Dažniausiai tokios švelnios pagalbos visiškai pakanka, ir po kelių parų moteris pajaučia, kaip krūtų tvinkimas pradeda lengvėti.
Plokšti, įtraukti speneliai
Moterys dažnai nerimauja, ar jų krūtys, speneliai yra tinkami žindyti. Vis dėlto dažniausiai žindymo sunkumų kyla dėl netaisyklingos vaikučio padėties ir nepakankamai gilaus krūties apžiojimo. Laikinų nesklandumų gali kilti moterims, kurių speneliai plokšti arba įtraukti. Tokiu atveju prieš maitinant galima juos pastimuliuoti pirštais – taip jie labiau išryškėja. Taip pat galima krūtį paformuoti, prilaikyti ją ranka, kad mažyliui būtų lengviau ją apžioti. Būna, kad tuo metu, kai mažylis priglunda ir pradeda žįsti, moteris pajunta tempimą, skausmą (spenelis yra ištraukimas į išorę), bet po kelių akimirkų šie pojūčiai atslūgsta. Jeigu pirmasis kūdikio prigludimas yra labai skausmingas, galima sau padėti su pientraukiu: atsargiai ir švelniai kelis kartus patraukti, kol spenelis išsivers į išorę. Svarbu atminti, kad ilgainiui spenelių forma, paslankumas keičiasi, mama ir mažylis įgauna daugiau įgūdžių ir žindyti sekasi geriau. Nepraraskite vilties!
Sutrikęs vaikučio gebėjimas žįsti
Jeigu skausmas pirmosiomis savaitėmis nemažėja ir tęsiasi toliau, svarbu nenuleisti rankų. Vertėtų dar kartą patikrinti vaikučio padėtį prie krūties, išbandyti daugiau žindymo pozų. Dažnai padeda žindymas pusiau gulomis (biologinė padėtis), kai mamos kūnas sudaro atramą mažyliui, o šis gali atsipalaiduoti ir išnaudoti visus įgimtus gebėjimus. Prisipažinsiu, tai mano mėgstamiausia žindymo poza, kuri padeda išspręsti daugybę sunkumų.
Jeigu pakoregavus žindymo pozą ir krūties apžiojimą situacija nesikeičia, tuomet būtina stebėti visą žindymą ir vertinti vaikučio burnos motoriką. Net ir esant idealiai padėčiai, apžiojimui, mažylis gali žaloti krūtį ją kramtydamas, spausdamas dantenomis ar liežuviu. Svarbu atrasti tokio elgesio priežastis ir jas koreguoti. Tai gali būti trumpas liežuvio pasaitėlis, riboti apatinio žandikaulio, kaklo (ir net viso kūno!) judesiai, raumenų tonuso sutrikimai ir pan. Tokiu atveju pagalbą šeimai teikia net keli specialistai: žindymo konsultantas, osteopatas, gydytojas odontologas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas ir pan.
Neramus elgesys prie krūties
Gali būti ir taip, kad mažylis sugeba puikiai apžioti krūtį, žinda aktyviai ir efektyviai, bet dėl kažkokių priežasčių valgydamas nenurimsta, čia priglunda, čia vėl atsitraukia, tampo spenelius ir tai sukelia skausmą mamai.
Gana dažnai tai susiję su pilvo bėdomis. Tėvai gali pastebėti, kad vaikučiui stipriai pučia pilvą, jis tuštinasi labai dažnai, išmatos gali būti putotos, rūgštaus kvapo, kartais jose yra gleivių, kraujo. Paprastai būdamas alkanas toks mažylis ieško krūties ir noriai ją ima, bet pradėjęs žįsti riečiasi, verkia, pradeda gurguliuoti jo pilvas, jis meta krūtį. Tokiu atveju vertėtų įvertinti žindymo ritmą (kaip dažnai ir ilgai kūdikis valgo, kaip dažnai keičiamos krūtys), pravartu atlikti išmatų tyrimus. Išsprendus pilvo bėdas, dažniausiai žindymas tampa ramus, ir mamai spenelių skausmas atlėgsta.
Sunkumų gali kilti ir su 3–4 mėnesių mažyliu, kai šis žengia į naują raidos etapą ir pradeda labai aktyviai domėtis aplinka. Žįsdamas jis turi viską girdėti, matyti – dažnai sukiojasi (laikydamas krūtį dantenomis), dairosi aplinkui, nespėjęs pasisotinti paleidžia krūtį, o po to ją vėl ima iš naujo. Tokiu atveju verta pasirinkti ramią ir jaukią aplinką žindymui (kambaryje būti tik dviese, pritemdyti langus), išbandyti įvairias žindymo pozas (matydamas pasaulį kitu kampu, vaikutis gali ilgiau išbūti prie krūties). Kartais žindant mamoms tenka segėti stambius, ryškius karolius, ryšėti margą skarelę (mažyliui gali pavykti sukaupti dėmesį į arti esančius objektus ir ramiai pavalgyti).
Dygstantys dantukai
Dygstant dantukams, žindanti mama ir vėl gali susidurti su iššūkiais. Kai kurie mažyliai mėgsta pasikasyti jautrias dantenas į spenelį – tai gali nemenkai sudirginti krūties audinius. Tokių situacijų galima išvengti duodant mažyliui į ranką žaisliuką, kurį jis galėtų graužti tarp maitinimų ir taip nuraminti skausmą. Kartais jautrią krūtų odą dirgina ir pasikeitęs vaikučio seilių rūgštingumas, įvairūs dantenų skausmą malšinantys tepalai – po maitinimo spenelius pravartu nuvalyti, galima patepti apsaugančiais, drėkinančiais tepalais.
Žindant ne mažiau svarbu užtikrinti platų krūties apžiojimą. Gana dažnai kūdikis pasisotinęs atsipalaiduoja ir nuslysta tik ant spenelio – tai yra būtent tas momentas, kai jis gali netyčia krimstelėti. Rekomenduojama stebėti vaikučio padėtį prie krūties, ją pataisyti ir užbėgti tokioms situacijoms už akių. Jeigu sužalojimų išvengti nepavyko, gali padėti žindymo pozų keitimas – tuomet dantukai remsis į kitą krūties vietą, o žaizdos galės greičiau gyti.
Moters sveikatos sutrikimai
Sprendžiant skausmingo žindymo problemas, svarbu nepamiršti ir pačios mamos sveikatos. Kai kurias moteris dar iki nėštumo vargina Reino fenomenas (kai pasikeitus aplinkos temperatūrai kyla pirštų, nosies kraujagyslių spazmas – spazmai gali kartotis ir spenelių srityje), stuburo problemos ir sutrikusi audinių inervacija, kraujotakos problemos ir sutrikęs audinių aprūpinimas krauju. Ne mažiau svarbios ir infekcijos krūtų srityje. Skausmas gali kilti dėl krūtų pienligės, vietinės spenelių infekcijos, kartais – dėl kontaktinio odos uždegimo, naudojant netinkamas kūno priežiūros priemones, tepalus speneliams. Nepatogi padėtis žindant, spenelio traumavimas šias problemas gali pabloginti. Taigi daugeliu atvejų situaciją reikia vertinti ir koreguoti kompleksiškai: užtikrinti kiek įmanoma geresnę vaikučio padėtį prie krūties, kiek įmanoma sklandesnę burnos motoriką žindant krūtį, spręsti kitas mamos sveikatos problemas. Tokiu atveju pagalbą mamai teikia net keli specialistai vienu metu: žindymo konsultantas, osteopatas, šeimos gydytojas, akušeris ginekologas, dermatologas.
Jeigu sužalojimų išvengti nepavyksta, pasirodo kraujo, žindymą galima tęsti, bet būtina kuo greičiau pasikonsultuoti su žindymo konsultantu. Jeigu dėl didelio skausmo moteris negali žindyti, būtina reguliariai (taip dažnai, kaip žįstų vaikutis) ištraukti pieną – priešingu atveju kyla pieno užsistovėjimo ir net krūties uždegimo rizika. Svarbiausia atminti – skausmo žindant galima išvengti, todėl nereikia kentėti, būtina laiku kreiptis pagalbos.
Apie autorę:
Dr. Audronė Mulevičienė – vaikų ligų gydytoja, sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC), kuri veda žindymo kursus besilaukiančioms šeimoms, pagimdžius konsultuoja dėl iškilusių sunkumų: dažno, skausmingo žindymo, atpylinėjimų, pilvo dieglių, blogai augančio kūdikio svorio ir kt.
Ačiū už labai išsamų ir jautrų straipsnį apie skausmingą žindymą ir „sukąstus dantis“. Jūsų pateikti paaiškinimai – apie neteisingą kūdikio padėtį, pritvinkusias krūtis, plokščius spenelius, burnos motorikos ydas ir net mamos sveikatos veiksnius – tikrai padeda suvokti, kad skausmas žindant nėra „kažkas, su kuo reikia susitaikyti“.
Ypač vertinu tai, kad jūs ne vien teigiate, bet ir siūlote praktiškus sprendimus: keisti žindymo pozas, patikrinti apžiojimą, kreiptis į specialistus (žindymo konsultantą, odontologą), stebėti kūdikio virškinimą ir pan. Tokiu būdu moteriai nepaliekama „vien tik kentėti“.
Kai ką norėčiau pridurti / pabrėžti:
Kartais moteriai pačiai gali būti sunku objektyviai įvertinti – ar skausmas kyla dėl blogos padėties, ar dėl tam tikrų sveikatos priežasčių (pvz. uždegimas, infekcija). Todėl laiku kreiptis į profesionalą (IBCLC, krūtų specialistą) yra labai svarbu.
Psichologinis aspektas – kai skausmas tęsiasi, mama gali jausti nerimą, bejėgiškumą. Būtina priminti: kad ir sunku, tai nėra jos kaltė, ir pagalbos ieškoti verta – nes laiku imamos priemonės gali ženkliai pagerinti situaciją.
Kiekviena šeima, kiekvienas kūdikis – unikalus. Tai, kas padeda vieniems (pvz. „biologinė“ padėtis) – gali netikti kitiems, todėl verta eksperimentuoti (su konsultanto priežiūra).
Gal šiek tiek trūko pavyzdžių / nuotraukų (ar net schemų), vaizduojančių gerą ir blogą apžiojimą – vizualinis palyginimas dažnai labai padeda mamoms „įsivaizduoti“ ir ištaisyti klaidas.
Iš esmės manau, kad straipsnis yra labai vertingas – jis suteikia vilties ir įrankius moterims, kurios žinda su skausmu. Linkiu, kad kuo daugiau mamų rastų pagalbą, kad žindymas teiktų džiaugsmą, o ne varginimą.