Esu Rita, dviejų mergyčių mama. Saulę maitinau iki 3 metų 4 mėnesių, o Aušrinę maitinu iki šiol. Jau beveik šešerius metai maitinu be jokios pertraukėlės.
Tik gimus Saulei susidūriau su pirmaisiais žindymo sunkumais, bet gerosios Kauno klinikų seselės labai padėjo ir vos tik iškilus sunkumams viską išaiškindavo. Sunkiausia buvo trečiąją naktį, kai mažylė be perstojo verkė, o krūties visai neėmė. Atėjusi sesutė iškart pamatė, kad krūtys pritvinkusios pieno ir paaiškino, kad mažylis negali iš tokios kietos krūtinės ištraukti nė lašelio – reikia truputį pienelio nusitraukti, kad krūtys suminkštėtų.
Toliau viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Per visą žindymo laiką neturėjau jokių problemų, išskyrus vieną kartą, kai buvo mastitas, bet per kelias dienas su šaltais kopūsto lapais ištraukiau visą karštį. Aišku, kartais patepdavau tepaliuku suskirdusius spenelius, ypač kai Saulei išdygo pirmieji dantukai. Po pirmo įkandimo išgirdo mamytės cyptelėjimą ir jai labai patiko šitoks žaidimas su garsais, bet kai kelis kartus įkandus buvo atimta krūtis, žaisti nustojo.
Maitinimo režimas kažkaip susidarė savaime, maitindavau kas 3-4 val. Nuo dviejų mėnesių naktį mergytė miegodavo 6 val., o nuo 4 mėnesių – jau 8 val. Prie šešių valandų miego naktį pripratinau per pora naktų: kai prabusdavo, nemaitindavau, o paduodavau čiulptuką, ir po kelių naktų dukra jau išmiegodavo 6 val. Aušrinė čiulptuko neėmė, tad naktį tekdavo nueiti tėveliui nuraminti, kad nejaustų mamytės pienelio.
Kai suėjo metukai, vaikiukas atrodė toks dar mažiukas, kad net negalėjau pagalvoti apie maitinimo nutraukimą. Be to, viskas, kas aprašyta literatūroje, tikrai pildėsi: dukra beveik nesirgo, jei sirgdavo, tai liga lengvai praeidavo, mergytė augo savarankiška, drąsi, bendraujanti, darželyje labai lengvai apsiprato – nebuvo nė vienos ašarėlės. Manau, kad dėl ilgo žindymo vaikas jaučiasi saugesnis ir todėl būna drąsesnis.
Kaip Saulę nujunkiau, dabar net pati nepamenu. Tai įvyko savaime. Buvau nusprendusi, kad jei nekels scenų viešosiose vietose, maitinsiu, kol pati nenorės. Tik kai gimė Aušrinė (Saulei tada buvo 2 metai ir 8 mėnesiai), susitarėme, kad dabar pienelio labiausiai reikia mažytei sesutei, o vyresniajai užtenka tik vieną kartelį per dieną. Ji nusprendė, kad pienelį valgys vakare. Taip pusmetį maitinau jas abi, o paskui Saulė pati pasakė, kad ji jau didelė, todėl jai pienelio nebereikia. Manau, kad ir Aušrinę maitinsiu, kol pati atsisakys.
Vieną dieną pagalvojau, kad jau šešerius metus nevartojau jokiu vaistų, nes maitinu; valgau sveikesnį maistą, nes maitinu; negeriu, nerūkau, nes maitinu. Jei ne vaikai, tokio sveiko gyvenimo būdo turbūt tikrai negyvenčiau.
Labai džiaugiuosi motinystės etapu, noriu duoti dukrytėms viską, ką galiu, o žindymas mums juk gamtos duotas. Tie keleri metai praeina, o paskui vėl ateina įprastinė gyvenimo rutina, darbai, rūpesčiai. Taip gera, kol dar mažiukui tavęs reikia, nes su kiekvienais metais jis auga didyn ir tolsta tolyn.
Visiems sunku įsivaizduoti, kad taip ilgai maitinu, nes negaliu vartoti alkoholio, rūkyti.
Vieną dieną pagalvojau, kad jau šešerius metus nevartojau jokiu vaistų, nes maitinu; valgau sveikesnį maistą, nes maitinu; negeriu, nerūkau, nes maitinu. Jei ne vaikai, tokio sveiko gyvenimo būdo turbūt tikrai negyvenčiau.
Taigi žindymas – tik į naudą. Aišku, buvo etapų, po abiejų gimdymų praėjus pusmečiui, kai plaukai kuokštais slinko, bet, manau, tai ne tik žindymo, bet ir paties nėštumo ir gimdymo pasekmė.
Svarbiausia maitinant – ne noras maitinti, bet psichologinis nusiteikimas ir stiprybė. Gyvenimas teka savo vaga, su visais rūpesčiais ir problemomis, sukrėtimais ir išgyvenimais, bet niekas nesutrukdys maitinti, jei esi tvirtai nusiteikęs. Man pasisekė, kad vyras neprieštarauja tokiam mano pasirinkimui. Bet jaučiu, kad kai kurie aplinkiniai žiūri su šiokiu tokiu pašiepimu, kaip į kokią kvaištelėjusią, bet man tai nė motais. Jei kas replikuoja: Tokią didelę dar maitini? Atsakau: O ką? Kinijos imperatorių iki 6 metų žindė.
Mano ilgam žindymui įtakos turėjo ir tai, kad mūsų močiutės gyvena toli ir neturėjome galimybės kažkam palikti vaikų.
Taigi – visur su vaikais: keliaujame su vaikais, skrendame su vaikais, plaukiame su vaikais. Kadangi maitinu pati, tai kelionėse nesusidūrėme su jokiomis problemomis: lėktuvas kyla – vaikas žinda, kažko suirzo – nuramino krūtis, išalko – pienelis. Esame keliavę automobiliu 5000 km ir 11 valandų važiavome su vienu trumpu stabtelėjimu, ir merginos kuo puikiausiai ištvėrė.
Maitindavau visur: lėktuve, parke, kavinėje, pajūryje. Vaiką visur nešiojausi slinge. Ji ten ir miegodavo ir valgydavo, o aplinkiniai per daug ir nekreipdavo dėmesio. Labiausiai įstrigusi vieta – kai maitinau Čikagoje Jhon Hancock centre.
Maitinau sausakimšame lifte kylant į 95 aukštą.
Kadangi kylant labai keičiasi slėgis ir užgula ausytes, Saulė pradėjo zirzti. Kaip visada, buvau su slingu, tai tiesiog stovėdama priglaudžiau dukrelę prie krūtinės, pridengiau krašteliu ir pažindžiau ramiai, kol kilom aukštyn. Jei nebūčiau galėjusi pažindyti, ji būtų rėkusi visą laiką.
Buvo tik vienas minusas, bet ir tas per nežinojimą – dantukai. Saulei burnytę užpuolė kariesas. Svarbiausia, suėjus 7-8 mėn., nemaitinti naktį, o jei nori vaikutis gerti, duoti paprasto vandenėlio arba po maitinimo nuvalyti dantukus marlės gabaliuku. Dabar jau Saulės visi dantukai sutvarkyti ir priekyje jau išdygę trys nauji, o Aušrinę, kadangi jau turėjau patirties, atpratinau nuo valgymo naktį.
Vakare išsivaliusi dantukus pasidarydavau karčiųjų kiečių arbatos (ji labai, labai karti), ir kai Aušrinė užsimanydavo, pirmiausiai jai pasakydavau, kad naktį „papukas fe“ ir, kad bus galima tik ryte, kai išauš dienelė. Aišku ji prašydavo toliau, tada duodavau krūtį truputį suvilgiusi ta arbata. Aušrinė iš karto sakydavo „fe, fe, fe“ ir ramiai užmigdavo. Dar dabar būna – atsigulame ir kartais paklausia: Mamyte, papukas jau fe? Atsakau: Taip. Ryte, kai bus saulutė, bus galima.
Linkiu visoms tvirto pasiryžimo, ištvermės ir sėkmės maitinant savo mažylius.
„Mamos žurnalas“
