Pasakoja mama Vilma, auginanti Ūlą ir Gediminą.
Paprasta toms, kurios moka
Kai laukiausi, buvau nusiteikusi maitini pati, bet į kursus apie žindymą eiti neplanavau, maniau, kad čia viskas paprasta: duodi krūtį, ir viskas. Iš tiesų ne viskas taip paprasta. Čia kaip važiuoti dviračiu: iš pažiūros atrodo lengva, taip pat atrodo ir kai jau moki važiuoti; kas čia tokio, sėdi ir mini pedalus. Bet pradžia, kol išmoksti, tikrai nėra lengva. Ačiū taip susiklosčiusioms aplinkybėms, kad dalyvavau kursuose, kuriuos organizavo gimdymo namai.
Ūla gimė po cezario operacijos. Po operacijos praėjus kelioms valandoms mane atvežė į palatą ir atnešė dukrelę, tada ir daviau krūtį pirmą kartą. Sesutė, kuri atnešė vaiką, padėjo paduoti krūtį, tiesą sakant dukrą tiesiog „užmovė“ ant jos.
Kadangi buvau po operacijos, pirmą dieną dukrytę tik atnešdavo pamaitinti ir vėl išsinešdavo, taip pat ir pirmą naktį, vėliau jau dukrytę paliko pas mane.
Pirmosios problemos
Grįžus namo pasidėjo problemos. Iš pradžių „nugraužė“ vieną spenelį, po to – ir kitą. Ašaros bėgdavo, kai reikdavo duoti krūtį, tos, kurios patyrė tai, žino tą „saldų“ jausmą. Bandžiau naudoti anstpenius, bet nepavykdavo dukrai su jais žįsti (vyras visą kolekciją buvo supirkęs, bandydamas atrasti tinkamus), tepiau visokiais tepalais. Problemą išsprendžiau taip: tos krūties, kuri buvo labiau žaizdota, porą dienų nedaviau visai (iš jos tik rankomis vis nutraukdavau pienuko, kad jo gamyba nesustotų), maitinau tik viena krūtimi. Taip per porą dienų žaizdos sugijo, ir daugiau tokių problemų nebekilo.
Nerimo periodai
Kursuose mums pasakojo apie nerimo periodus, kai kūdikis irzlus, rėkia, nenori imti krūties. Minėjo, kad būna 2 tokie periodai: 2 savaičių ir 4 mėnesių (maždaug). Ūlai tokie periodai būdavo dažniau, iš tiesų pirmais mėnesiais dukrytė nebuvo rami, dažnai rėkdavo vakarais taip, kad vyru nebežinojome, ko griebtis ir ką daryti, bet paskui pasidarė ramesnė, ir tie verkimo priepuoliai praėjo.
Iki 6 mėn. Ūla valgė tik mano pienuką, nors močiutės kartais pakraipydavo galvą – kaip čia vaikui nieko gerti neduodu.
Pieno turbūt nebuvo labai daug, nes jei norėdavau kur nors išeiti ir palikti Ūlą močiutei, tam turėdavau pradėti ruoštis prieš kelias dienas – kai Ūla pavalgydavo vis nusitraukdavau pienelio, taip po lašiuką per kelias dienas surinkdavau porciją vienam pavalgymui. Kadangi dukrytė svorio priaugdavo normaliai, minčių, kad pieno trūksta, stengdavausi neprisileisti. Nors kartais toks nerimas sukirbendavo.
Nuo 6 mėnesių pradėjau primaitinti papildomai, daržovienėmis, po to
mėsyte ir koše – viskas kaip pagal instrukcijas.
Žindymas pastojus
Kai Ūlai buvo 11 mėnesių, pastojau vėl. Buvau skaičiusi, kad žindymas ir nėštumas vienas kitam netrukdo, tad Ūlą maitinau ir toliau. Valgydavo dukrelė kada tik užsimanydavo, o užsimanydavo gana dažnai. Tiesa, dėl nėštumo speneliai buvo jautresni, todėl stengdavausi neduoti žįsti ilgai, nes pradėdavo erzinti. Laikui bėgant ir nėštumui didėjant, pienuko prašydavo vis rečiau, ir kai dukrelei buvo 1 metai ir 3 mėnesiai, pirmą kartą nebepabudo naktį. Tuomet pasakiau, kad pienukas miega, ir nebeduodavau žįsti ir dieną (ji labai dėl to ir nesijaudino). Bet krūtys vis teik dar rūpėjo.
Jei užsigaudavo ar supykdavo, reikėdavo bent ranką ant krūties uždėti ir palaikyti.
Naktiniai nutraukinėjimai
Brolis gimė, kai Ūlai buvo 1 metai ir 7 mėn., irgi po cezario operacijos. Iš pradžių sunkiai sekėsi paimti krūtį, nepavykdavo, pykdavo. Bet kantriai po truputėlį išmokome. Jau turėjau patirties, tad didelių nesklandumų ir streso nebuvo. Aišku, būdavo, kad naktimis krūtys „sprogdavo“, nes dieną sūnus valydavo daug ir dažnai, o naktį taip dažnai nebesikeldavo. Tekdavo keltis nusitraukti, vėsinti krūtis (tam turėjau pasidėjusi kopūsto lapą šaldytuve).
Pienuko užteko sočiai, ir nerimo dėl to šį kartą nebuvo. Per pirmą mėnesį Gediminas priaugo 2,5 kilogramo. Šį kartą primaitinti neskubėjau: taip patogu tas pienukas, nei košių virti, nei šildyti. Taigi vyrutis sėkmingai pienuką geria iki šiol.
Žinda abu
Beje, pienuką geria ir dukrytė. Kai gimė brolis, jai būdavo įdomu, kai maitinu, bet vis sakydavo, kad pienukas neskanus.
Bet vieną dieną pabandė (tada mažajam buvo 3 mėnesiai). O pasirodo, kad čia visai skanu! Taigi Ūla dabar valgo prieš miegą (pietų ir vakare) ir kartais ryte. Vienu metu buvo pradėjusi keltis naktį pienuko, bet po to susitarėme, kad ji pienuką valgys tik dieną. Iš pradžių bijojau, kad dukra prieštaraus, kodėl brolis valgo ir naktį, o jai leidžiu tik dieną, bet tokių klausimų nekilo. Kartais girdžiu, kaip ryte atsibunda ir laukia, šiek tiek pagulėjusi kviečia mane: „Mama, jau šviesu, jau galima pienuko!“
Kartais aš jai užsimenu, kad ji jau didelė, ir gal jau nebenori pienuko, bet ji sako, kad nori. Ir kaip neduoti vaikui, kai ji taip džiaugiasi ir laukia, kol eis miegoti. Nutraukti to malonumo dar tikrai neketinu, kai nenorės, pasakys pati.
Maitinimas viešose vietose
Su vyresniąja dukrele nedrįsau maitinti viešai ir dabar to gailiuosi: kiek kartų teko iš parko bėgti su rėkiančiu vaiku namo, o būtų užtekę kokį nuošalesnį kampelį susirasti ir nuraminti vaiką. O su mažėliu viskas kitaip. Štai ir visai neseniai šventėme dukros gimtadienį kavinėje. Kadangi Gediminas jau buvo pavargęs, prašėsi pienuko, nulindau į kampą šiek tiek toliau nuo akių ir pamaitinau sūnelį. Visi svečiai matė, kuo mes ten užsiiminėjame, bet niekas dėmesio nekreipė, visiems tai labai natūralus dalykas (gal dėl to, kad visi turi vaikų). Turbūt egzotiškiausia vieta, kur man teko maitinti, yra druskų kasyklos Lenkijoje, Veličkose. Kadangi ekskursija buvo ilga, Gediminas pavargo ir užsimanė miego. Nešiau jį vaiknešėlyje, tai tiesiog pasiguldžiau, šiek tiek prisidengiau, taip ir vaikštinėjome.
Esu dėkinga ir savo anytai, su kuria gyvenome, kai auginome dukrytę, už tai kad nesikišo ir nesiūlė savo patarimų, o tiesiog padėdavo. Esu dėkinga kitoms mamos, su kuriomis parkelyje stumdėme vežimėlius, kad dalijosi savo patirtimi ir savo pavyzdžiu skatino natūralų maitinimą.
Vilma
„Mamos žurnalas“
