Mano dukrai dveji su puse metų. O jos žindymo istorija vis dar nesiruošia pasibaigti.
Tai, ką dabar rašysiu, vertinu turėdama tik 2,5 metų žindymo patirtį. Gal po metų šis pasakojimas bus visai kitoks, tikriausiai akcentuosiu visai kitus dalykus. Nes dabar tikrai žinau – žindymas turi skirtingus etapus, ir jei nemaitinai krūtimi bent 2 metus, tai negali nei patarti, nei komentuoti.
***
Ji yra mūsų pirmas vaikas. Labai laukta, labai mylima. Dar prieš gimdymą užsibrėžiau tikslą – maitinti bent iki pusės metų. Žindymo istorija prasidėjo tik mergaitei gimus. Gimdymas buvo trumpas ir be komplikacijų. Dukra pirmus priešpienio lašelius gavo iš karto po gimimo.
Pirmas žindymo mėnuo nebuvo lengvas. Dukra nuo pat gimimo yra labai judri ir emocionali. Ir ramaus miego tikėtis net nereikėjo. Naktį keldavosi kas 2-3 valandas. O dieną miegodavo 4 kartus po 40 minučių. Pripratinome prie čiulptuko. Bet blogiausia tą mėnesį buvo tai, kad man labai skaudėjo spenelius. Maždaug po mėnesio tai praėjo savaime (dabar suprantu, kad jie buvo labai jautrūs).
Kitas mėnuo praėjo ramiau su tokiais pat miegojimo ypatumais, bet bent be skausmų. O trečią mėnesį tikrai galima buvo palūžti. Turėjau 3 kairės krūties uždegimus. Nepasakosiu, kaip tai buvo sunku, bet ir tai iškenčiau. Tačiau po tų uždegimų kairiojoje krūtyje pieno visada buvo daug mažiau.
Siūliau dukrai abi krūtis iki metukų. Ir jau pusantrų metų maitinu tik viena krūtimi.
***
Toliau viskas ėjo gana sklandžiai. Dieną dukra pradėjo ilgiau miegoti, nors naktį atsibusdavo lygiai taip pat dažnai. Apie pusmetį bandžiau migdyti ją lovytėje, galiausiai dukra laimėjo. Iki šiol miegame kartu. Kol dar duodavome čiulptuką, pavykdavo užmigdyti lovytėje. Kai dukrai buvo pusantrų metų, čiulptuką atėmiau (nusprendžiau, kad čiulptukas ir krūtis bus per daug, tad tegul atsisveikina su čiulptuku). Nuo tol dukra miega tik su mumis.
Pripratome. Nesakysiu, kad buvo lengva, lengva nėra ir dabar. Bet įtikinau save, kad tai yra norma. Kartais žindymas suteikia malonumą, kartais gali ir erzinti. Kaip ir visi kiti gyvenimo dalykai.
Dar norėjau parašyti dėl ligų ir žindymo. Mano dukra sirgo. Ir daugiausia – pirmais gyvenimo metais. Bet tų ligų buvo tikrai nedaug. 7 mėnesių buvo peršalusi, 11 mėnesių turėjo baisų kosulį, 17 mėnesių pasigavo rotavirusą. Gerai, visos ligos praeidavo be komplikacijų, be ligoninių. O nuo 2 metų, kai pradėjo lankyti darželį, dukrelė beveik neserga. Gal per pusę metų ir buvo kokią vieną savaitę namuose dėl ligos, bet tikrai ne daugiau. Nežinau kodėl, bet ir aš nesergu peršalimo ligomis.
Gal tai mano „išmislas“, bet man rodos, kad žindymas turi tam įtakos.
***
Visi teigiami dalykai, kuriuos sieja su žindymu, man pasitvirtina. Mano dukra labai savarankiška. Pratinimo prie darželio laikotarpis tęsėsi savaitę.
Dabar mane lengvai paleidžia ir su džiaugsmu pasitinka. Ji labai protinga. Jau labai gerai kalba ir turi gerą atmintį. Kai dukrai buvo 18 mėnesių, lėktuvu skridome į Kanarų salas. Tikrai nesudėtingai praėjo 6 valandos lėktuve. Nes dukrą visada galima buvo nuraminti priglaudus prie krūties.
Netrukdėme kitiems, ir mums buvo ramu.
***
Apie nujunkymą galvoju visus 2,5 metų. Kai dukrai buvo metai, prisiglausti prie mamos krūties dieną jį norėjo kas 20 minučių, o naktį – kas valandą. Gerai, kad buvau motinystės atostogose ir galėjau tai jai ir sau leisti. Nuo maitinimų dieną man pavyko ją atpratinti, kai jai buvo 20 mėnesių. Dabar žindymas labiau susijęs su miegu. Valgo prieš miegą ir miego metu. Dažniausiai valgo naktį, bet savaitgaliais ir dienos miegui irgi reikalauja mamos pieno. Taigi vidutiniškai valgo mamos pieną 5-7 kartus per parą. Bet ir tai kartais sunku. Tačiau jėgų atpratinti tikrai neturiu.
Žinau, kad neiškęsiu jos maldų. Labai tikiuosi, kad atpras maždaug per metus, arba bent galėsime susitarti dėl naktinių maitinimų. Nes tikai yra noro išsimiegoti naktį…
***
Dar noriu pasakyti, kad nepriekaištausiu nė vienai mamai, kuri nemaitino arba maitino neilgai. Tai kiekvienos iš mūsų pasirinkimas. Ir jis gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, įskaitant ir patį vaiką. Man tikrai nepatinka, kad į mane žiūri „išpūstomis“ akimis, kai sužino, kad vis dar maitinu.
Labai trūksta ilgai žindančių mamų patirties. Ypač kai nežinai, kaip elgtis, kai tavo 1,5 metų vaikas naktį atsibunda kas valandą ir dieną kas 20 minučių prašo mamos pieno. Tik pakalbėjus su kitomis mamomis, kurios maitina krūtimi vaikelius, supranti, kad tai norma, ir kad dėl to reikia džiaugtis, nes viskas laikina. Netvirtinu, kad kitą savo vaiką taip pat ilgai maitinsiu krūtimi. Tai galėsiu pasakyti tik gimus vaikeliui. Bet turėti tokią patirtį kiekvienai motinai, mano manymu, verta.
Pagarbiai mama Olga
„Mamos žurnalas“
