Žindyti galima visur, visada ir bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tokią žinutę skleidžia šio mėnesio fotosesija „Žindykime kartu“, kurios herojė – Kristina Galinaitienė. Ji maitina natūraliai net laukdamasi antrojo vaikelio.
Kristina sako, jog specialiai žindymo modeliu būti nesiruošė, bet aplinkybės taip susidėliojo, kad viskas įvyko savaime.
Kristina su šeima jau penkerius metus gyvena Norvegijoje. Pirmasis ten išvažiavo tada dar būsimasis vyras, kai įsikūrė, paskui jį atvyko ir sužadėtinė. Kristina pasakoja, jog pradžia, kaip ir daugelio emigrantų, dar nemokančių norvegų kalbos, buvo paprastas darbas.
Dienomis dirbdavo viešbutyje, o vakarais lankydavo norvegų kalbos kursus, kuriuos organizavo savivaldybė. Dabar, pragyvenusi penkerius metus, jau susikalba norvegiškai.
Kai vyko gimdyti pirmagimio Jonuko, sako kalbos barjero jau nejautusi – anglų ir norvegų kalbomis pavyko susikalbėti su gydytojais.
„Prisiminimai iš pirmojo gimdymo liko kuo puikiausi. Ruošiausi pagimdyti natūraliai, ir labai džiaugiuosi, kad viskas taip ir vyko. Prasidėjus sąrėmiams, dar kurį laiką pabuvome namuose, užsidegėme žvakelių, įsijungėme relaksacinės muzikos.
Kai atėjo laikas važiuoti į ligoninę, pasiėmiau planšetę, kad gimdykloje skambėtų mano mėgstama muzika. Akušerė nusišypsojo: „Mėgstate jogos muziką?“ Personalas buvo nusiteikęs labai geranoriškai, paslaugiai. Dėl to nebijosiu gimdyti ten pat ir antrą kartą“, –pasakoja Kristina, gyvenanti nedideliame Norvegijos miestelyje.
Pagimdžius Jonuką, ligoninėje ne kartą priėjo akušerės pažiūrėti, ar jaunai mamai sekasi maitinti. Kristinai sekėsi nuo pat pradžių, tad žindymo konsultantės kviesti į namus neprireikė. Sako, jog labiausiai patarimais padėjo viena patyrusi mama iš Lietuvos. Ji viską taip paprastai ir smulkiai papasakojo, kad jokių problemų žindant nekilo. Žinoma, būdavo tų vadinamųjų krizių, kai atrodo, kad pieno neužtenka, vaikas per mažai priauga svorio, bet literatūroje rašoma, kad tai natūralūs augimo šuoliai – vaikai auga netolygiai.
„Man mama sakydavo, kad svarbu žindyti iki trijų mėnesių. Manau, tėvų kartai tokį požiūrį suformavo tarybinė santvarka, kur natūralus maitinimas nebuvo labai vertinamas, moterys anksti turėdavo grįžti į darbą. Aš išmaitinau tuos tris mėnesius, paskui metus, paskui ir antrus metus. Maitinu iki šiol, nors jau laukiuosi ir antrojo vaikelio.
Man daug kas sakė, kad nevarginčiau savęs ir nebemaitinčiau. Bet maitinti dvejų su puse vaiką ne tas pat kas kūdikį.
Jonukas pažinda tik grįžęs iš darželio, o naktį jau miega atskirame kambaryje ir pienuko neprašo. Jam šiuo metu dygsta krūminiai dantys, šiek tiek skauda dantenas, tad pienas yra ir nusiraminimo priemonė. Mane nuo maitinimo atkalbinėjo ne tik močiutės (jos pagaili, kad man galbūt sunku), bet ir Norvegijos gydytojai. Sakė, kad turėčiau patausoti save. O aš manau, kad žindymas turėtų būti motinai įaugęs instinktyviai į kiekvieną kūno ląstelę ir turėtų būti priimtas visuomenėje, kaip labai normalus dalykas. Tačiau kiekviena mama sprendžia viską pati ir ne visom mums viskas pavyksta vienodai.
Labai džiaugiuosi, kad gyvename Norvegijoje, ir čia vaikelį žindyti yra labai priimtina visur ir visada, kur tik prireikia mažyliui. Ir niekas tokių mamų nekritikuoja ir nesmerkia. Jaučiuosi labai patogiai dėl to, todėl antrą mažylį žindysiu taip pat drąsiai ir su didžiule meile.
Manau, kai gims antrasis vaikelis, viskas susidėlios į savo vietas savaime. O kol kas jaučiu, kad šitaip mūsų šeimai yra geriausia“, – sako Kristina.
Dalyvavimą fotoprojekte „Žindykime kartu“ ji pavadintų minčių materializacija. Matydama žindančių moterų menines nuotraukas, ne kartą pagalvojo, kad ir pati norėtų taip įsiamžinti. Tuo metu, kai viešėjo Lietuvoje, fotografei Anai Jankunec kaip tik prireikė besilaukiančios ir maitinančios moters. Kristinai neliko nieko kito, kaip tapti modeliu ir žindymo ambasadore.
Ginta Liaugminienė
Nuotrauka Anna Smile
Suknelė iš „Mano šypsenų studijos“
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
